Ištrintieji: lenktynės su laiku, saugant video palikimą

Daugiau senovinės technikos galerijoje: „Video dinozaurai: Monstriškos mašinos iš juostinė technikos praeities“

Gerdas Sternas, 84-metis, avintis sportbačius, su žiedais, chaki spalvos kelnėmis ir netvarkingais žilais plaukais, vešlia barzda, primenančia Alleno Ginsbergo jo pakilimo metais. Vėlgi, šių bitnikų poetų istorija ilga: pirmą kartą jie susitiko penktojo dešimtmečio pabaigoje, gulėdami toje pačioje Niujorko psichiatrijos ligoninėje.

Būdamas USCO kolektyvo – Company of Us – dalimi, Sternas pradėjo apjungti bitnikų poeziją su multimedijos instaliacijomis septintojo dešimtmečio pradžioje. Tipiškas pavyzdys gali atkurti LSD kelionės potyrius, naudodamas skaidrių projektorius, osciloskopus, blykčiojančius difrakcinius raštus, šauksmingus balsus ir sitarų muziką.

Jis atgaivina atsiminimus tų laikų, kai praėjusių metų pradžioje Sternas atsidūrė Niujorko John F. Kennedy oro uoste, besirengdamas skrydžiui į Vokietiją. Rankoje jis laikė metalinę dėžutę, pilną vaizdo kasečių. Muitinės pareigūnai, apieškoję jo bagažą, nesitikėjo išvysti, kas buvo juostose. Jis pats, beje, irgi.

Kiekviena istorijos era palieka savo įrašus to meto medijose: metaliniuose bronzos amžiaus kirvukuose, marmurinėse šventovėse Senovės Graikijoje, mes – silicio tankmėje įspaustais vienetukais ir nuliukais. XX a. gale tam buvo naudojamos magnetinės juostos. Ar tai būtų žmonės, kalbantys beveik išnykusiomis kalbomis, žemės drebėjimų vaizdo įrašai, Nobelio premijų laureatai savo laboratorijose ar lemtingi sporto ir kultūros įvykiai, didelė dalis dabartinės žmonių atminties yra užkoduota plonose juodo kaspino juostose.

Tik bėda, kad šie prisiminimai dažnai gyvena trumpiau, nei juos sukūrę žmonės. Magnetinės juostos ima chemiškai irti jau po kelių metų ar dešimtmečių, priklausomai nuo tikslios sudėties (žr. „Nykstantis magnetizmas“). Suprasti problemos mastą šiek tiek užtruko, – vaizdo įrašo kultūrinė svarba dažnai laiku neįvertinama. „Video ilgai laikytas, bent jau kino rate, pavainikiu filmų vaiku; pašaliniu,“ sako Peteris Oleksikas, medijos konservuotojas Moderniojo meno muziejuje (Museum of Modern Art – MoMA) Niujorke.

Vien Europoje grėsmė iškilusi apie 50 milijonų valandų vaizdo įrašų, saugomų magnetinėse juostose, pažymi Richardas Wrightas, buvęs BBC archyvų technologijos vadovas ir 2012 metų pranešimo apie vaizdo ir garso įrašų išsaugojimą autorius. Audiovizualinių archyvų asociacijų Koordinavimo taryba neseniai paskaičiavo, kad pasaulyje maždaug 200 milijonams valandų vertingo kultūros audiovizualinio turinio gresia visiškas išnykimas, jeigu jis nebus konvertuotas į saugojimui tinkamą skaitmeninį formatą.

Tai kelia nemažus techninius rūpesčius. Daugeliu atvejų, ỹra ne tik juostos, tačiau prarandame ir techninį jų atkūrimo know-how. Nors vertinama, kad pasaulio archyvuose saugoma daugiau garso įrašų, nei vaizdo juostų, video kelia didesnius iššūkius, kadangi jo yra daugybė formatų ir standartų.

Tai ne tik Betamax, pralaimėjęs VHS kaip plataus naudojimo video kasečių standartas devintajame dešimtmetyje (nors jo seserinį formatą, Betacam, daug labiau vertino profesionalūs transliuotojai). Nuo pirmojo magnetinio video formato išleidimo 1956-aisiais, buvo išrasta apie 60 vaizdo perkėlimo į juostą būdų. Jų naudojamų juostų pločiai – nuo ketvirčio colio (6,36 mm) iki 2 colių (50,8 mm), įvairūs ričių ir kasečių matmenys, bei unikali įranga vaizdo informacijos nuskaitymui tinkamu greičiu. „Grumiamės su atkūrimo įrangos paauglyste,“ sako Oleksikas.

George'as Bloodas, Filadelfijoje įsikūrusios to paties pavadinimo skaitmenizavimo kompanijos savininkas, yra vienas iš ieškančiųjų sprendimo. „Horizonte nesimato tokios technologijos, kad, kai neina pagroti formato x, kas nors laboratorijoje galėtų išsiaiškinti, kaip ją reikia paleisti,“ sako jis. Jam tai reiškia nuolatinę įrenginių ir atsarginių dalių paiešką, kad būtų galima atkurti senesnius video formatus. „Kartais vieninteliai išlikę dulka kažkieno spintoje,“ priduria. Kartą, ieškodamas 2 colių kvadrapleksinio vaizdo grotuvo nusipirko visą traktoriaus priekabą iš žmogaus kaupusio juos Burbanke, Kalifornijoje.

