Taupymo planas pagal „Vilniaus viešojo transporto“ vadovą: „Pažadėsi patiešysi, neištesėsi – nesugriešysi“

Prieš keletą dienų gavome naujas nuotraukas su pūdomu patvoryje troleibusu „Solaris Trollino 15ac“, kuris per mėnesį neteko dar daugiau detalių. Kitaip tariant, geri ir dar galimi naudoti troleibusai tiesiog išlupinėjami pačios „Vilniaus viešojo transporto“ įmonės. Šį kartą nebegalima tylėti.

Tylėjome, kai buvo pūdomas ir supūdytas vienas iš keturių Vilniuje buvusių „dvigubų“ (18 metrų ilgio) troleibusų „Škoda 15Tr“. Tylėjome, kai po kelis mėnesius elementarios detalės (paskutinis pavyzdys – apie trys mėnesiai belaukiant spyruoklės) numestas patvoryje laukdavo troleibusas „Amber“.

Net troleibusų guoliams nupirkti lėšų kažkodėl trūksta, ar gan nedidelių investicijų reikalaujančių remontų troleibusams daryti „neapsimoka“, tačiau jų užtenka ir brangiai autobusų nuomai, ir avarijos metu suknežinto autobuso remontui.

Ar pamenate, kaip atrodė po avarijos 2013-09-02 autobusas „Volvo“? Prisiminkite. Jis buvo suremontuotas ir šiandien važinėja gatvėse. Troleibusams Vilniuje toks rūpestis negresia – „neapsimoka“.

Štai prieš 3 savaites Judėjimo „Už troleibusus Vilniuje“ „Facebook“ puslapyje buvo paskelbta nuotrauka, o po ja buvo parašytas komentaras, kad troleibusas numestas į patvorį jau daugiau kaip 4 mėnesius – ką į tai atsakė įmonės „Vilniaus viešasis transportas“ Technikos direktorius? „Visažiniai atsirado“ - štai koks keleivių pervežimu užsiimančios bendrovės vieno iš direktorių požiūris ir bendravimo kultūra. Apie tai, kaip šis troleibusas nusiaubtas per mėnesį nuo minėtos nuotraukos publikavimo, dar rašysime – tai tikrai verta pamatyti, kad įsitikintumėte, koks požiūris šioje įmonėje į troleibusus.

Jau pasikeitė kai kurių savivaldybės valdomų įmonių vadovai. Pakeista įmonės Stebėtojų taryba ir valdyba. Tačiau ar to pakanka, kad įmonė pradėtų dirbti taip, kaip derėtų dirbti? Galbūt metas paklibinti ir įmonę „Vilniaus viešasis transportas“?

Žemiau skelbiame elektroniniu paštu gautą laišką apie įmonės „Vilniaus viešasis transportas“ vadovybę ir jos vykdomas reformas. Nors laiškas anoniminis, tačiau jo originalą turime. Kadangi žemiau esantį tekstą parašė ne kuris nors iš Judėjimo „Už troleibusus Vilniuje“ autorių ar Nacionalinė viešojo transporto keleivių asociacija, būtina pridurti, kad ne visos žemiau esančiame tekste išreiškiamos mintys visiškai sutampa su mūsų. Kita vertus, yra daug vertų dėmesio minčių.

„Kiekvieną kartą pasikeitus miesto valdžiai Vilniaus miesto viešojo transporto įmonės vadovas skuba ruošti naujus taupymo planus, kurių praktiškai niekada neįgyvendina. Prieš keletą metų, kai miestui pradėjo vadovauti V.Navickas, tuometinės UAB „Vilniaus autobusai“ direktorius Gintaras Nakutis puolė viešai tvirtinti, kad sutaupys 19 mln. litų. Niekas niekada netikrino, ar iš tiesų tie milijonai buvo sutaupyti, greičiausiai nebuvo. Kaskart girdint pažadus sutaupyti milijonus, susidaro įspūdis, lyg prieš tai jis nedirbo šioje įmonėje ir to ką siūlo įgyvendinti negalėjo, o dabar nori pateikti pasiūlymą, kurį pradėjęs dirbti tikrai įvykdys.

