Nauja ir didelė problema. Prarandame dangų. Beprotiškas judėjimas JK

Tamsiomis naktimis, kai Mėnulis yra pasislėpęs ir danguje praktiškai nėra debesų, Kevin'as Hughes'as sėdi savo sode ir žiūri į aksominį juodą dangų. 

Priešingai nei vaikystėje, kai jis augo Londone tarp daugybės dirbtinių šviesų, jis paprastai mato šimtus – o kai jo akys prisitaiko – tūkstančius žvaigždžių, besisupančių naktiniame danguje.

Hughes'as gyvena Kornvalyje, pusiasalyje pietvakariniame Anglijos gale, išsikišusiame į Atlanto vandenyną. Jo namai yra Vakarų Penvite, regione, garsėjančiame tvirtais pelkynais, granitiniais bokštais ir mistiniais akmenų apskritimais. Tamsus dangus yra šio paveldo dalis: „Tai tos pačios žvaigždės, į kurias urviniai protėviai ir vilnoniai mamutai žiūrėjo neolito [eroje]“, – sako Hughes'as.

Nors juos supantis kraštovaizdis keičiasi, atsiranda naujų namų, viešbučių ir pastatų, Vakarų Penvito gyventojai gali jaustis saugūs žinodami, kad jų naktinis dangus greičiausiai bus apsaugotas ir ateinančioms kartoms. Taip yra todėl, kad 2021 m. gruodį regionas tapo „Dark Sky Park“ – tarptautinis ženklas, suteikiamas vietovėms su išskirtinai mažu šviesos taršos lygiu.

Hughes'ui, buvusiam vietos tarybos nariui, dar 2013 m. kilo mintis pateikti paraišką dėl Dark Sky statuso, kai vieno iš jo popmuzikos herojų albumas galvoje tarsi „įžiebė lemputę“.

„Viena iš mano mėgstamiausių dainininkių yra Enya ir ji išleido albumą „Dark Sky Island“, – sako jis. „Tai apie Sarką Normandijos salose, kuriose visiškai nėra gatvių apšvietimo ar automobilių. Visos to albumo dainos yra apie navigaciją pagal žvaigždes.“

Hughes'as pradėjo tyrinėti Tarptautinę tamsaus dangaus asociaciją (IDA), įstaigą, kuri visame pasaulyje pripažįsta ir akredituoja tamsaus dangaus sritis.

Įkurtą Arizonoje 1988 m., IDA įsteigė du astronomai, siekdami apsaugoti naktinę aplinką nuo švytėjimo – per didelės dirbtinės šviesos, kylančios aukštyn į dangų.

Pasaulyje šviesos tarša per 25 metus išaugo mažiausiai 49 %. Devintajame dešimtmetyje didėjant ekologų ir astronomų susirūpinimui, IDA buvo pirmasis pripažintas tamsaus dangaus judėjimo autoritetas ir šiandien išlieka didžiausia organizacija.

Nuo tada, kai 2001 m. Flagstafui, Arizonoje, buvo suteiktas pirmasis prestižinis tarptautinės tamsaus dangaus vietos titulas, buvo gautos dar 49 paraiškos iš įvairių pasaulio šalių – nuo Japonijos iki Vengrijos. Dabar tamsaus dangaus programoje yra daugiau nei 190 vietų, apsaugančių daugiau nei 110 000 km² tamsių vietų visame pasaulyje, įskaitant tamsaus dangaus rezervatus, bendruomenes, salas ir šventoves.

Toks statusas suteikia specialų ženklą, kurį bendruomenės gali naudoti kaip pagrindą tolesnėms išsaugojimo, turizmo, švietimo ar rinkodaros kampanijoms. Kadangi tamsaus dangaus nauda, ​​įskaitant žmonių sveikatai, laukinei gamtai ir aplinkai, tampa vis geriau dokumentuojama, daugelis kaimo vietovių dabar siekia IDA pripažinimo. Šiuo metu JK turi didžiausią tamsaus dangaus zonų skaičių pasaulyje, o tai sukelia „domino efektą“, bendruomenėms lenktyniaujant dėl išsaugotos tamsos.

