Ką iš tiesų gali šiuolaikiniai „Smart TV“? Ateitis jau atėjo, tik dar ne visi tai žino

Pirmasis „išmanusis“ televizorius pasaulyje pasirodė gana seniai – apie 2005 metus, tačiau tada ir dar keletą metų jie buvo vadinami kiek kitaip – „jungiantieji“ televizoriai („Connected TV“). Mat, jų kūrėjai iš pradžių įsivaizdavo, kad tokio tipo televizorius yra skirtas tik papildyti integruotą tarpusavyje sujungtų ir vienu prietaisu valdomų naminių prietaisų grandinę.

Tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad toks televizorius puikiai gali funkcionuoti ir kaip atskiras vienetas, praktiškai tapdamas kompiuterio pakaitalu (beje, net galingesniu), o ir pats perimdamas kai kurias  kitų prietaisų valdymo funkcijas, todėl priešdėlis „jungiantysis“ pavirto „išmaniuoju“.

Iš pradžių visa „išmaniųjų“ technologijų koncepcija buvo kuriama manant, kad buities prietaisai savo „intelektu“ gali aplenkti vartotoją, nuspėdami jo nuotaiką, norus, ir pasiūlydami jam tinkamą muziką, vaizdą, apšvietimą ar kitą sprendimą, priklausomai nuo vartotojo būsenos.

Pavyzdžiui, juk jau tapo įprasta ir jums renkant telefono numerį ar žodį interneto paieškos laukelyje išvysti keletą (kompiuterio) siūlomų variantų, iš kurių tereikia pasirinkti vieną. Taip ir kadaise buvo įsivaizduojama, kad, vos užėjus į namus, specialūs davikliai įvertins jūsų veido išraišką ir nurodys grotuvui groti atitinkamą muziką ar įjungs atitinkamus šviestuvus – romantiškus, raminančius ar ryškius... O televizorius, žinoma, automatiškai įjungs jūs mėgiamus „Teletabius“ ar Jūsų gerą nuotaiką šiek tiek slopinančias paskutines Lietuvos naujienas.

Tačiau vėliau vėlgi paaiškėjo, kad kur kas veiksmingiau ir prasmingiau „išmaniąsias“ technologijas sieti ne su vartotojo nuotaikomis, bet jo asmeniniu pasirinkimu, todėl technologijų kūrimas buvo nukreiptas į prietaisų galimybių maksimalizavimą. Kaip ir buitinio kompiuterio naudojimo atveju, taip ir „išmaniojo“ televizoriaus veikimo pagrindas – internetas, todėl, sparčiai populiarėjant bevieliam („Wi-Fi“) ryšiui, išpopuliarėjo ir „išmaniojo“ („Smart TV“) funkcijos.

Tačiau kaip jie tapo tokiais populiariais? Paprasta. „Išmanieji“ televizoriai iš esmės atkartojo tai, ką savo laiku padarė „video grotuvų revoliucija“ – pateikė vartotojams galimybę vartoti nepriklausomą nuo duotojo laiko turinį. Kitais žodžiais, žiūrėti bet ką bet kada. Ir jei video grotuvų galimybes ribojo viena materiali vaizdajuostė, tai „išmaniojo“ televizoriaus galimybės vienu metu vartoti praktiškai visą pasaulyje sukurtą turinį yra neribotos.

