Sovietų Sąjunga kūrė požeminį laivą, galintį JAV raketų bazėms suduoti branduolinį smūgį

Šią mašiną sugalvojo Aleksandras Trebelevas. Įkvėpimo jis sėmėsi iš kurmių ir povandeninių laivų. Toks požeminis laivas priekyje būtų turėjęs įprastą kalnakasybos grąžtą, kuris ardytų gruntą ir stumtų jį atgal. Gale turėjo būti sraigtas, stumiantis sutrupintą uolieną ar dirvožemį dar toliau nuo laivo - šis sraigtas turėjo veikti kaip galinės kurmio kojos. Tikriausiai tokiame laive būtų dirbusi dviejų žmonių įgula. Nors karinis potencialas buvo akivaizdus, buvo svarstomi ir civiliniai technologijos panaudojimo būdai. Visgi, pakankamai anksti buvo suprasta, kad grąžtas tiesiog neveiks - jis nebus pakankamai stiprus sutrupinti uolienai. Taigi, projektas buvo paliktas iki šeštojo dešimtmečio.

Tam, kad toks požeminis laivas galėtų tikrai stumtis į priekį, jo grąžtas turėjo būti labai karštas - bent 700–930 laipsnių pagal Celsijų. Jam taip pat reikėjo galingo energijos šaltinio. Taigi, buvo nuspręsta į tokį laivą sumontuoti branduolinį reaktorių. Todėl buvo pagaminta nauja kur kas didesnė mašina, dabar jau turint omenyje karinį požeminio laivo potencialą.

Nikita Chruščiovas nurodė tirti šio laivo galimybes pasitarnauti branduolinėms atakoms vykdyti. Buvo numatyta, kad toks požeminis monstras, tada vadintas koviniu kurmiu, galėtų tiesiog prisikasti prie požeminių raketų bazių, slaptų saugyklų ir kitų objektų visiškai nepastebėtas. Net jei sprogimas nebūtų stiprus, jis galėtų būti labai tikslus ir sukelti didžiulę žalą priešui. Tačiau viskas pasisuko kita linkme.

Buvo sukurtas 23 metrų ilgio ir 3,6 metrų skersmens prototipas. Jame buvo nedidelis branduolinis reaktorius, teikiantis energiją grąžtui, sraigtams bei vikšrams. Jis taip pat iki labai aukštos temperatūros įkaitindavo grąžto antgalį, kad šis iš esmės išlydytų uolienas ir jas būtų lengviau nustumti palei laivo kraštus atgal. Teigiama, kad šis prototipas buvo išbandomas įvairiomis sąlygomis - nuo Maskvos apylinkių grunto iki Uralo kalnų uolienų. Tačiau projektas baigėsi netikėta tragedija.

Yra priežasčių, kodėl branduoliniai reaktoriai įprastai nėra montuojami į itin mažas, karštas ir vibruojančias konstrukcijas. 1964 metais prototipas (vienas iš prototipų?) Urale sprogo, nusinešdamas visų 5 įgulos narių gyvybes. Su tuo projektas buvo uždarytas, nusprendus, kad technologijos nepavyks išvystyti iki patikimo lygio - sunku pagaminti tokią mašiną, kuri būtų saugi ir efektyvi.

Aišku, amerikiečiai, nuo kurių projektas buvo labai saugomas, nusprendė ir patys pabandyti susikurti ką nors panašaus. Aštuntajame dešimtmetyje jie sukūrė panašią, tik gerokai didesnę mašiną su išlydytu ličiu kaitinamu grąžtu. Ši mašina buvo skirta tuneliams kasti (pavyzdžiui, įvairiems kabeliams ar net vamzdynams), patentas jai išduotas 1972 metais. Visgi, ir šis projektas toliau nepasistūmėjo.