Tačiau įrodyti, kad naktinis dangus atitinka griežtus IDA akreditavimo standartus, nėra lengvas žygdarbis.

Hughes'ui ir vietos tarybos nariams, astronomams mėgėjams ir atsidavusių gyventojų iniciatyvinei grupei prireikė septynerių metų, kad Vakarų Penvitas įgytų tamsaus dangaus statusą.

Kaip įrodymą, grupė turėjo atlikti „dangaus kokybės vertinimą“, kuris apėmė šviesos šaltinių rodmenis tamsiausiose 135 km² regiono vietose.

Jie pradėjo bendruomenės kampaniją, įtikindami gyventojus pakeisti į „tamsiam dangui palankų“ apšvietimą – šviestuvus, kurie yra ekranuoti arba nukreipti žemyn, o ne švytintys aukštyn. Vietos verslo įmonės ir valstybinės įstaigos buvo skatinamos persvarstyti savo apšvietimo strategijas, pavyzdžiui, po tam tikro laiko išjungti prožektorius ir gatvių apšvietimą.

Šviesos spalva taip pat yra labai svarbi. LED apšvietimas, nepaisant jo energijos vartojimo efektyvumo, savo spektre dažnai turi daug mėlynos šviesos, kuri sukuria stiprų akinimą. Paprasčiausiai pakeitus lemputes siauro spektro arba žemos spalvos temperatūros alternatyvomis, galima sumažinti kenksmingą šviesą. Kelvinas (K) yra skalė, naudojama spalvų temperatūrai įvertinti ir paprastai svyruoja nuo 2700 iki 5000 K. Auksinis standartas yra įrengti apšvietimą, kurio spalvinė temperatūra ne aukštesnė kaip 3000 K, laikantis IDA apšvietimo rekomendacijų.

Vadovaudamiesi šiomis gairėmis bendruomenės kampanijos dalyviai tikisi visus žmones šviesti, o ne priversti: „Tai ne apie kalėdinių šviesų išjungimą, o apie šviesų keitimą“, – sako Hughes'as.

Vakarų Penvitas sekė netoliese esančių Bodmino ir Eksmūro vietovių pavyzdžiu, kurios per pastaruosius 11 metų sugebėjo susigrąžinti geidžiamą tamsaus dangaus statusą. Kiti Kornvalio regionai taip pat parodė susidomėjimą, siekiant sukurti „tamsų koridorių“, einantį per pietvakarių Angliją. „Mūsų siekis yra pamažu sukurti visą tamsių sričių kompleksą“, - sako Hughes'as. „Kai kiti rajonai pradeda matyti naudą, jie tai vertina kaip laimėjimą. Nėra didelių išlaidų, tik pats procesas kiek užtrunka.“

Kaimo labdaros organizacija (CPRE) palengvina augantį tamsaus dangaus judėjimą JK, be kita ko, rašydama paramos paraiškos laiškus. 2016 m. ji sukūrė Didžiosios Britanijos „naktinio spindesio“ žemėlapį, naudodama palydovinius duomenis šviesos taršos mastui ištirti. Labdaros organizacija išsiaiškino, kad 22 % Anglijos yra nesugadintas dangus ir galbūt gali būti akredituotas IDA.

CPRE taip pat daug dėmesio skiria piliečių mokymui, naujų žinių įgijimui, o visuomenės nariai skatinami dalyvauti kasmetiniame žvaigždžių skaičiavime kiekvieną vasarį.

