Be jos neįsivaizduojamas joks amerikiečio namo kiemas – kaip ideali veja tapo „Amerikos svajonės“ simboliu: prisidėjo ir vienas išradimas (Video)

Po Antrojo pasaulinio karo Amerikoje pradėjus plėstis priemiesčiams, ideali veja tapo stipriu „Amerikos svajonės“ simboliu. Veja išreiškė nacionalinį idealą, kuris sunkiu darbu, pasiaukojimu ir galbūt šiek tiek padedamas valdžios, galėtų būti pasiekiamas kiekvienam amerikiečiui.

Priešingai, istorinė vejų plėtra Europoje iš esmės išreiškė elitizmo ir galios vertybes: kai kuriems viduramžių pilių gyventojams reikėjo pjauti aukštą žolę, kad pamatytų artėjančius priešus.

Žemės savininkai, turintys gyvulių, reikalavo laukų, nušienautų į ganymui tinkamą aukštį. Turtingi žmonės laisvalaikiui prijaukino gamtą dailiai apdailintais paviršiais, kad galėtų sportuoti, pavyzdžiui, golfą, tenisą ir vejos boulingą.

Ir nors ankstyvieji Amerikos dvarininkai perėmė kai kurias iš šių vertybių, iki XX a. vidurio tauta išaugino savo, mažiau elitinį vejos įvaizdį.

1944 m. prezidentas Franklinas Rooseveltas pasirašė „Karių pertvarkymo aktą“, geriau žinomą kaip „G.I. Bill“, kuriuo buvo siekiama skirti švietimo ir būsto paskolų išmokas milijonams veteranų, grįžtančių po Antrojo pasaulinio karo.

Veteranų reikalų departamento duomenimis, 1944–1952 metais pagal programą buvo remiama 2,4 mln. žemų palūkanų būsto paskolų veteranams. Kadangi namų savininkų rodikliai išaugo nuo 44 proc. 1940 m. iki beveik 62 proc. 1960 m., namų turėjimas tapo „Amerikos svajonės“ sinonimu.

Tvarkinga veja tapo fizine šios svajonės apraiška. „Puiki veja sukuria gyvenamojo namo rėmus“, - paaiškino Abe Levittas, kuris kartu su dviem sūnumis pastatė Niujorko, Naujojo Džersio ir Pensilvanijos būstų bendrijas „Levittowns“, kurios nustatė besiformuojančio priemiesčio homogeniškumą. „Tai yra pirmas dalykas, kurį pamato lankytojas. Ir pirmasis įspūdis yra ilgalaikis."

Frederickas Law Olmstedas – „Amerikos vejos tėvas“

Frederickas Law Olmstedas yra geriausiai žinomas kaip daugiau nei dviejų dešimčių garsių viešųjų žaliųjų erdvių, įskaitant Niujorko centrinį parką ir Čikagos Vašingtono parką, kraštovaizdžio architektas.

Tačiau 1868 m. jis gavo Čikagos komisijos projektą, skirtą vienai iš pirmųjų planuojamų užmiesčio bendruomenių Amerikoje projektavimui. Kiekvienas Riverside, Ilinojaus rajone esantis namas buvo pastatytas už 9 metrų (30 pėdų) nuo gatvės. Ir skirtingai nei Anglijos namai, kuriuos dažnai skyrė aukštos tvoros, Richmondo kiemai buvo atviri ir sujungti, kad susidarytų vienos išpuoselėtos vejos įspūdis, sukeldamas įvaizdį, kad veja yra prieinama visiems.

„Net jei Olmstedas kruopščiai išsaugojo nuosavybės ribas, jis, atrodo, norėjo ištrinti ribą tarp privačių kiemų ir viešųjų erdvių“, - rašė architektūros istorikas Georges Teyssot, knygos „The American Lawn“ autorius.

1989 m. „New York Times“ žurnalistas Michaelas Pollanas rašė, kad vejos suvienijo ir apibrėžė Amerikos kraštovaizdį: „Prancūzija turi savo formalius, geometrinius sodus, Anglija - vaizdingus parkus, o Amerika - šią neribotą demokratinę prižiūrėtos vejos upę, palei kurią stovi amerikiečių namai“.

Rotacinių vejapjovių iškilimas

Olmstedo idilišką ir beribę veją reikėjo kruopščiai prižiūrėti. „Veja yra pagrindinis savininko indėlis į priemiesčio kraštovaizdį - „parko“ dalį, kurią jis pats prižiūri“, - rašė Mičigano universiteto architektūros ir urbanistikos profesorius Robertas Fishmanas.

Šiam darbui namų savininkams reikėjo vejapjovių. 1830 m. anglas Edwinas Bearas Buddingas sukonstravo keletą ašmenų aplink cilindrą ir gavo pirmąjį mechaninės vejapjovės patentą.

Po keturiasdešimties metų Ričmonde, Indianoje, Elwoodas McGuire'as pirmasis suprojektavo lengvą stumiamą vejapjovę. Jo sumanymas tapo „oficialia vejapjove“ 1893 m. Čikagos pasaulinėje parodoje, kur ji buvo demonstruojama didelėje vejoje. McGuire'o išradimas padėjo Indianos miestui tapti pasaulio vejapjovių sostine: dešimt Richmondo kompanijų pagamino du trečdalius pasaulio stumiamų vejapjovių.

1935 m. Warrensburge, Misūryje, mechanikas Leonardas Goodallas sukūrė varikliu varomą rotacinę vejapjovę, kuri palengvino vejos priežiūrą. Rankinės mechaninės vejapjovės negalėjo nupjauti aukštos žolės, todėl žmonėms buvo sunku jas pakankamai ilgai stumti, kad nušienautų didelį kiemą. Goodallo rotacinė vejapjovė patenkino šį poreikį.

Populiari rotacinė vejapjovė paskatino didžiulį pramonės augimą. Pasak Virginijos Jenkins knygos „The Lawn: A History of American Obsession“, vejapjovių gamyba išaugo nuo mažiau nei 35 000 prieš Antrąjį pasaulinį karą iki 362 000 vnt. 1947 m. ir beveik 1,2 milijono 1951 m.

1966 m., kai CBS pirmą kartą televizijos eteryje spalvotai rodė „Masters“ golfo turnyrą, televizijos žiūrovai galėjo pamatyti puikiai išpuoselėtą, didžiulę ryškiai žalią Augustos nacionalinio golfo klubo vejos spalvą, kuri buvo pavyzdys, kaip patobulėjo vejos tvarkymas. Pamatę, kas įmanoma, milijonai namų savininkų norėjo panašios tobulos vejos.

Kultūrai, kuri 1950-aisiais vis labiau įsisavino golfą, puiki veja tapo  „Amerikos svajonės“ ikona.

Pagal 2020 m. CNN ataskaitą, gyvenamųjų kvartalų veja užima du procentus JAV žemės arba 127 000 kvadratinių kilometrų (maždaug lygu Graikijos plotui).