Ką inžinieriai sužinojo apie slapčiausio karinio naikintuvo paslaptis, kai jį nuvarė Sovietinės armijos pilotas

Nusileidimas buvo neplanuotas – lėktuvas šimtais metrų pavėlavo paliesti tūpimo taką. Paaiškėjo, kad tai – paslaptingasis MiG 25, kurį pilotavo TSRS Karinių oro pajėgų leitenantas, 29-erių Viktoras Belenka. Jis pasiprašė politinio prieglobsčio, prisimena BBC.

Apie šią netikėta istoriją trumpai jau rašėme, tačiau tuomet dėmesio šešėlyje liko pats nuvarytasis lėktuvas MiG 25 - o tai iš ties buvo unikalus gaminys tų metų standartais.

Paaiškėjo, kad lėktuvą MiG 25 Vakarai vaikėsi ne vienerius metus. 1971-aisiais, kai Mig 25 šešėlis pirmąkart pasirodė Izraelio radaruose prie Sirijos sostinės Damasko, Vakaruose niekas nežinojo nė oficialaus šio orlaivio, kuris sugebėdavo išvystyti net 3,2 macho greitį (triskart greičiau už garsą), pavadinimo. Nežinomas lėktuvas buvo pramintas Foxbat (Lapė-Šikšnosparnis).

Tačiau šiame kodiniame pavadinime užšifruoti ne tik du nuostabūs gyvūnai – šiame pavadinime slypi ir sąmonę kaustantis siaubas. Mat Vakarų  karinėse tradicijose naujiems sovietų naikintuvams buvo suteikiami pseudonimai, prasidedantys raide F, o naujiems bombonešiams – raide B. Šio lėktuvo pseudonime buvo ir raidė F, ir raidė B. Sovietams pavyko sukurti unikalų lėktuvą, pasižymintį ir naikintuvo, ir bombonešio savybėmis.

Kai Izraelio pajėgos pamėgino į nematytą lėktuvą paleisti raketas, lėktuvas išvystė tokį greitį, kad iš pavojaus zonos dingo anksčiau nei raketos spėjo detonuoti. Ir štai 1976-ųjų rudenį amerikiečiai, žvelgdami į nuotraukas iš Japonijos, suprato, kad Vakarus taip šiurpinęs siaubūnas ką tik taikiai ir paklusniai nusileido prie kaimyno durų.

Tais metais Vakarų spauda rašė, kad ant šio MiG 25 egzemplioriaus "nepalietė nė dulkelė", kol jo neapžiūrėjo Vakarų inžinieriai. Jie įsitikino, kad orlaivis pagal rusų standartus buvo didelis, tačiau sukonstruotas pagal tuos pačius spartietiško paprastumo principus, kurie būdingi visi Mikojano-Gurevičiaus modelio lėktuvams nuo pat pirmojo MiG 1. Vakariečius nustebino ir naikintuvo korpuso medžiaga: tai buvo ne titanas (kas buvo madinga Lockheed ir kitose amerikiečių aviacijos gamyklose), o gerokai pigesnis plienas.  

Lėktuvui skrendant milžinišku greičiu, jo korpusas į oro molekules trenkiasi tokia neįtikėtina jėga, jog trintis nepaprastai įkaitina korpuso metalą. Amerikiečiai šios problemos sprendimui naudojo titaną. O štai sovietai, ieškodami ekonomiškesnio sprendimo, nusprendė lėktuvą projektuoti didesnį, tačiau storesniu plieno korpusu, kad atlaikytų trinties kaitrą.

Hokaido saloje V. Belenkos nutupdytas MiG 25 buvo 19 metrų ilgio ir šiuo parametru niekuo nenusileido Antrojo pasaulinio karo bombonešiams. O svėrė sovietinė "Akimirka" 20 tonų. Tokiam nutukėliui reikėjo ir daugybės degalų – 1,3 tonos. Šis modelis sugebėdavo išvystyti "tik" 2,5 macho. Amerikiečiai suprato, kad virš Sirijos stebėjo žvalgybinę lėktuvo versiją.

Inžinieriai pastebėjo, kad MiG 25 turi ir rimtų trūkumų. Lėktuvas buvo gremėzdiškas, o išvysčius maksimalų greitį, varikliai nepajėgdavo atlaikyti slėgio. 3,2 macho išvystęs lėktuvas prie Izraelio sudegino savo variklius.

Paaiškėjo, kad Foxbat grėsmingai atrodo tik ant popieriaus. Amerikiečiai grąžino nuplukdė lėktuvą sovietams, o V. Belenkai buvo leista pasilikti JAV – jis tapo JAV karinių oro pajėgų generolų patarėju. Tiesa, naikintuvas įrodė savo privalumus Irano-Irako kare.

Beje, 2003 m. Irake, ieškodami masinio naikinimo ginklų, amerikiečių kariai rado dykumos smėlyje užkastą MiG-25. Vienas šio lėktuvo modelių buvo nugabentas į Nacionalinį Karinių oro pajėgų muziejų Raito-Patersono karinėje bazėje (Ohajas, JAV).