Bet didžiausias vaizdo grotuvų arsenalas yra antrame atstatyto amunicijos fabriko aukšte Karlsruhe'ėje, Vokietijoje. Dalis Karlsruhe'ės Meno ir medijų centro (Karlsruhe Centre for Art and Media – ZKM), Antikvarinių video sistemų laboratorija veikia nuo 2004 m. Jos inžinieriai prikėlė apie 300 vaizdo leistuvų, galinčių atkurti apie 50 formatų, naudodami studijų ar kolekcionierių paaukotas dalis, o taip pat įrenginius, nupirktus eBay. Ji tapo savotiška senų video įrašų Nojaus arka, sako ZKM direktorius, Peteris Weibelis.

Centras priima skaitmenizavimo užklausas iš viso pasaulio, mainais į meno kūrinių kopijas savo archyvui, ar eksponavimui muziejuje, ar kaip platesnio bendradarbiavimo dalį. Bet galimybės ribotos. Laboratorija gali priimti tik maždaug 10 procentų užklausų, sako Dorcasas Mülleris, centro vadybininkas. Tarp bendradarbių yra MoMA ir Pompidou centras Paryžiuje. Ir aštuoniasdešimtmetis bitnikas poetas.

Atkurti prisiminimai

Sternas buvo videomeno pionierius. Kai Sony 1967-aisiais pristatė savo pirmąjį video magnetofoną, Portapak, jis stovėjo eilės pradžioje. „Nusipirkau pačią pirmąją dieną, kai tik jis pasirodė,“ prisimena Sternas. Naudodamas videomeno gamybai ir įrašymui, jis taip pat pradėjo įrašinėti interviu su to meto ryškiausiais kultūros veikėjais, tarp kurių Huey'is Newtonas, Black Panther Party įkūrėjas JAV, ir kanadietis medijų filosofas Marshallas McLuhanas, tokių išsireiškimų, kaip „pasaulio kaimas (the global village)“ ir „medija yra žinia (the medium is the message)“ autorius. Sternas ir McLuhanas tapo draugais, kai kartu dalyvavo ture septintojo dešimtmečio antroje pusėje: McLuhanas kalbėdavo apie savo knygą Understanding Media, tada Sternas ir jo USCO kolegos atlikdavo savo pichodelinį multimedijos pasirodymą.

„Niekad nė netoptelėjo, kad vieną dieną negalėsiu peržiūrėti šių juostų,“ sako Sternas. Bet, kas buvo paplitę, greitai tapo nebenaudojama. Įrenginiai, galintys atkurti jo Portapak'o ½ colio atviros ritės magnetinę juostą nebegaminamos jau ištisus dešimtmečius. „Tik tokie institutai, kaip Karlsruhe'ėje atkuria tokias juostas,“ pažymi Wrightas.

Taigi, Sternas skrido į Karlsruhe'ją su lagaminu rankose. Juostose buvo 40-ies metų senumo įrašų įkaitai ir jis norėjo juos išlaisvinti.

Kai jis pasirodė kitoje Atlanto pusėje, Mülleris negalėjo tiesiog įkišti jų į vieną iš laboratorijos mašinų skaitmenizavimui. Nuo amžiaus juostos buvo kibios ir drykstančios į gabalus, nebegalinčios atiduoti juose užkoduoto garso ir vaizdo. Pirmiausia joms reikėjo atjauninančios saunos terapijos.

Tai yra vienas iš išradingiausių juostų konservuotojų triukų. Taip sprendžiama paplitęs sindromas, vadinamoji „lipni išnara“, atsirandantis, kai poliuretaniniai klijai, laikantys magnetines daleles ant juostos, ima irti ir išteka – pavyzdžiui, jei saugoma drėgnoje vietoje. Netgi jei įrašas tebėra grojamas, juosta gali lengvai prilipti ar suplyšti įrenginyje. Sauna išdžiovina visą problemas keliančią drėgmę iš juostų ir restabilizuoja poliuretaną. Paprastai juostos palaikomos ~50⁰C temperatūroje keletą valandų, bet jeigu juosta ypatingai delikati, galima laikyti žemesnėje temperatūroje kelias savaites.

Kol kas Mülleris iškepė aštuonias iš 42 Sterno juostų, kad jos būtų grojamos, tarp jų – McLuhan įrašas,kuriame jis daro keistas futuristines pranašystes, kurios, kiek atnaujintos, regis, labiau tinka 2013 m., o ne 1973. „Guttenbergas visus pavertė skaitytojais,“ sako jis į kamerą, „bet Xerox visus pavertė leidėjais“.

Sternui kelionė į Karlsruhe'ę tapo labai asmenišku pasivaikščiojimu atminties keliais. „McLuhanas buvo toks visur esantis ir įkvepiantis,“ sako jis. „ZKM grąžino gyvenimą kažkam, kas buvo prarasta 1973-iaisiais. Man tai išties galinga.“

Bet Sterno krepšys tėra mažutis viso video juostų palikimo segmentas – kelios valandos iš daugybės milijonų visame pasaulyje. Reikia nuveikti daug daugiau saugant didžiąją mūsų kolektyvinės atminties dalį nuo išnykimo. Kai kurios kultūros institucijos, pavyzdžiui, MoMA, Tate Galleries ir Britanijos Biblioteka Londone dabar jau turi skaitmenizavimo planus, bet daugelis – ne. Dabartiniu skaitmenizavimo tempu, Wrighto vertinimu, 70 procentų turinio, įrašyto magnetinėse juostose, bus prarasta jau po dešimtmečio. „Tai lūžio momentas,“ sako jis. „Būtent dabar.“