Idealus viešasis transportas Lietuvoje: 4 paprastos taisyklės

Tokių iniciatyvų tikslas – patogesnis Lietuvos savivaldybių viešasis transportas, kuris šiai dienai be reikalo nuvertinamas ar net ignoruojamas. Juk privalumų net ir dabar jis turi nemažiau nei asmeniniai automobiliai, o kartais net ir daugiau – apie tai jau rašėme straipsnyje „Dvikova be taisyklių: automobiliai vs viešasis transportas“. Kai kurios NVTKA idėjos tikrai vertos dėmesio: jokių brangiai kainuojančių pertvarkymų – tik tai, ko reikia ir kiek reikia. Ir visa tai telpa į 4 pagrindines taisykles, koks turėtų būti idealus viešasis transportas.

Pirmiausia, koks pagrindinis kelionių tikslas? Žinoma, reikiamu laiku nuvykti iš taško A į tašką B. Net neverta kalbėti apie jokį viešojo transporto patogumą, jei netenkinama ši svarbiausia sąlyga. Juk koks skirtumas, ar autobusas kietas, ar minkštas, jei jums jo reikia per artimiausią pusvalandį, o jis atvažiuos tik po 5 valandų – taip būna Lietuvos miesteliuose ir kaimuose...

Autobusų ir troleibusų laiką nulemia toks paprastas ir kartu stebuklingas dalykas – savivaldybių ar jų paskirtų įmonių ar įstaigų sudarytas ir patvirtintas eismo tvarkaraštis. Paprastas, nes jame viskas aišku kaip „2x2“, o stebuklingas, nes gyvenimiškos logikos jame dažnai pritrūksta.

Gerai bent jau tai, kad autobusai ir troleibusai visuose miestuose tvarkingai rieda į gatves nuo pat ryto iki vakaro. Bet NVTKA iš karto vardina daugybę pavyzdžių, ką dar būtinai reikia tobulinti. Pavyzdžiui, didžiausiame šalies mieste gyvenimas verda ir naktį, ypač reikia vėlyvųjų reisų, o jų nerasi nei su žiburiu. Naktiniai autobusai sėkmingai veikia mažesniuose miestuose: Klaipėdoje, Kaune, tačiau sostinė – vis dar miega.

Manote, kituose miestuose viskas idealu? Toli gražu – tereikia tik atidžiau žvilgtelėti į tvarkaraštį!

Automobiliu be jokių problemų nuvažiuosi kur tik nori – į darbą, mokyklą, parduotuvę ar svečius. O kaip tai padaryti viešuoju transportu? Juk autobusai neprivažiuos prie kiekvieno namo ar laiptinės. Bet ar to reikia?

Pagalvokime, juk net nuosavu automobiliu dažniausiai trinamos tos pačios gatvės, tais pačiais maršrutais. Kaip kitaip susidarytų tie įkyrėjusios miestų spūstys? Darbas, parduotuvė, darželis, mokykla. Nebent savaitgalį išrūkstate į kaimus pravėdinti galvas.

Taigi pagrindinis transporto srautas susidaro iš įprastinių maršrutų ir tradicinių poreikių. Štai tokiems atvejams viešasis transportas ir yra idealus pasirinkimas, su sąlyga, kad jo maršrutai pasiekia visus svarbiausias miesto vietas.

Deja, maršrutų planavimo vingrybės ir subtilybės kol kas sprendžiamos visai nesubtiliai. Pavyzdžiui, pernai metais Kaune suplanuoti nauji troleibusų maršrutai visai be reikalo gana ilguose ruožuose dubliuojami tiek tarpusavyje, tiek senesniais maršrutais. Panaši situacija ir su autobusais. Vadinasi, kai kuriose gatvėse vyksta vidinė konkurencija dėl keleivių, o į kai kurias gatves nei autobusai, nei troleibusai išvis neužsuka. Kaip tokiu atveju galima kalbėti apie patogų susisiekimą viešuoju transportu?

Dar viena to pačio nesėkmingo planavimo problema – per daug keleivių viename troleibusuose ar autobusuose piko valandomis. Kaip sakoma, jei Vakarų Europoje autobuse užimtos visos sėdimosios vietos ir yra dar vienas ar du stovintys keleiviai, tai autobusas jau sausakimšas, o Lietuvoje toks apibūdinimas politikų naudojamas tik kai iš autobuso kyšo keleivio ranka, koja ar rankinė. Koks gi malonumas važiuoti į darbą ar mokyklą susigrūdus kaip blusoms ant šuns plauko? O išspręsti visa tai galima visai nesudėtingai.

Į gatves autobusai ir troleibusai išrieda toli gražu ne visada pagal keleivių srautų logiką – o tik taip, kaip priklauso pagal sudarytą eismo tvarkaraštį. Tad nieko keisto, kad gatvėmis važinėja kartais perpildyti, o kartais pustuščiai autobusai ir troleibusai. Ir jei nepopuliarūs reisai būtų panaikinti, o vietoje jų važiuotų transporto priemonės būtų nukreiptos į reikalingiausius maršrutus, rezultatą keleiviai pamatytų stulbinamai greitai.

Ne tik galima, bet ir reikia pasidžiaugti, jog Lietuvos viešajame transporte yra ganėtinai saugu. Dabar nei muša, nei prievartauja, kaip kad dažnai rašoma apie liūdnus nutikimus Indijos traukiniuose ir autobusuose. Labiausiai, turbūt, skriaudžia keleivius ne vieni kitus, bet viešojo transporto įmonės ir maršrutus bei tvarkaraščius sudarančios savivaldybės ar joms pavaldžios įstaigos.

Tačiau čia ne Indija, o Europa, tad reikalavimų saugumui yra kur kas daugiau. Ir vienas iš jų, labai aktualus, – sumažinti avarijų skaičių. Dėl jų keleiviai be reikalo patiria stresą, vėluoja, nusivilia viešuoju transportu.

Ir ne vairuotojus reikia barti ar keisti, o tiesiog sutvarkyti pavojingus transporto mazgus, kuriuose kartais įvyksta eismo nelaimės. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste tai yra Stoties žiedas, plačiųjų miesto gatvių didžiosios sankryžos.

Štai tokios 4 paprastos NVTKA taisyklės. Dera pripažinti, jog nieko radikalaus jose nėra. Bet sunku nesutikti, kad pokyčiai būtų stulbinantys!