Neišnaudotas potencialas: Lietuvoje yra tokia pramoga, dėl kurios atvyksta net užsieniečiai

Kalbant apie šios turizmo šakos potencialą, galima atsispirti nuo statistikos. Lietuvoje pernai buvo išduota per 160 tūkst. mėgėjų žvejybos leidimų. Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje meškeriojančių žmonių skaičius siekia apie 1,5 mln., o šiai veiklai per metus vienas žvejys mėgėjas išleidžia virš 400 Eur. Tuo tarpu viena labiausiai Europoje žvejoti mėgstančių tautų – švedai – mėgėjiškai žvejybai vien 2021 m. išleido beveik 1,4 mlrd. Eur.

Tačiau vien šie skaičiai nenupiešia pilno ekonominių galimybių vaizdo, kadangi žvejai vietoje leidžia pinigus ne tik leidimams ar reikmenims, bet ir nakvynės vietoms, restoranams, valčių nuomai, žvejybos gidams, pramogoms ir kt.

Masalas užsieniečiams – karališkosios lašišos

Kelmiškis, dabar Klaipėdos krašte gyvenantis Justinas Mikužis žūklės gidu dirba jau 11-us metus. Aistra žvejybai, kaip jis sako, prasidėjo nuo vaikystėje už ūkinio pastato prūdelyje pagauto pirmo karoso, o dabar jis Lietuvos upių turtus atskleidžia ir svečiams iš užsienio.

„Vis daugiau žmonių supranta, kad kaip ir mieste ar miške, taip ir žvejojant – gidas net ir įprastą patirtį gali gerokai praturtinti. Jis padės susipažinti su upe, suprasti jos subtilybes, parodys kada ir kur verta mesti meškerę, kokią techniką naudoti ir t.t.“, – pasakoja Justinas.

Į Justiną kreipiasi ne tik lietuviai, norintys kokybiškesnės žvejojimo patirties, tačiau ir užsieniečiai, kurie būtent dėl mūsų žuvų atvyksta į Lietuvą.

„Jie tikslingai atvažiuoja pas mus, nes nori pagauti taurią Lietuvos upių žuvį – lašišą, šlakį. Žvejyba jiems būna ne papildoma pramoga kelionėje, bet jie būtent ir atvyksta dėl žūklės“, – turizmo nišą atskleidžia gidas, dirbantis su žvejais-turistais nuo Latvijos, Lenkijos iki Italijos.

Lietuvoje neršiančios lašišos ne be reikalo masina užsieniečius. 2010-2011 m. vykdyto tyrimo metu nustatyta, kad Lietuvoje vyksta tolimiausia nerštinė Atlanto lašišų ir šlakių migracija pasaulyje. Nuo jūros iki nerštaviečių upių aukštupiuose žuvims tenka nuplaukti net ir daugiau nei 500 km, išvengti žvejų tinklų Kuršių mariose, įveikti užtvankas, pasprukti nuo brakonierių.

Atsiranda žvejybos kultūra

Lietuva unikali ne tik įspūdingo dydžio lašišomis, bet ir galimybe jų nerštą stebėti pačiame Vilniuje. Tokių sąlygų nėra jokioje kitoje Europos sostinėje.

Lietuvos aukštupiuose rudenį knibždant šioms žuvims, prie Vilnelės kasmet renkasi smalsuoliai, norėdami išvysti karališkų lašišų lizdų sukimą savo akimis. Neeilinis reginys sostinėje rudens metu vilioja moksleivių grupes, pavienius smalsautojus, gidų atvestas grupeles, o visoje šalyje ir patys žvejai mielai vyksta pasižiūrėti neršto į aukštupius. Šie ne tik gėrisi vaizdu, bet vykdo ir svarbią misiją – bando apsaugoti žuvis nuvejant brakonierius.

Kai žvejyba yra leidžiama, žūklės gidai ne tik išduoda tinkamiausias vietas laimikiui, pamoko savo amato subtilybių, bet užsiima ir švietėjiška veikla – ugdo žmonių supratimą, kodėl ir kaip reikia rūpintis mūsų vandenų turtais.

„Pastebiu, kad tai duoda vaisių. Pastaruosius 4-5 metus žmonių noras būtinai pasiimti sugautą žuvį nuosekliai mažėja. Jie geriau supranta, kodėl laimikį verta paleisti, kad kartą pagautą žuvį ir vėl galima pagauti. Įsitikinta ne kartą – tą pačią žuvį esame pagavę kelis kartus“, – pasakoja Justinas.

