Svajingieji dailininkų paveikslai – ne gražios vizijos, o baisios realybės atspindys (Foto)

Mokslininkai ištyrė maždaug 100 šių dviejų dailininkų impresionistų, dominavusių meno scenoje nuo XVIII a. vidurio iki XX a. pradžios (pramonės revoliucijos metu) darbų. Tyrėjai atrado, kad tai, ką kai kurie meno entuziastai ilgai laikė C.Monet ir J.M.W.Turnerio tapybos stiliumi, iš tikrųjų buvo „optinių aplinkos pokyčių fiksavimas“, kurie buvo susiję su oro kokybės pablogėjimu, kai Europos miestuose pradėjo kurtis anglimi kūrenami fabrikai, išmetantys į orą teršalus, teigiama sausio 31 d. žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ paskelbtame tyrime.

„Dažnai sakoma, kad J.M.W.Turneris gimė burlaivių amžiuje, bet mirė garo bei anglių amžiuje – jo gyvenimas apima precedento neturinčių aplinkos pokyčių laikotarpį, – sako pagrindinė tyrimo autorė ir Dinaminės meteorologijos laboratorijos Prancūzijoje atmosferos mokslininkė Anna Lea Albright. – Per pirmąją pramonės revoliuciją šis didelis oro taršos padidėjimas pasireiškė Londone, kuris buvo žinomas dar ir kaip „Didysis dūmas“ (angl. Big smoke) [ir kur gyveno Turneris]. C.Monet tapė vėliau, antrosios pramonės revoliucijos metu Londone ir Paryžiuje“.

Atlikdami tyrimą mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė sieros dioksido emisijos lygiui Londone ir Paryžiuje šiuo laikotarpiu – ir oro taršos sąveikos su šviesa efektams, pavyzdžiui, mažinant objektų, į kuriuos žiūrima fone, kontrastą bei didinant vaizdo intensyvumą arba „baltumą“.

Jie taip pat nustatė, kad menininkų rega nebuvo šios miglotų meno kūrinių tendencijos priežastimi.

„C.Monet nebuvo trumparegis, J.M.W.Turneris neturėjo kataraktos“, – 2016 m. žurnale „Eye“ paskelbtame tyrime rašė kita tyrėjų grupė.

„Per J.M.W.Turnerio ir C.Monet karjerą pastebėjau, kad jų paveikslų kontūrai tapo miglotesni, paletė atrodė baltesnė, o stilius transformavosi iš labiau figūratyvaus į labiau impresionistinį, – pasakoja A.L.Albright. – Žinojome, kad J.M.W.Turneris ir C.Monet tapė pramoninės revoliucijos metu, kai įvyko precedento neturintys aplinkos pokyčiai. Jų stilistinės transformacijos atitinka fizinius lūkesčius, kaip oro tarša veikia šviesą“.

Oro tarša atsiranda, kai atmosferoje padaugėja toksiškų mikroskopinių dalelių. Mokslininkai palygino oro taršą Paryžiuje ir Londone pramoninės revoliucijos laikotarpiu su lygiu, kuris stebimas šiuolaikiniuose didmiesčiuose – tokiuose kaip Pekinas, Naujasis Delis ir Meksikas.

„Oro tarša sugeria ir išsklaido šviesą, todėl objektai, esantys tolumoje, atrodo miglotesni, – aiškina A.L.Albright. – Išsklaidydama visų bangos ilgių foninę šviesą, oro tarša suteikia vaizdams baltesnį atspalvį“.

Šie migloti oro taršos nulemti vaizdai vėliau tapo garsiausiais šių dailininkų paveikslais, įskaitant C.Monet „Parlamento rūmus, saulėlydį“ (1903 m.) ir J.M.W.Turnerio „Lietų, garą ir greitį – Didįjį vakarų geležinkelį“ (1844 m.).

„Impresionizmas dažnai supriešinamas su realizmu, tačiau mūsų rezultatai rodo, kad J.M.W.Turnerio ir C.Monet impresionistiniuose darbuose taip pat užfiksuota tam tikra tikrovė, – teigia tyrimo bendraautorius ir Harvardo universiteto (JAV) Žemės ir planetų mokslų profesorius Peteris Huybersas. – Konkrečiai J.M.W.Turneris ir C.Monet, atrodo, realistiškai parodė, kaip Saulės šviesa prasiskverbia pro taršą ir debesis“.

„Mintis, kad impresionizme yra tam tikrų užteršto realizmo elementų, pabrėžia, kokie esame susiję su aplinka, – priduria jis. – Mūsų aplinka daro įtaką tam, ką matome, kaip jaučiamės [ir] į ką sutelkiame dėmesį. Galbūt šiuolaikinis Turneris ar Monet padėtų mums įžvelgti kitus naujus mūsų aplinkos reiškinius – pavyzdžiui, klimato kaitą“.

Parengta pagal „Live Science“.