„Labai paprastas būdas žmonėms įsitraukti – pažvelgti į naktinį dangų ir suskaičiuoti žvaigždžių skaičių, kuriuos jie gali pamatyti Oriono žvaigždyne“, – sako Emma Marrington, CPRE atstovė, kovotoja už tamsų dangų. „Visus apima didžiulis bendruomeniškumo ir susivienijimo jausmas.“

Jei viename žvaigždyne matote 10 ar mažiau žvaigždžių, greičiausiai esate vietovėje, kurioje yra didelė šviesos tarša, pažymi Marrington. „Bet jei turite daugiau nei 30 žvaigždžių, tada jūs tikrai turite tamsų dangų.“

Visuomenės nariai savo rezultatus pateikia CPRE svetainėje. 2021 m. „Star Count“ rezultatai parodė, kad didelė šviesos tarša Jungtinėje Karalystėje sumažėjo maždaug 10 %, palyginti su praėjusiais metais. Viena iš priežasčių, paaiškinanti šį pokytį, yra „užrakinimo efektas“, nes per Covid-19 pandemiją žmonių veikla sumažėjo, ypač miestuose.

Šis tamsos laikotarpis netgi galėjo sukelti daugybę atsitiktinių naudų sveikatai.

Tyrimai parodė, kad dirbtinė šviesa naktį gali turėti neigiamą poveikį sveikatai. To priežastis yra mūsų cirkadinis ritmas, veikiantis kaip kūno vidinio laikrodžio dalis, reikalinga tokioms funkcijoms kaip miego-pabudimo ciklui. Tarpininkauja melatoninas, dažnai vadinamas miego hormonu. Viename 2018 m. vyresnio amžiaus žmonių tyrime nustatyta, kad didėjantis naktinis lauko apšvietimas padidino jų savarankiškai pasirenkamą migdomųjų vaistų vartojimą.

Bet kokia šviesa gali slopinti melatonino sekreciją, tačiau mėlyna šviesa nakties metu tai daro dar žalingiau.

„Biologinis laikrodis yra jautresnis mėlynai šviesai nei ilgesnės bangos šviesai ar šiltesnėms spalvoms“, – sako Derk-Jan Dijk'as, Surėjaus universiteto miego ir fiziologijos profesorius.

Pastaraisiais metais mėlynos šviesos kiekis „dirbtinėje“ šviesoje išaugo, pažymi jis. Šviesos poveikis dienos metu nėra žalingas, tačiau dirbtinė šviesa naktį gali turėti neigiamų pasekmių.

„Jei vakare mus veikia per daug šviesos, mūsų biologinis laikrodis vėluoja“, - sako Dijk'as. „Kai yra 23 val., mūsų biologinis laikrodis mano, kad dar tik 22 val., todėl dar nesame mieguisti ir einame miegoti vėlai.“

Tačiau kitą rytą vis tiek turime keltis anksti, kad spėtume į darbą ar mokymosi įstaigas laiku. Tai gali sukelti miego trūkumo ciklą ir sutrikdyti vidinį laikrodį, tiksėjusį tūkstantmečius.

2017 m. atliktas tyrimas nustatė ryšį tarp šviesos poveikio naktį ir depresijos simptomų. Lėtinis miego trūkumas netgi gali turėti įtakos ląstelių formavimuisi ir funkcionavimui. 

Nauji įrodymai rodo, kad dėl per daug šviesos naktį atsiranda koronarinė širdies liga, diabetas ir tam tikros vėžio formos, ypač krūties, plaučių, storosios žarnos ir prostatos vėžys.

Gyvūnai taip pat gali jausti dirbtinės šviesos pasekmes naktį. „Daugeliu atvejų dirbtinės šviesos pasekmės gali būti tokios pat sunkios kaip mirtis“, – sako Marco Barbieri, Migruojančių rūšių konvencijos mokslinis patarėjas.

Paimkite vabzdžius, kurių visame pasaulyje sparčiai mažėja. Buveinių nykimas, pesticidų naudojimas, invazinės rūšys ir klimato kaita yra pagrindiniai veiksniai, tačiau moksliniai tyrimai taip pat parodė, kad dirbtinė šviesa yra dar vienas, dažnai nepastebimas, vabzdžių apokalipsės veiksnys, turintis įtakos vabzdžių vystymosi aspektams, maisto ieškojimui ir net medžiojimo ypatumams bei vislumui. Tas pats pasakytina ir apie kai kuriuos jūros gyvūnus – vieno tyrimo metu nustatyta, kad šviesos tarša 20 % sumažina vėžlių lizdų sėkmę.