Gidui antrina ir kaimo turizmo sodybos „Įlankos sodyba“ šeimininkas Kęstutis Šeškauskas, esantis vienas iš Lietuvos žvejybinio turizmo pradininkų. „Matau, kaip Lietuvoje atsiranda žvejybos kultūra ir „pagavai – paleisk“ mąstysena. Anksčiau retas kuris nepasiimdavo namo žuvies, o dabar – retas kuris ima arba parsineša tik vieną iš pagautų, o ne 5 ar 10“, – pastebi K. Šeškauskas.

Klientų – daug, tačiau jiems pasirinkimo trūksta

Ant Bebrusų ežero kranto Molėtų krašte sodybą turinčio verslininko teigimu, žvejyba Lietuvoje dabar „ant bangos“, o jaunimui net tapusi mados reikalu. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos tarybos narys pastebi, kad vienas pirmųjų žmonių klausimų ieškant sodybos prie ežero būna – ar joje yra valtis.

„Klientų žvejybiniam turizmui dabar tikrai netrūksta, bet trūksta tuo užsiimančių kolegų. Žmonės gal dar bijo imtis tokios veiklos, nes šio verslo tradicijų šalyje nėra. Bet iš tiesų tai labai naudingas verslo modelis – šiltuoju metų laiku netrūksta ir eilinių poilsiautojų, tačiau ne sezono metu – rudenį, pavasarį – sodyba užsipildo kone vien žvejais. Tokia paklausa leidžia ir plėstis: verslą pradėjau turėdamas vieną valtį, o dabar jų jau 10“, – apie populiarėjančią, bet vis dar nišinę turizmo šaką kalba K. Šeškauskas.

Sodybos savininkas dalijasi, kad palankios sąlygos žvejybai atveria ir dar daugiau galimybių plėsti siūlomų paslaugų paketą. Nors žvejoti atvyksta ir kompanijos, kurios net rengia žvejybos varžybas, visgi dažniausiai žvejai atvyksta su šeimomis. Kol vieni šeimos nariai žvejoja, kiti ieško pramogų sau, keliauja po kraštą – tad naudos sulaukia ne tik sodyba, bet ir aplinkiniai verslai bei pats regionas.

Laukiama tauriųjų žuvų sugrįžimo į išlaisvintą upę

Pašnekovai pastebi, kad žvejybinio turizmo potencialas Lietuvoje kasmet auga, tačiau juo kol kas tesinaudoja pavieniai entuziastai. Šios verslo šakos populiarinimui norėtųsi didesnio dėmesio. K. Šeškausko teigimu, prie ežerų vis dar trūksta tinkamos infrastruktūros – pavyzdžiui, valčių įleidimo vietų. Tuo tarpu žūklės gidas J. Mikužis įsitikinęs, kad temą vystyti reikėtų ir plačiau – kalbėti apie Lietuvos žuvų populiacijos sveikatą.

„Mūsų žuvys susiduria su daug iššūkių. Užtvankos – betoniniai upių kamščiai – užkerta kelius žuvų migracijai, dėl to nuskurdina populiaciją. Lietuvoje turime per daug tokių užtvankų, kurios atneša nemažai žalos gamtai: ne tik būna apriboti neršiančių žuvų keliai, bet ir pačios upės nyksta – užtvankos sumažina jų tėkmę, paskatina dumblėjimą“, – aiškina žvejys.

Justinas džiaugiasi, kad nors ir pamažu, tačiau imamasi veiksmų – pavyzdžiui, jau demontuota Salantuose nuo 1993 m. upę blokavusi užtvanka ir buvo atvertas 46 km ilgio kelias migracijai. Tikimasi, kad nelikus kliūties, artimiausiais metais į Salanto upę sugrįš pirmosios migruojančios žuvys. O Salante išsiritusios žuvelės – lašišos, šlakiai – išplaukę į jūrą po kelerių metų grįš neršti būtent į savo gimtąją vietą, tad ilgainiui šių žuvų populiacija Salante, tikėtina, atsistatys.

Žūklės žinovas taip pat pasisako už aktyvesnį upių įžuvinimą, platesnę švietimo kampaniją – kad žmonės geriau pažintų savo žuvis, pamatytų, kokios jos ypatingos ir kokią svarbą duoda mūsų šaliai.

„Lietuviai tikrai gali didžiuotis turėdami nuostabias upes ir Kuršių marias. Šie mūsų turtai galėtų būti labai nemenkas traukos objektas tiek Lietuvos, tiek kitų šalių žvejams. Tam turime net ir pakankamai gerą infrastruktūrą, bet – nebeturime žuvies Kuršių mariose, o dėl to kenčia ir visų upių žuvų ištekliai, kuriems dar gyvenimą apsunkiname ir užtvankomis“, – sako žūklės gidas J. Mikužis.