Šiandien standartinis „išmanusis“ televizorius gali: įrašinėti televizijos laidas (kol kas tik į prijungtą papildomą laikmeną ar kietąjį diską) ar jas transliuoti pagal vartotojo pasirinktą jam patogų laiką (išvengiant įkyrių reklamų) – tradiciškai vėliausiai bent jau po savaitės (o, įdiegus atitinkamą programėlę – kad ir po metų), o turint kai kurių gamintojų, pvz., „Panasonic“ televizorių – matyti sau įprastas televizijos programas per kitą „išmanųjį“ įrenginį (telefoną ar planšetę) ir bet kurioje pasaulio vietoje (žinoma, jei turite interneto ryšį ir esate įdiegę taikomąją gamintojo programėlę), transliuoti vaizdą ar turinį iš bet kurių prie televizoriaus prijungtų šaltinių (pvz., kietojo disko),naršyti internete ir žaisti, o taip pat, sujungus „Bluetooth“ ryšiu, groti per televizoriaus garsiakalbius ir muziką iš savo „išmaniojo“ įrenginio – nors tokią funkciją siūlo ne visi gamintojai, o ją siūlantieji, pvz., ta pati „Panasonic“ – ne visuose modeliuose)  – viskas padaroma kompiuterio principu diegiant naujas programėles ar atnaujinant programinę įrangą.

Visos šios funkcijos gali būti valdomos kompiuterine „pelyte“, klaviatūra, dabar jau esančia ant nuotolinio valdymo pultelio, o pastaruoju metu populiarėja ir funkcijų valdymas balsu.

Televizoriaus valdymas balsu (kaip ir telefonas) yra labai perspektyvi sritis, nors tenka pripažinti, kad šiuo metu ji dar nėra įgavusi pripažinimo ar patvirtinimo praktikoje ir jos kūrimas tebėra ankstyvoje stadijoje. Dar toli iki tobulybės ir kitai moderniai technologijai – valdymui gestais per atstumą (televizoriaus ekranas, matyt, niekada netaps „jautrus lietimui“, nes tai būtų tiesiog nelogiška – versti žiūrovą nuolat kilnotis nuo savo sofos ir tiesti rankas link ekrano).

Garso valdymo sistemas kuria ir tobulina tokios kompanijos kaip „Google“ („Assistant Home“) bei „Amazon“ („Alexa“) – ir konstruktorių fantazija neapsiriboja vien normų televizijos programų paieška. Netrukus mes galėsime balsu per „išmanųjį“ televizorių užsisakinėti picą arba „Uber“ taksi, o tai iš esmės keis mūsų vartojimo įpročius.

Tačiau būtina taip pat atminti, kad ne visi „išmanieji“ televizoriai yra vienodi.

Pradžiai, šiuo metu pasaulinėje „išmaniųjų“ televizorių rinkoje egzistuoja du poliai – europietiškasis ir azijietiškasis (apimantis ir JAV rinką). Technologinio šių polių vystymosi tendencija yra vienoda, tačiau grafinė išraiška, o ir programėlių pasiūla skiriasi iš esmės (pvz., Vakarams labiau rūpi filmai, Azijai – apsipirkimas). Kalbant apie mums pažįstamą europietiškąjį polių, „išmaniųjų“ televizorių rinkoje dominuoja penki pagrindiniai gamintojai: „Samsung“, LG, „Philips“, „Sony“ ir „Panasonic“. Nėra ir jie vienodi.

Ankstyvojoje savo istorijos stadijoje tokio tipo televizoriuose, kaip ir kompiuteriuose veikė nuosava ir patentuota operacinė sistema (OS), iš esmės lemianti ir skirtingas jos galimybes.

Gamintojai neturėjo vienos standartinės OS ir kiekvienas kūrė savąją, ženkliai besiskiriančia nuo konkurentų grafika, pasirinkimu ar išdėstymu (negana to, grafinė sistema ar programėlių kiekis  skirdavosi netgi skirtinguose to paties  gamintojo televizorių modeliuose) - vieni gamintojai taikė „rotacinę“ paieškos sistemą, kiti apkraudavo ekraną ikonėlių gausa. Tačiau atskirų operacinių sistemų kūrimas visgi nepasiteisino, nes, pasirodė, kad tai yra neįtikėtinai brangus projektas, juoba ne visada patikimas ir garantuojantis sklandų tos pačios OS darbą.

