Jei žiūrėjote seną filmą apie Jamesą Bondą, jame matėte labai keistos išvaizdos lėktuvą su ištinusia nosimi: kam iš tikro jie buvo naudojami ir kodėl ši idėja taip patiko keliaujantiems

Jei atidžiai žiūrėjote filmą Auksapirštis (Goldfinger, 1964) apie Jamesą Bondą, tikriausiai pastebėjote lėktuvą su išsipūtusia nosimi, į kurį buvo pakrautas Auksapirčio Rolls-Royce. Tai – Aviation Traders ATL-98 Carvair lėktuvas, kadaise sukurtas vienu metu gabenti ir keleivius, ir jų automobilius. Tiesa, ši geniali idėja tuomet jau nebuvo nauja.

Iš karto po Antrojo pasaulinio karo šią funkciją atliko Bristol 170 Freighter krovininis lėktuvas. Jis galėjo gabenti tris automobilius ir 20 keleivių (arba jokių keleivių ir daugiau krovinio). Pagrindinė užduotis tuomet buvo skrydžiai per Lamanšo sąsiaurį. Aišku, su automobiliais keliaujantys žmonės galėjo keliauti keltais, tačiau tai nebuvo labai patogu, nes iš tolimesnių Britų salų miestų reikėjo nuvažiuoti iki keltų prieplaukų. Lėktuvas buvo patogesnė transporto priemonė, tačiau ilgainiui pradėjo ryškėti Bristol 170 Freighter trūkumai.

Visų pirma, trys automobiliai atrodė nepakankamai daug. Jei kuris nors vienas automobilis į skrydį neatvykdavo, jis automatiškai tapdavo nuostolingu. Ir pats lėktuvas buvo gana brangus, o laikui bėgant išryškėjo ir jo struktūrinės bėdos. Bristol 170 Freighter dažniausiai skraidė tarp žemyninės Europos ir Britų salų. Lamanšo sąsiauris yra gana siauras, todėl skrydis buvo trumpas, didelio aukščio pasiekti nereikėjo, o manevrų trumpame laiko tarpe buvo daug. Taigi, dėl metalo nuovargio pradėjo trūkinėti šių lėktuvų rėmai. Remontas ir modernizacija kainavo daug, o pats lėktuvas beveik nenešė pelno.

Šeštajame dešimtmetyje rinkoje pasirodė ir labai pigūs naudoti  Douglas DC-4. Taip nutiko todėl, kad avialinijos šiuos lainerius masiškai keitė reaktyviniais lėktuvais, tokiais kaip Boeing 707 ir Douglas DC-8. Tai verslininko Sero Fredericko Alfredo Lakerio galvoje įžiebė idėją. Jis greitai iš kartono pagamino DC-4 modelį su stipriai išpūsta nosimi ir iškelta pilotų kabina. Tai leido įrengi dideles duris orlaivio nosyje, per kurias galėjo būti pakrauti net 5 vidutinio dydžio britiški automobiliai. Na, o keleivių skyriuje tilpo net 25 sėdynės.

Tuo metu dėvėti keturių stūmoklinių propelerinių variklių DC-4 kainavo po 50 tūkstančių svarų. Tačiau geriausia buvo tai, kad juos perdaryti buvo neįtikėtinai lengva. Buvo keičiama priekinė maždaug 2,64 metrų ilgio fiuzeliažo dalis. Naujoji konstrukcija šiek tiek primena Boeing 747 su antrame aukšte sumontuota pilotų kabina. Lėktuvas taip pat gavo geresnius stabdžius ratuose ir didesnę uodegą.

Kadangi buvo numatyta, kad Carvair  skraidys palyginti žemai, jo salone nebuvo palaikomas slėgis. Tai dar šiek tiek supaprastino lėktuvo konstrukciją. Perdarymas kainavo 80 tūkstančių svarų sterlingų. Užbaigtas lėktuvas buvo parduodamas už 130 tūkstančių svarų. Aviation Traders ATL-98 Carvair į pirmąjį skrydį kilo 1961 metais.

Nors įprasta konfigūracija leido skraidinti 25 keleivius ir 5 automobilius, Corvair struktūra buvo gana universali. Kai kurios avialinijos galėjo savo lėktuvų konfigūracija pakeisti vos per 40 minučių. Tuomet orlaivyje tilpo 55 keleiviai ir 2-3 automobiliai.

Nors Aviation Traders ATL-98 Carvair buvo specialiai sukurtas tam, kad keltų automobilius ir jų savininkus per Lamannšo sąsiaurį, paskutinis užsakymas iškeliavo į Australiją. Corvair taip pat skraidė Kanadoje, Dominikoje, Naujoje Zelandijoje, Pietų Afrikoje, Ispanijoje ir keliose kitose šalyse. Paskutinis lėktuvas pirmam skrydžiui pakilo dar 1968 metais, tačiau Corvair buvo naudojamas iki pat 21 amžiaus. Iš viso buvo pagamintas 21 toks lėktuvas, aštuoni iš jų sudužo.