„Jie gyvena visiškai kitokį gyvenimą. Nemoka jokių mokesčių valstybei.“ Skelbiamas neįtikėtinas Izraelio gyvenimas

Pasak J. Grigėnaitės, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos doktorantės, Specialiosios pedagoginės pagalbos (logopedijos) bakalauro programos dėstytojos, stipri segregacija juntama ir švietimo sistemoje: atskiroms bendruomenėms – sekuliariems žydams, religingiems žydams, Izraelio Palestiniečiams ir nepriklausomoms (Žydų - ultraortodoksų) bendruomenėms – skirtos atskiros ugdymo įstaigos. Žinoma, Izraelyje yra ir inkliuzinių mokyklų, tačiau Izraelio švietimo sistema vis dar stipriai kritikuojama, kad didesnį finansavimą iš valstybės gauna specialiosios, o ne inkliuzinės ugdymo įstaigos.

Nors trims mėnesiams į Izraelį Julija vyko akademiniais tikslais, pagal programą Erasmus+, grįžo ne tik išpildžiusi savo akademinius lūkesčius, bet ir įgijusi neįprastos gyvenimiškos patirties.

Skirtingos bendruomenių taisyklės ir tradicijos

Vykdama į Izraelį susipažinti su šios šalies švietimo sistema, J. Grigėnaitė neturėjo tikslo ieškoti jos silpnybių ir stiprybių. Tiesiog norėjo pasižiūrėti, kaip ši sistema veikia. Ji suprato, kad kiekvienos šalies kontekstas skirtingas, tad ir švietimą sistemą, kokia ji bebūtų, veikia daug skirtingų veiksnių.

Pasak jos, Izraelio švietimo sistema orientuota į tai, kad išsilavinimą įgytų visi vaikai, nepriklausomai nuo to, ar ir kokių jie turi specialiųjų ugdymosi poreikių. Šioje šalyje judama link inkliuzinio ugdymo, visgi segregacija juntama ne tik visuomenėje, bet ir ugdymo sistemoje. Nepaisant to, ten galima rasti ir tų inkliuzinių mokyklų, kurioje mokosi vaikai, nepriklausomai nuo jų specialiųjų poreikių, religijos, tautybės ir lyties.

Julija akcentuoja, jog Izraelis unikalus tuo, kad tai labai religinga valstybė, o jų visuomenė susiskaldžiusi į atskiras bendruomenes. Dalis jų turi atskiras ugdymo sistemas ir mokyklas, kuriose veikia pagal savo bendruomenės nustatytas taisykles.

„Pavyzdžiui, žydų ultraortodoksai gyvena visiškai kitokį gyvenimą, nei likusi visuomenės dalis. Jie nemoka mokesčių valstybei, jų vaikai, baigę mokyklas, neina privalomai tarnauti į kariuomenę, nes to neleidžia jų religija. Jie turi savas mokyklas, kurios negauna finansavimo iš valstybinės švietimo sistemos, tad ugdymą jie organizuojasi taip, kaip patys supranta ir nori. Moterys išsilavinimo negauna – jų pareiga rūpintis šeima. Nors, tiesa, situacija po truputėlį keičiasi – moterys pradeda mokytis ir dirbti nekvalifikuotus darbus, nes joms reikia išlaikyti savo vyrus, kurie orientuoti į Šventojo Rašto mokymąsi. Kuo geriau moki ir išmanai Talmudą, tuo aukštesnį statusą, o ir privilegijų, turi savo bendruomenėje“, - apie labiausiai ją nustebinusius dalykus pasakoja J. Grigėnaitė.

Mokytojos – moterys, o berniukai ir mergaitės mokosi atskirai

VDU dėstytoja apsilankė vienoje iš vietinių ugdymo įstaigų – specialiojo ugdymo mokykloje, skirtoje autistiškiems vaikams. Ši mokykla rėmėsi taikomosios elgesio terapijos (angl. Applied Behavior Analysis) metodika, kurios valstybinės mokyklos diegti negali, nes ji per brangi ir turi daug specifinių reikalavimų, jos nauda vertinama prieštaringai. Toje mokykloje dirba jaunos mokytojos, vien moterys, o ją lankantys berniukai ir mergaitės mokosi atskirai.