„Philips“ pirmoji Europoje pradėjo pirkti ir naudoti „Google“ kuriamą atvirojo kodo „Android TV“ operacinę sistemą, kuri ilgainiui tapo populiariausia pasaulio rinkoje televizine operacine platforma, sujungta su asmenine vartotojo „Google“ paskyra, ir taip įgalinančia priėjimą prie praktiškai neišsemiamų ir dažniausiai nemokamų „Google Play“ klodų (dabar Amerikos rinkoje jai ant kulnų mina „Amazon Fire TV Edition“, o Azijos rinkoje, kur „Google“ pozicijos tradiciškai yra silpnesnės – Kinijoje sukurta „Roku“ sistema).

„Philips“ pavyzdžiu naudoti „Android TV“ savo televizoriuose galiausiai pasekė „Sony“ ir „Sharp“. Tokio pasirinkimo priežastis – ne vien „Android TV“ patikimumas ar „Google“ siūlomų programėlių gausa, bet ir perspektyvios „Google“ investicijos į neabejotinai ateityje dominuosiančiai „Google Home Assistant“ sistemai, valdančiai visus naminius prietaisus, ypač balsu. Į „nuotolinį visko valdymą“ nemažai investuoja ir „Amazon“, turinti savąją „Alexa“ sistemą, kurios didžiausia gerbėja – „Toshiba“.

Tačiau kad ir kokia bebūtų ta operacinė sistema, bet jos darbas iš esmės priklauso nuo to, kas „išmaniuosiuose“ televizoriuose nėra matoma plika akimi, tačiau labiausiai „pliką akį“ ir veikia – tai procesorius ir vidinė atmintis. Kaip ir perkant kompiuterį, pirkėjai į tai dėmesio dažniausiai neatkreipia, o be reikalo, nes, paprastais žodžiais tariant, procesorius yra bet kurio kompiuterio ar televizoriaus „širdis“, lemianti jo mechanizmų ir funkcijų veikimo greitį.

Pavyzdžiui, naujo tipo „Philips“ procesorius P5, rodos, nieko nesakančiu pavadinimu iš tiesų reiškia penkis kartus didesnę už įprastą televizoriaus galią ir lemia tiek pat kartų įvairiais parametrais geresnę vaizdo kokybę.

„Panasonic“ kartu su Holivudo studijomis yra sukūrusi „Panasonic HCX“ („Home Cinema Experience“) vaizdo procesorių, užtikrinantį, kad vaizdas televizoriaus ekrane būtų būtent toks, kokiu jį sumanė patys Holivudo režisieriai – ne tamsesnis, ne šviesesnis, o būtent toks, kokį nustatė filmo kūrėjai savo profesionaliuose (suprask, itin brangiuose) studijiniuose monitoriuose.

„Išmanieji“ televizoriai iš esmės dažniausiai turi kur kas galingesnius procesorius nei paprasti televizoriai, ir šiuo metu tai yra daugiausiai pritaikoma žaisti internetinius žaidimus, atsisakant tradicinės žaidimų konsolės, tokios kaip „PlayStation“ ar „Xbox“. Nors internetiniai žaidimai dar nėra tokie ryškūs kaip konsoliniai, tačiau ne ką mažiau įspūdingi.

Su procesorių galingumu buvo susijusi ir kita dažnai skaudi visų televizorių problema – garsas. Pirmųjų rinkoje „išmaniųjų“ modelių garsas išties būdavo nepatenkinamos kokybės ir netgi blogesnis už įprastų televizorių, mat, nors „Wi-Fi“ signalo stiprumas nepažeisdavo paties garso ar vaizdo kokybės, tačiau daugeliui procesorių jį apdirbti būdavo tiesiog per sunku. Šiuo metu didieji gamintojai, pvz., LG ir „Sony“ diegia savo modeliuose pažangiausią „Dolby Atmos“ sistemą, o „Philips“ bendradarbiauja su legendine aukščiausios kokybės „hi-fi“ garso kompanija „Bowers & Wilkins“, kuriant ypatingos kokybės garsiakalbius savo naujausiems „Premium“ segmento „išmaniesiems“ OLED modeliams, tokiems kaip „Philips“ OLED 903, kuris šiais metais už tokią kombinaciją susilaukė garbingo EISA apdovanojimo. Gi „Panasonic“ savo prabangiausiam OLED televizoriui sukūrė patraukliai elegantišką ir labai įdomią, kokybiškai ir galingai skambančią garso sistemą kartu su ne mažiau garsios ir pripažintos „Technics“ kompanijos inžinieriais.

