Ar ne laikas „imti vadžias į rankas“? Kaip NVTKA pričiupo „Busturą“

Šią asociaciją įkūrė jauni, pilietiškai nusiteikę entuziastai, kurie beveik kasdien naudojasi troleibusais bei autobusais ir daugiau nebenori taikstytis su pasibjaurėtina situacija, kuomet viešasis transportas politikų dažnai traktuojamas, lyg nereikalinga finansinė našta, o patys keleiviai nelinkę gilintis, kodėl viešojo transporto sistemoje yra viena ar kita blogybė. Tad ar verta stebėtis, kad tų blogybių daugėja kaip grybų po lietaus?

Norint to išvengti būtina keisti gyventojų požiūrį į viešąjį transportą, tačiau, kaip pripažįsta asociacijos vadovas Julius Majauskas, tai daryti yra labai sunku, pirmiausia dėl politikų, kurie, užstrigę savo biurokratiškame žiurkių ratelyje, kvailai spyriojasi ir nepriima jokių rekomendacijų bei nevysto dialogo su visuomene. Jie tarsi užsidaro savo kiaute įsivaizduodami, kad situaciją išmano geriausiai, o apie problemas prabyla tik tuomet, kai ketina įgyvendinti kokį nors brangų, Europos Sąjungos (ES) lėšomis finansuojamą projektą. Antra, visagaliais jaučiasi ir viešojo transporto paslaugų teikėjai, kurie dėl savanaudiškų tikslų neretai priima keleiviams nenaudingus sprendimus.

„Busturo“ istorija

Pavyzdžiui, Šiauliuose dirbanti bendrovė „Busturas“ 2014 sausio mėnesį nusprendė savo iniciatyva įtvirtinti keleivių pervežimo taisykles. Sakysite, o kas čia tokio? Visų pirma, minėtosios taisyklės, švelniai tariant, ėmė prasilenkti ne tik su logika, bet ir su įstatymais. Štai keli pavyzdžiai:

• 2 dalies 5 punktas:
  Keleiviui, perkančiam vienkartinį bilietą autobuse, atsiskaityti ne didesniu kaip 20 Lt banknotu.
  Prieštarauja LR Pinigų įstatymo (1993 m. liepos 1 d. Nr. I-199, Vilnius) 3 straipsniui:
  Lietuvos Respublikoje juridiniai ir fiziniai asmenys litus mokėjimams ir atsiskaitymams privalo priimti be apribojimų.
• 3 dalies 1 punktas:
  Kiekvienam keleiviui leidžiama nemokamai vežtis vieną ne didesnį kaip viena keleivio vieta rankinį bagažą, kurio matmenų (ilgis+plotis+aukštis) suma ne didesnė kaip 120 cm, neužimant papildomos laisvos sėdimos vietos, taip pat vaikišką vežimėlį, slides apmautuose.
  Prieštarauja LR Susisiekimo ministro Įsakymu patvirtintų Taisyklių XI skyriaus 62 punktui:
  62. Transporto priemonės salone kiekvienas keleivis turi teisę nemokamai vežtis vieno rankinio bagažo, kurio matmenys ne didesni kaip 60×40×20 cm arba kurio bendra matmenų suma ne didesnė kaip 120 cm, vienetą. Moksleiviai ir studentai turi teisę nemokamai vežtis ir didesnį, nei šiame punkte nustatyta, vieną rankinio bagažo, būtino jų mokslams ar studijoms, vienetą.
• 3 dalies 5 punktas:
  Už vienkartinį bilietą autobuse gyvūnai vežami jiems užėmus atskirą sėdimą ar stovimą vietą. Gyvūnų savininkas turi užtikrinti, kad nebūtų suteptos autobuso sėdynės, gyvūnų priterštas vietas privalo nedelsiant išvalyti. Ne taroje vežamas šuo turi būti su antsnukiu ir pavadėliu bei turėti šuns dokumentus, kuriuose nurodoma šuns sveikatos būklė ir skiepai.
  Prieštarauja LR Susisiekimo ministro Įsakymu patvirtintų Taisyklių XI skyriaus 70 punktui:
  „Transporto priemonėmis draudžiama vežti lengvai užsidegančias, sprogstančias, dvokiančias, gailias medžiagas, smailius, pjaunančius daiktus, ginklus, daiktus, kurie gali sutepti transporto priemonės apmušalus arba keleivių drabužius, griozdišką bagažą, trukdantį praeiti, gyvūnus be taros.

„Busturo“ generalinio direktoriaus patvirtintose taisyklėse netrūko ir kitų įdomybių. Dar nieko tokio, jei šie pakeitimai būtų buvęs paprastas formalumas, tačiau blogiausia, kad taisyklių nesilaikantys keleiviai galėjo būti baudžiami piniginėmis baudomis. Galite įsivaizduoti situacijos absurdiškumą, kuomet gauni baudą už taisykles, prieštaraujančias valstybės įstatymų numatytai tvarkai. Ir visa tai vyksta čia pat, Europos Sąjungos valstybėje! Ir nors buvo daug pasipiktinimų iš keleivių pusės, kaip galima lengvai nuspėti, į juos niekas nekreipė dėmesio. Žinote, kaip toje patarlėje – „šunys loja, karavanas eina“. Juk pas mus tokia tvarka – piktinkis nesipiktinęs, bet jei neišmanai įstatymų ir nežinai kur kreiptis, ir kaip teisingai suformuluoti kreipimąsi, gali nieko nesitikėti.