Viena didžiausių aukų yra paukščių populiacija. Migruojančius paukščius gali pritraukti šviesos, kai jie skraido mažesniame aukštyje, jie gali išsiblaškyti ir suktis apšviestoje vietoje. „Šis nenatūralus šviesos sukeltas elgesys gali reikšti, kad jie baigia išeikvoti savo energijos atsargas ir sukelti išsekimo ir mirtino susidūrimo pavojų bei tapti lengvu plėšrūnų taikiniu“, – sako Barbieri.

Skaičiuojama, kad kasmet JAV dėl susidūrimų su pastatais žūsta iki milijardo paukščių, o ryškios šviesos tam turi daug įtakos. Šviesos tarša taip pat gali paveikti paukščių migracijos modelius, todėl jie gali praleisti optimalias klimato sąlygas, skirtas ieškoti maisto, krauti lizdus, vesti palikuonis.

Kambrijoje (JK) – vietovėje, kurioje naktinis dangus yra puikios kokybės – ekologai užfiksavo įvairaus lygio šviesos taršos pasekmes, stebėdami paprastosios liepsnelės giedojimo elgesį. Per tris mėnesius paukščių giesmių mėginiai buvo paimti porose, sudarytose iš vienos šviesios ir vienos tamsios vietos.

Tyrimo išvados parodė, kad dirbtinis apšvietimas, ypač nekontroliuojami ar neekranuoti šviestuvai, privertė liepsneles bei kitas giesmininkų rūšis pradėti giedoti anksčiau. Ir dainų repertuarą, ir UV šviesą gyvūnai naudoja porų atrankai, o jei poravimosi strategijas keičia šviesos lygis, patelės rizikuoja pasirinkti mažiau tinkamus patinus.

Pasak Jacko Ellerby, Cumbria Dark Skies projekto atstovo, lauko darbai, kuriais siekiama nustatyti šviesos taršos poveikį laukinei gamtai dažniausiai patenka į tyrimų radarą, nes dirbtinės šviesos poveikis gyvūnams yra didesnis nei kitos taršos, pvz., nuotekų, naftos išsiliejimo ar plastiko šiukšlių.

Nors šviesos taršos negalima kaltinti dėl visų laukinių gyvūnų elgsenos pokyčių, JK Gamtos istorijos muziejaus šikšnosparnių ekspertė Stephanie Holt mano, kad tai gali būti „lūžio taškas“. Ji pažymi, kad kai kurie iš svarbiausių apšvietimo padarinių bestuburiams vis dar nežinomi.

Tačiau, sako Holt, apšvietimo įstatymai, bent jau JK, pradeda veikti lėtai. Kadangi planavimo institucijos lygiu dirba nedaug ekologų, dirbtinio apšvietimo schemos dažnai yra vyriausybės prioritetų krūvos gale, sako Holt. Tačiau JK Aplinkos, maisto ir kaimo reikalų departamento (Defra) atstovas spaudai sakė, kad vyriausybė ėmėsi veiksmų, kad išspręstų šviesos taršos problemą daugelyje sričių, įskaitant planavimo sistemą. „Mes ir toliau tiriame dirbtinės šviesos poveikį vabzdžiams ir platesnei biologinei įvairovei“, – pridūrė Defra atstovas.

Kitur pasaulyje jau stengiamasi apsaugoti laukinę nakties gamtą. Nyderlanduose LED gatvių apšvietimo schemos miesteliuose ir miestuose remiasi retų šikšnosparnių rūšių apsauga, o Prancūzija priėmė vieną iš pažangiausių iki šiol šviesos taršos politikos priemonių. 2018 m. įstatyme įtvirtinti techniniai reikalavimai, keliami lauko apšvietimo įrenginių, naudojamų tiek valstybinėje, tiek privačioje valdoje, projektavimui ir eksploatacijai.