Bet kuriam vartotojui iškiltų natūralus klausimas – ar ne paprasčiau būtų įsigyti paprastą televizorių ir paversti jį „išmaniuoju“ multimedijos dėžutės pagalba (žinoma, su sąlyga, kad paprastas televizorius turės HDMI jungtį)? Juk nebūtina turėti „išanųjį“ televizorių, kad žiūrėtum „Netflix“ filmus ar „YouTube“ klipus, tai galima padaryti ir per multimedijos dėžutes (juoba kad, pvz., „Apple TV“ dėžutė – mūsuose visgi nepopuliari – vienintelė pasaulyje suteikia priėjimą prie „iTunes“, ko neturi joks „išmanusis“ televizorius?).

Tačiau akivaizdu tai, kad tos pačios klasės „išmanusis“ televizorius dabar kainuoja 100-200 eurų brangiau nei paprastas televizorius. Kainos skirtumas visgi yra apgaulingas dalykas, nes „išmanusis“ televizorius visada turės ne vien geresnį procesorių vaizdo ar garso apdirbimui, bet ir kur kas daugiau galimybių, nei vien internetinė jungtis ar programėlės. Pavyzdžiui, žaidimų galimybės yra ženkliai skirtingos, programinės įrangos atnaujinimas taip pat skiriasi iš esmės.  Juoba kad „išmanusis“ televizorius kuo puikiausiai gali veikti kaip paprastas, ir dažnai suteikia galimybę išvis atsisakyti kabelinės televizijos, matant tas pačias programas (o ir daugiau).

Tačiau išvada viena – „išmaniesiems“ televizoriams priklauso ateitis, ir ji čia pat. Įsivaizduokite savo būstą su naujausio modelio „Philips“ OLED televizoriumi – o dar ir su „Ambilight“ (galinės sienos apšvietimo funkcija, vizualiai išplečianti vaizdą ekrane ir keičianti sienos apšvietimo spalvas priklausomai nuo spalvų, tuo metu dominuojančių ekrane).

Įsivaizduokite televizorių su „hi-fi“ audiotechnikos kūrėjų „Bower&Wilkins“ ar „Technics“ ypatingos kokybės garsu.

Įsivaizduokite, kad pro savo kambario „langą“ matote, kaip debesies šešėlis slenka kalnų viršūnėmis, ar horizonte plaukia laivai – tam tereikia pakabinti, ir jei norite, dar įrėminti ant labiausiai lango stokojančios sienos tinkamo dydžio „Panasonic“ televizorių.

Įsivaizduokite save žiūrintį bet kurį žmonijos istorijoje sukurtą filmą arba svečių pageidaujamą savaitgalio laidą. Įsivaizduokite save televizoriaus ekrane peržiūrintį nuotraukas iš atostogų.

Įsivaizduokite save sekantį akcijų kursus ar televizoriaus ekrane rengiantį ataskaitą. O galiausiai dar ir užsisakantį picą, o, kol ji bus atvežta, dar ir žiūrintį per „YouTube“ naujausią mėgiamos daininkės klipą. Arba kuriantį programėlę tam pačiam televizoriui, kuria naudosis visas pasaulis, suteikdamas galimybę jums dar ir užsidirbti papildomo pinigo... Tai – ne fantastika. Tai – Jūsų kasdienybė.