Sujungus UAB „Vilniaus autobusai“ su UAB „Vilniaus troleibusai“ buvo žadamas ekonominis stebuklas. Prie sujungtų įmonių vairo stojo Gintaras Nakutis, deja, jo žadėto ekonominio stebuklo sulaukti nepavyko, atvirkščiai, visa eilė neracionalių sprendimų sąlygojo ne taupymą, bet išlaidavimą ir negerėjančią įmonės situaciją. Per tą kelių metų laikotarpį, kuomet bendrovės buvo apjungtos, nuvažiuoto kilometro savikaina tik augo, nors statistiką buvo stengiamasi iškraipyti perkeliant daugelį išlaidų ant troleibusų eksploatacijos kaštų. Etatų skaičius per kelis metus vėl išsipūtė ir viršijo bendrą etatų skaičių, kuris buvo abiejose bendrovėse, kai jos dar buvo nesujungtos. O juk tuomet, jungiant bendroves, pagrindinis taupymo efektas ir buvo žadėtas per sumažintų etatų kiekį. Deja, atrodo, kad taupyti sugebama tik kokybiškos transporto priežiūros sąskaita. Bendrovės reali reforma vilkinama buvo visais įmanomais būdais, du metus buvo pasirašinėjama miestui ir vilniečiams nepalanki kolektyvinė sutartis, gąsdinant miesto valdžią streikais, kurių realiai suorganizuoti net nebuvo galimybės.

Pagal pasiteisinusią praktiką yra laukiama naujų rinkimų, kai seni pažadai bus užmiršti ir naujai valdžiai bus galima pateikti naują ekonominį burbulą, kuris bus minkomas porą metų, tokiu būdu tikintis išsilaikyti vadovo kėdėje ir valdžioje, pratempiant iki naujos kadencijos.

O įmonė toliau merdės. Neteks darbo dalis darbuotojų, nes toks įmonės vadovas nieko nedarys, kadangi jo svarbiausias uždavinys – išsilaikyti pačiam šiltoje kėdėje ir išlaikyti aplink save dešimtmečius formuotą lojalių vidutiniokų tarnautojų ratą, kurie vargu ar rastų darbą kitose įmonėse dėl kompetencijos stokos. Todėl visi draugiškai rašys taupymo programas, kaip sunaudoti keliais lapais popieriaus mažiau, kaip neužmiršti tualete išjungti lemputę ar nesinaudoti personaliniu spausdintuvu, o nueiti iki bendro našaus spausdintuvo, visa tai iliustruos gražia skaičiukų prezentacija, tuo klausimu prieš tai surengę dešimtis pasitarimų. Kad visi planai ar menama pertvarka bendrovėje atrodytų tikroviškiau, tokie vadovai sugalvos būdų kaip atleisti keletą tylesnių darbuotojų, neužsirašiusių į „teisingąją“ profesinę sąjungą (vieša paslaptis, kad administracijos vadovai ir ši profsąjunga – tai viena ir ta pati kompanija, kuri labai jau glaudžiai ir produktyviai bendradarbiauja daugybę metų ir labai keista, kad ta draugystė niekada neužkliuvo jokioms kontroliuojančioms institucijoms), ar nenorinčių meilintis vadovui, ar tokių, kurie jau seniai svajoja išeiti į pensiją ir telaukia eilinės restruktūrizacijos, kad galėtų gauti solidžią išeitinę išmoką.

Įmonė ir toliau merdės, nes reikia pamaitinti sukauptą per dešimtmečius didžiulį draugų, giminių ir pataikautojų būrį. Ir visas tas eilinis akių dūmimas, vadinamas „taupymu“, vyks su „teisingosios“ profesinės sąjungos palaiminimu. Dėl realių reformų nebuvimo Vilniaus viešojo transporto bendrovėje didžiausius nuostolius patirs ne bendrovės darbuotojai ir net ne Vilniaus miesto savivaldybė, bet juos patirsime mes, šimtai tūkstančių vilniečių, besinaudojančių viešojo transporto paslaugomis.

Bet ar tai rūpi įmonės vadovybei? Ne paslaptis, juk dažnai svarbiausia būna SAVI. Toks požiūris yra pirmiausia vadovo problema, kadangi per daugelį metų susiformavusi lyg ir sava chebra paprasčiausiai ignoruoja tokį vadovą, kuris nesugeba deleguoti užduočių ar generuoti idėjų, galinčių išvesti įmonę iš nepalankios situacijos. Galbūt gerų, realiai naudingų sprendimų priimti nepavyksta, nes jų paprasčiausiai nesugalvojama net turint tokį didelį būrį mielų ir savų pavaduotojų (o kurgi nebūsi mielas, kai nieko daryti nereikia, nei tobulintis, nei patirties semtis, juk to niekas nereikalauja, paprasčiausiai būk mielas ir nepamiršk atnešti kokio nors gando, o kompetencija… kam ji reikalinga?).

Kai pirmą sykį per visą vadovavimo karjerą neišeinama atostogauti savo gimtadienio proga, galima spėti, kad nujaučiamos permainos ir turbūt bijoma, kad galbūt įprastai naudojama schema nebesuveiks. Tad norisi užduoti klausimą naujajam merui Remigijui Šimašiui, visiems miesto tarybos nariams ir vilniečiams – ar patikėsite ir vėl tais pačiais pažadais ir nežinia kelintą kartą naudojamu „copy paste“ taupymo ir paslaugų gerinimo planu, tokiu būdu ir toliau visiems vilniečiams liekant prie suskilusios geldos?“