„Tai fokusas, bet pavojingas“ Kaip reaguoti į branduolinius Putino grasinimus

Bet kokio triuko esmė — atitraukti dėmesį, ir tai yra geriausias būdas suprasti naujausią RF prezidento Vladimiro Putino „žvanginimą branduoliniais ginklais“, įskaitant naujos kartos raketos panaudojimą prieš taikinį Ukrainoje.

Po pradinio Ukrainos KOP pranešimo, kad Rusija paleido tarpkontinentinę balistinę raketą (TBR), RF prezidentas V. Putinas paskui pasisakė su kreipimusi į naciją. Jame jis pareiškę, kad smūgio metu buvo išbandyta nauja hipergarsinė mažo nuotolio raketa „Orešnik“. Šios raketos skirtos nešti kelias branduolines galvutes ir norint jas numušti, reikia priešraketinių sistemų, kurių Ukraina neturi.

Iš Astrachanės srities paleista raketa pažeidė gamyklą ir ją supančius pastatus Ukrainos mieste Dnipre, maždaug už 1000 kilometrų nuo paleidimo vietos.

Putinas savo kreipimesi aiškiai leido suprasti, kad šis smūgis buvo atsakymas į JAV ir Didžiosios Britanijos sprendimą leisti Ukrainai naudoti balistines raketas ATACMS ir sparnuotasias raketas Storm Shadow smūgiams į taikinius Rusijoje. Visgi ginklo pasirinkimu dar ir bandyta suteikti įtikimumo savo (šiuo metu) ganėtinai klibantiems branduoliniams grasinimams.

Rusija tokių ypatingai brangių raketų turi itin mažai, ir ji nepradės griauti savo strateginio potencialo, masiškai naudodama jas Ukrainoje. Todėl, kad ir kokia žala buvo padaryta — o, remiantis pradiniais pranešimais, ji nebuvo pastebimai didesnė, nei daroma kitų Rusijos reguliariai naudojamų balistinių raketų, — smūgis ketvirtadienį veikiau buvo ne masinių „Orešnik“ atakų pranašas, o bandymas įtikinti Europos sostines ir Vašingtoną, kad jau šį kartą Putinas tai tikrai pasirengęs paversti šį karą branduoliniu konfliktu.

Tačiau svarbu išlaikyti blaivų požiūrį. Mes nestovime ant branduolinės katastrofos slenksčio. Putinas aktyviai naudoja retoriką apie savo didžiulį branduolinį arsenalą, nes ji pasirodė esanti itin sėkminga: jis privertė Bideno administraciją ir Europos lyderius imtis savicenzūros ir delsti tiekti pagalbą Ukrainai. Jeigu dabar jam pavyks įtikinti Trumpą pateikti taikos derybas kaip pasirinkimą tarp dviejų scenarijų — a) išvengti Trečiojo pasaulinio karo ir branduolinės apokalipsės arba b) pratęsti Ukrainos palaikymą iki stabilaus susitarimo pasiekimo, tai, veikiausiai, bus pasirinktas pirmasis variantas.

 

Kokias išvadas iųš viso šito galima padaryti? Viena iš jų — nustoti nervintis kiekvieną kartą Putinui paminėjus branduolinį ginklą.

Atnaujinta branduolinio ginklo panaudojimo doktrina, kurią jis pasirašė šią savaitę, yra labiau signalizavimo instrumentas, o ne operatyvinis dokumentas, ir nepašalina didžiulių kliūčių ir kaštų, susijusių su realiu „raudono mygtuko“ nuspaudimu. Taip pat pažymėtina, kad Rusija iš anksto pranešė JAV apie ketvirtadienio smūgį.

Jeigu branduolinis triukšmas — dėmesio atitraukimas, tai kita ranka Putinas labai konkrečiai stiprina karo eskalavimą. Tai ir Šiaurės Korėjos karių ir vidutinio nuotolio raketų dislokavimas, kas tapo viena iš priežasčių Vašingtonui pakeisti savo požiūrį į ATACMS. Pirmadienį buvo sutrikęs Švediją ir Suomiją su Lietuva ir Vokietija jungiančių kabelių darbas. Tyrimas vyksta, bet kol kas pagrindinė versija — rusų diversija. Kitaip, nei atakos prieš „Svernyj potok“ dujotiekį 2022 metais, sunku įsivaizduoti, kas dar galėtų būti motyvuotas tai atlikti.