Tuo tarpu, anot pašnekovės, bendrojo ugdymo mokyklose, kurios priklauso valstybinei švietimo sistemai, berniukai ir mergaitės mokosi kartu, nepriklausomai nuo jų religijos ir tautybės. Tarp ten dirbančių pedagogų ir jų padėjėjų galima išvysti ir vyrų. Tokiose mokyklose yra švietimo pagalbos specialistų, teikiamos papildomos terapijos, pvz., dailės, gyvenimiškų įgūdžių, t.y. vaikams suteikiama plataus spektro pagalba.

Specialiosiose mokyklose klasės mažos, vos iki 10 mokinių. Mokytojas turi vieną ar du padėjėjus, priklausomai nuo poreikio. Jose dirba ir vyrai – pedagogai ir padėjėjai.

„Lankantis Izraelio mokyklose labiausiai įsiminė tai, kad jie stengiasi pamatyti vaiko galimybes. Jie žiūri į vaiką ne standartizuotai, o individualiai. Kiekvienas vaikas čia turi savo tikslus, kurių siekia, kurie būtent jam yra svarbūs – mokslo metų pabaigoje tikrinama, ar vaikas tuos tikslus pasiekė, ko jis išmoko savarankiškai, o mokslo metų eigoje, dalyvaujant pedagogams, specialistams ir tėvams, peržiūrimas to vaiko ugdymo planas. Jie nestandartizuotai žvelgia į vaiko gebėjimus ir moka atrasti talentus“, - pastebi J. Grigėnaitė.

Padeda, išklauso ir vertina iniciatyvumą

Anot pašnekovės, Izraelio gyventojai itin vertina iniciatyvumą. Bendraudama su vietiniais gyventojais Julija išgirdo istoriją apie vieną magistro studentą, kuris sugalvojo, kaip viename iš miestelių perorganizuoti eismą, kad jame būtų kuo mažiau spūsčių. Savo pasiūlymą studentas pateikė to miestelio merui – meras priėmė idėją ir netgi parašė į laikraštį, sveikindamas jaunuolio entuziazmą ir iniciatyvą.

Kartą Julijai teko dalyvauti vaikų diskusijoje, kur jie, dalyvaujant mokytojai, diskutavo apie tai, kaip jiems sekasi mokykloje, kaip jie jaučiasi. Tai buvo bendrojo ugdymo mokyklos, kuri turi atskirą klasę, skirtą autistiškiems vaikams, vyresniųjų klasių moksleiviai.

„Vaikai pasakojo, kad yra patenkinti mokymusi toje mokykloje, nes mokytojai domisi ir padeda, tačiau prisipažino nelabai suprantantys, kodėl kiti vaikai nenori su jais bendrauti. Jie stengiasi iš savo pusės užmegzti kontaktą, bet nesulaukia iš bendraamžių atsako, o ir patiria patyčias. Mokiniai kalbėjosi su mokytojais, kaip galėtų spręsti šią problemą: tokios diskusijos leidžia vaikams pajusti, kad jie yra svarbūs, girdimi, išklausomi, jie gali drąsiai kalbėtis apie tai, kas jiems skauda. Tai rodo, kad vaikams suteikiama ne tik akademinė, bet ir psichologinė, visokeriopa pagalba“.

Pateko į neeilinę šventę

Kai ruošėsi kelionei į Izraelį, J. Grigėnaitė svarstė, ar vertėtų iš anksto pasidomėti šios šalies tradicijomis, kultūra, taisyklėmis, ar visgi nesidomėti – pažinti šalį per savo asmeninę patirtį. Galiausiai nusprendė nesidomėti: nuvykti, apsižvalgyti, pasinerti, pažinti būnant vietoje.