JK kampanijos dalyviai tikisi, kad pirmasis 2020 m. Visų pusių tamsaus dangaus parlamentinės grupės posėdis, kurio metu buvo parengtas 10 punktų politikos planas, skirtas tamsaus dangaus sąlygų gerinimui, gali būti šalies vartai į dirbtinio apšvietimo kontrolę.

Tamsaus dangaus akreditacija pasiteisino netoli Škotijos sienos esančiam Nortumberlando nacionaliniam parkui, ypač dėl to, kad gerokai padidėjo finansinė vietovės vertė. 2013 m., po stiprių bendruomenės pastangų, jis tapo didžiausiu JK tamsaus dangaus parku. Bet kokiame 1 050 km² dydžio parko projekte turi būti atsižvelgta į perrašytus apšvietimo valdymo planus, o 96 % parko dabar yra maža šviesos tarša.

Nortumberlande jau buvo įsikūrę saujelė observatorijų ir astronomų mėgėjų, kol jis pradėjo „pajusti besiformuojantį žmonių, norinčių žvalgytis į žvaigždes, augimą“, – sako Duncan'as Wise'as, parko lankytojų plėtros ir turizmo pareigūnas. Astroturizmo augimas buvo „eksponentinis“, sako jis. Lankytojų srautai anksčiau buvo labai sezoniniai, nuo balandžio iki spalio, bet dabar tęsiasi ištisus metus ir apima žvaigždžių stebėjimo sezoną nuo spalio iki kovo.

Viešbučiai, nakvynės namai ir restoranai tuo pasinaudojo, įtraukdami tamsų dangų į savo rinkodaros kampanijas. „One Inn“ netoli Hadrian's Wall, kur šiaurės pašvaistė retkarčiais uždega dangų, turi observatoriją ir lankytojams siūlo „žvaigždžių stebėjimo, vakarienės ir miego“ paketą.

2018 m. atliktame tyrime, kuriuo siekta tiksliai nustatyti, kokią vertę astroturizmas atnešė į Nortumberlando nacionalinį parką, išsiaiškinta, kad ji siekia 25 mln. svarų sterlingų per metus.

Wise'as mano, kad tamsus dangus gali suteikti turistams nepakartojamą ir gyvenimą gerinančią patirtį. „Žiūrėti pro teleskopo objektyvą ir pirmą kartą pamatyti Saturną su aiškiai apibrėžtais žiedais yra išskirtinis gyvenimo įvykis. Negalite neįvertinti to WOW faktoriaus, kurio žmonės ieško“, - sako jis. „Kiekvienas turėtų turėti galimybę tai patirti savo gyvenime“.

Kalbant apie Vakarų Penvitą, edukacinių tamsaus dangaus renginių programa dar tik pradeda veikti.

Apniukusią popietę 30 žmonių grupė lipa į uolėtą kalvą. Jie susirinko švęsti Tarptautinės tamsaus dangaus savaitės – balandžio mėn. jaunaties savaitė, kai žmonės visame pasaulyje išjungia šviesą, kad galėtų mėgautis naktiniu dangumi su mažesne šviesos tarša.

Renginį veda Carolyn Kennett, vietinė archeoastronomė, tyrinėjanti priešistorinių kultūrų astronomines žinias. Nors iš pirmo žvilgsnio jie atrodo atsitiktiniai, kruopšti atšiaurių akmeninių paminklų padėtis atitinka saulės ir mėnulio ciklus. Tai rodo, kaip mūsų pirmtakai tvarkėsi su dangaus paslaptimis be šiuolaikinių technologijų pagalbos, sako Kennet.

„Kai žiūrime į neužterštą dangų, stebime tą patį kosmosą, į kurį žiūrėjo mūsų protėviai. Tai leidžia grįžti į praeitį ir suprasti jų santykį su naktiniu dangumi“, – sako ji.

Kennet mano, kad neapsaugojus šio tamsaus dangaus, prarandama galimybė suprasti šiuos giliai įsišaknijusius santykius ir su nuostaba pažvelgti į save.