Tuo metu Izraelis buvo nustebintas „Hezbollah“ arsenaluose Libane aptiktos rusiškos ginkluotės kiekiu, sudėtingumu ir šviežiomis pagaminimo datomis. Pranešama, kad Maskva pateikė Jemenui taikymosi duomenis, kad padėtų husiams atakuoti komercinius laivus Raudonojoje jūroje. Remiantis Wall Street Journal, Reuters ir kitų leidinių duomenimis, Kremlius taip pat svarstė Irano suorganizuotą priešlaivinių raketų, kurios keltų grėsmę JAV kariniams laivams, perdavimo husiams sandorį. Tada tai neįvyko, bet Putinas labai aiškiai leido suprasti, kad jeigu Ukrainos sąjungininkai leis jai naudoti sparnuotasias ir balistines raketas smūgiams Rusijoje, jis pateiks Vakarų priešams galimybę atlikti tą patį. Nėra priežasčių juo netikėti.

 

Dera laukti tokių veiksmų gausėjimo, ypač atakų prieš povandeninius kabelius.

Tiesiog geografija suteikia Rusijai pranašumą: iš jos teritorijos, nusidriekusios nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno, jai daug tokių kabelių nereikia, tuo tarpu Vakarams jų būtinai reikia. Tai sukuria pažeidžiamumo asimetriją, kurią Rusija, turinti kitų šalių kabelius, galinčių pasiekti giliavandenių povandeninių laivų flotilę, gali efektyviai panaudoti.

Bet koks konfliktas, atitraukiantis dėmesį nuo Putino invazijos ar mažinantis JAV karinius ir finansinis resursus iki lygio, kai jų nebegalima nukreipti Ukrainai, jam naudingas. Todėl jis daro viską, kad sukurtų chaosą ir įtampą ten, kur tik gali. Dalis jo veiksmų yra atsakomieji, bet daugiausiai tai dalis, platesnės karinės strategijos, kuri kažin ar baigsis netgi nutraukus ugnį Ukrainoje. Putinas neslepia, kad galutinis jo tikslas — Rusijos, kaip didžios valstybės tarptautinėje arenoje, statuso atkūrimas.

Nepaisant to, netikėtas JAV politikos ATACMS raketų atžvilgiu pasikeitimas jį suneramino ir iš tiesų situaciją daro pavojingesnę. Kito JAV prezidento bandymo greitai užbaigti karą perspektyva, abi konflikto puses verčia maksimaliai stiprinti savo pozicijas aktyvių kovos veiksmų nutraukimo momentui. Jeigu Putino pajėgos nustos pulti dėl to, kad ukrainietiški dronai, amerikietiški ATACMS ir britiški Storm Shadow naikina rusų amunicijos sandėlius ir energinę infrastruktūrą, jo pozicijos derybose dėl ugnies nutraukimo bus gerokai silpnesnės. Jis nepajėgs šių derybų panaudoti diktuoti Kyivo kapituliacijos sąlygas.

Ir štai čia esmė. Putinas stengiasi grąžinti teritorinę Rusijos įtaką; jis lygiai taip pat nenori atsisakyti imperinės valdžios, kaip tai savo laiku buvo su britais, prancūzais, austrais ir osmanais. Niekas netvirtina, kad pasaulis pagerėtų, jei Alžyras vis dar būtų likęs Prancūzijos kolonija ar Vengrija būtų valdoma iš Vienos. Jeigu tos imperijos, kad pasiektų savo, galėtų grasinti pasauliui, jos tikriausiai tai padarytų. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad Putinas pasirengęs imtis branduolinio ginklo keliamos radikalios rizikos ir neišvengiamų kaštų.