Visų pirma ją labai nustebino vietinių svetingumas ir nuoširdumas. Jei iš pradžių dvejojo, ar jie tikrai nuoširdūs, ar tai daro tik iš mandagumo, greitai įsitikino, kad jie tą daro atvirai ir iš širdies.

Oro uoste Juliją pasitiko administratorė su lauknešėliu – maistu ir vandeniu, o apsigyvenusi jai skirtame kambaryje, ji nuolat sulaukdavo klausimų iš aplinkinių, ar jai viskas gerai, kaip ji jaučiasi, ar reikia kokios nors pagalbos?

„Mano disertacinio tyrimo konsultantė dr. Yael Kimhi pakvietė mane į šabo vakarienę, į kurią susirinko ir jos vyro giminė. Tai nebuvo šiaip sau vakarienė – tai buvo jų asmeninė šventė: buvo švenčiamas ir šabas, ir gimtadienis, ir anūkės gimimas. Labai pasisekė, kad man, prašalaitei, pavyko patekti į tokią asmeninę, intymią jų erdvę. Jie manimi nuolat domėjosi, kalbino, nepaliko nuošalyje. Taip pat pakvietė švęsti Chanuką – susirūpinę, kad neskrendu namo švęsti Kalėdų, pasirūpino, kad turėčiau čia šeimą ir būtų su kuo švęsti“, - pasitaikiusia neeiline galimybe džiaugėsi pašnekovė.

J. Grigėnaitė ne tik keliavo po šalį, vyko į įvairias ekskursijas, bet ir būdama Izraelyje pradėjo mokytis hebrajų kalbos. Gavo iš mokytojos hebrajų kalbos vadovėlį, nusipirko žodyną – tikisi, kad netrukus kalbos mokymąsi pratęs.

Baimė kyla iš nežinojimo

Paklausta, kaip vertina darbą su autistiškais vaikais Lietuvoje, J. Grigėnaitė prasitaria, kad, nors judame link geresnių pokyčių, visgi dar esame kupini baimių ir stereotipų.

„Geresnis ugdymas priklauso nuo to, kiek pedagogai, švietimo pagalbos specialistai, mokyklų administracija, o ir politikai supranta, kas yra autizmas ir kokių poreikių turi tokie vaikai bei jų šeimos. Kol nėra supratimo, didesnių pokyčių tikėtis neverta“, - sako ji.

Tiesa, situacija po truputėlį gerėja – VDU ruošia švietimo pagalbos specialistus, kurie gali specializuotis autizmo modulyje, taip pat daugėja pedagogų, kurie ateina į modulines studijas ir įgyja vertingų žinių, kas yra autizmas ir kaip dirbti su autizmo spektrą turinčiais vaikais.

„Jeigu mokyklose tėvai ar vaikai vis dar bijo, kad klasėje mokysis autizmo spektrą turintis vaikas, vadinasi, daug ko vis dar nesuprantame. Juk baimė dažniausia kyla iš nežinojimo. Įprastai mokytojai nerimauja dėl autistiškų mokinių elgesio. Jei vaikas turi autizmo spektro sutrikimą, nebūtinai jis bus agresyvus – gal kaip tik jis bus pasyvesnis, ramesnis. Svarbu suprasti, kad mokome ne sutrikimą, o vaiką. Galbūt tam tikrus elgesio, reakcijos modelius iššaukia tam tikros aplinkybės.

Jei bijome, klausimas, kiek mes patys žinome, kas yra autizmas, kiek mes pažįstame tokius vaikus, ir kuo tos baimės grįstos? Kita vertus, svarbu, ar su tokiu vaiku dirbantis mokytojas susilaukia pagalbos ir paramos, ar bendradarbiaujama su mokyklos bendruomene. Jeigu mokytojas paliktas vienas, sakant, kad čia tavo mokinys, tad pats tvarkykis ir dirbk, tavo darbas – išmokyti, gero rezultato nebus. Jeigu tiek vaikas, tiek jo šeima, tiek mokytojas sulauks pagalbos ir paramos, matysime kur kas daugiau sėkmingesnių ugdymo atvejų“, - neabejoja J. Grigėnaitė.