Neaišku, kiek šis farsas būtų užsitęsęs, jei ne NVTKA veiksmai. Pirmiausiai asociacija oficialiai susisiekė su bendrovės generaliniu direktoriumi Tomu Bielinsku ir išdėstė argumentus, kad taisyklėse ne tik yra punktų prieštaraujančių logikai, bet ir įstatymams. Galiausiai, bandė teisiškai įrodyti, kad privatūs vežėjai neturi teisės nei kurti, nei keisti esamų pervežimo taisyklių.

Kaip manote, koks buvo atsakymas iš bendrovės vadovo? Ogi jokio. Matyt, kai kuriems geriausias būdas reaguoti į problemą – nereaguoti visai.

Jaunieji viešojo transporto entuziastai ėmėsi „plano B“ – surašytas oficialus skundas Susisiekimo ministerijai ir Generalinei prokuratūrai. Reakcija buvo žaibiška – ministerija atsiuntė oficialų atsakymą, kad NVTKA įtarimai yra visiškai teisingi, ir vežėjas savo iniciatyva negali tokių taisyklių nei sukurti, nei koreguoti, nes tai yra tik savivaldybių ir ministerijos teisė. Tad nėra net reikalo išsamiau gilintis į pačias taisykles, jas reikia skubiai šalinti. Vis dėlto tik įsikišus Generalinei prokuratūrai, iš oficialios UAB „Busturas“ interneto svetainės tinklapio šios galimai neteisėtos ir keleivių teises į paslaugos gavimą varžančios taisyklės buvo išimtos. Tačiau „Busturas“ nepasivargino apie tai pranešti NVTKA. Be to, viešai neatšaukė priimtų, galimai neteisėtų, taisyklių.

Iš pradžių su asociacijos mestais kaltinimais vežėjui sutikęs buvęs Šiaulių miesto meras Justinas Sartauskas, netrukus tarsi užmiršo savo pažadą ištaisyti situaciją ir jokių veiksmų nesiėmė. „Pastebiu, kad Justinas Sartauskas linkęs daug kalbėti, ir sako tai, ką nori girdėti šiauliečiai, bet jam būdinga ir greitai pamiršti, ką kalbėjo. Buvusio mero pasisakymą vertinu kaip eilinį politiko išlindimą į eterį ir pakalbėjimą tik dėl populizmo. Džiugu, kad rinkėjai tai pastebėjo ir įvertino šiųmečiuose savivaldybių rinkimuose“, – situaciją vertina NVTKA pirmininkas Julius Majauskas.

Šioje situacijoje nukentėjusioji pusė yra keleiviai. Tiems žmonėms, kurie pirko papildomus bilietus, ar buvo išvaryti iš autobuso dėl neva pažeistų taisyklių, įrodyti savo skriaudą jau beveik nebeįmanoma. O kiek tokių asmenų pasitaikė, per visus metus (nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2015 m. sausio) taip ir liks nežinioje. Tačiau galima tik įsivaizduoti, kiek dar būtų buvę neteisingų baudų ar kitų pažeidimų, jei ne aktyvi ir principinga NVTKA pozicija.

„Vežėjas gali apsiginti ir pats, o šioje situacijoje, logiškai mąstant, keleivius turėjo apginti savivaldybė, meras ir mūsų asociacija. Tačiau buvome tik mes“, – prisimena J. Majauskas.

Keista tvarka Vilniuje ir Kaune

Ir ši istorija tikrai ne išskirtinis atvejis NVTKA veikloje – ji aktyviai veikia visoje Lietuvoje ir jau parengė daugybę skundų bei pasiūlymų daugumai savivaldybių, ką ir kaip reikėtų keisti, kad viešasis transportas imtų tarnauti žmonėms, o ne kažkieno liguistai fantazijai.

Pavyzdžiui, asociacija jau ėmėsi veiksmų pastebėjusi, kaip neracionaliai yra paskirstomi skirtingos talpos autobusai Vilniaus maršrutuose – piko metu keleivius veža mažos, nekomfortiškos transporto priemonės, o vakarais kursuoja dideli triašiai, tačiau pustuščiai autobusai. „Nei vežėjas, nei savivaldybė šį raštą perskaitę į jį tiesiog atsakė, bet toliau mums nepranešė apie šio klausimo vykdymą. Tiesiog sužaidė biurokratinį žaidimą ir tam neefektyviai buvo panaudoti mokesčių mokėtojų pinigai. Panašu, kad Vilniaus miesto savivaldybės įmonei „Vilniaus viešasis transportas“ patogu skųstis skolomis, bet kai pateikiame konkrečius siūlymus ir rekomendacijas, kaip pagerinti finansinę situaciją nebloginant paslaugų kokybės – jiems tai yra neįdomu. Kas tai? Argi ne politizavimas ir vangumas? Privačiame sektoriuje tokie nedirbtų“, – NVTKA požiūrį atskleidžia asociacijos vadovas J. Majauskas.

Sostinė taip pat susiduria ir su viešojo transporto eismo tvarkaraščių planavimo problemomis. Už tai atsakinga savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“ (SĮSP) nesistengia surasti būdų gerinti transporto pralaidumą bendrame eismo sraute, o imasi lengviausio veiksmo ir prailgina reisų įveikimo laiką, kas žmonėms gali sukelti daug nepatogumų. Ši įmonė nesistengia pasirūpinti ir informacijos dėl pasikeitusių tvarkaraščių išplatinimo laiku – naujienos keleivius pasiekia vos porą dienų iki pasikeitimų datos.

Kas keisčiausia, tokią praktiką pritaikė ir Kauno miesto administracija, kuri 2014 liepą naujus maršrutinių taksi eismo tvarkaraščius išplatino likus vos vienai dienai iki pasikeitimų, nors tą turėtų padaryti prieš mėnesį laiko. „Dėl šios situacijos mes irgi kreipėmės į juos. Taip pat išeskalavome ir žiniasklaidos priemonėmis, kad gyventojai suprastų, kas vyksta ir kodėl. Tiesa, ne visos žiniasklaidos priemonės mano, kad viešojo transporto problemos yra aktualios skaitytojams, todėl pastaruoju metu tampa sudėtinga viešai skleisti oponuojančias mintis. O tai tikrai nepadeda tobulėti vežėjams ir savivaldybėms“, – sakė J. Majauskas.

Dėl visų šių pažeidimų NVTKA oficialiai kreipėsi į valstybines institucijas prašydama paaiškinimo ir pateikdama savo rekomendacijas bei siūlymus, kaip galima pagerinti viešojo transporto sistemos kokybę, kad šis būtų funkcionalus ir patrauklus jo naudotojams.

Kuo svarbi visų keleivių pagalba

Visi šie atvejai rodo, kad Lietuvoje už keleivių pervežimą atsakingos institucijos bei organizatoriai dažnai nesijaučia atsakingi už savo veiksmus ir mano, kad net laužydami įstatymus liks nenukentėję. „Jei visuomenė ir su viešuoju transportu susijusios organizacijos nesiims priemonių, tokia situacija ir išliks“, – vertina NVTKA pirmininkas J. Majauskas. O tam galinčios pasipriešinti pilietinės iniciatyvos Lietuvoje vis dar labai pavienės ir be didesnio šalies žmonių palaikymo. Kaip teigia NVTKA vadovas, ko gero, taip yra dėl visuomenėje įsigalėjusio abipusio įtarumo, kuris neleidžia suprasti, jog egzistuoja ir nesavanaudiškų piliečių, veikiančių dėl gerų paskatų, o ne pelno siekimo. Toks požiūris dažnai užkerta kelią Lietuvos nevyriausybinių organizacijų, ginančių fizinių asmenų teises, veiklai, kurie, regis, vieninteliai stengiasi, kad valdininkų nesąžiningas elgesys būtų demaskuotas.

Bet ar tikrai asociacija nesiekia jokio pelno ar tuo labiau, neatstovauja kokiai nors slaptai organizacijai? Juk kieno pinigai, to ir interesai. Būtent todėl finansavimas sprendžiamas keleivių pagalba – pagrindinės veiklos lėšos surenkamos gyventojų pajamų mokesčio 2 % dalimi. Toks finansavimo būdas yra beveik idealus – asociaciją remiantys gyventojai nepatiria jokios finansinės naštos, o pati asociacija išvengia priklausomybės nuo verslo struktūrų ar valdininkų malonės. Paremti NVTKA gali jos nariai ar bet kurie gyventojai, kuriems bent šiek kiek rūpi ir yra svarbūs viešojo transporto reikalai bei ateitis.

Asociacija įkurta visuomenine iniciatyva ir yra priemonė, stojanti į kovą su valdininkų abejingumu ar keleivių pervežimo bendrovių saviveikla. Ateityje NTVKA sieks dar aktyviau dalyvauti kuriant teisės aktus, siūlyti jų projektus, taip pat dažniau iškelti susistemintas problemas: „NVTKA turi labai aiškių ir konkrečių planų, kaip pagerinti esamą situaciją, tačiau ne visus juos norime išduoti. Tiesiog nemėgstame girtis nepabaigę darbo.“, – tvirtina J. Majauskas, asociacijos pirmininkas.

Vis dėlto, organizacija pripažįsta, kad norint įgyvendinti visus užsibrėžtus tikslus, reikia didinti motyvuotų asociacijos narių skaičių. Taip jie taptų pajėgesni stebėti situaciją ne tik didmiesčiuose. Taigi NVTKA kviečia jungtis visus, kam nesvetimas viešasis transportas ir jo ateitis: „kartu mes galime daugiau!“