Europos dilema: ar pabėgėlių krizė nulems Senojo žemyno ateitį?

Raginimai uždaryti sienas migrantams, pabėgėlių tapatinimas su teroristais ir ekstremistinių jėgų įsitvirtinimas – vienas nedaugelio ženklų, kad Europos valstybės atsidūrė pavojuje, apie kurį Vokietijos kanclerė Angela Merkel ne kartą perspėjo Europą, įvardydama jį vienu sudėtingiausių, jei ne grėsmingiausiu, išbandymu Senajam žemynui.

Pabėgėlių krizė, pajėgusi suvienyti radikaliąsias jėgas Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Nyderlandų Karalystėje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Italijoje ir Graikijoje, – tapo vienu didžiausių iššūkių Europos vienybei.

Kaip pastebi „The Huffington Post“ pasaulio naujienų apžvalgininkas Nickas Robinsas Early, radikalių dešiniųjų partijų išnirimas nėra naujas fenomenas Europoje, tačiau migrantų krizės laikotarpiu jos įgauna vis didesnį svorį.

Grįžta vienos rasės garbinimo kultūra?

Partijos, kurios po Antrojo pasaulinio karo vargu, ar būtų sulaukusios tokios paramos, šiandien skverbiasi į Europos šalių parlamentus. Kovo pradžioje vykę rinkimai į Slovakijos parlamentą liudija, kad net ir šalys, ištrūkusios iš sovietų gniaužtų, yra atviros grynosios rasės ir nepakantumo kitokiems idėjoms.

Daugiau nei 200 tūkstančių slovakų kovo 5-ąją balsavo už ekstremalią dešiniųjų „Žmonių partiją“, taip jai suteikdami 14 (iš 150) vietų parlamente.

Radikalių jėgų grįžimas Vokietijoje, kai vietos rinkimus laimėjo partija „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD), triuškinantis konservatyviosios partijos „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) laimėjimas Lenkijoje ir rinkimai Slovakijoje dar labiau sustiprina nuogąstavimus, kad Europoje atgimsta radikaliosios jėgos.

Praėjusių metų birželį „Žmonių partija“ Danijoje tapo antrąja pagal dydį šalies parlamente. Priešiška Europos Sąjungai (ES) ir migracijos politikai partija sulaukė rėmėjų iš kaimiškųjų regionų paramos. 1980 metais įsikūrusi radikalioji „Dešinųjų partija“ Švedijoje – irgi jau viena populiariausių partijų šalyje.

Naujieji lyderiai Vengrijoje ir Lenkijoje plėtoja naująją „valdomos demokratijos“ sampratą: laimėję laisvus ir nepriklausomus rinkimus jie pažaboja nepriklausomas institucijas, užtikrinančias pilietines teises ir laisves, perima jų kontrolę.

„Valdoma demokratija“ – Europos ateitis?

2014 metais Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas deklaravo, kad Vengrija liks demokratiška, tačiau netolerantiška (kitai rasei ir imigrantams, – red. past.) valstybe. V.Orbanas savo kalboje šlovino autoritarines Rusiją, Kiniją ir Turkiją kaip sėkmingus pavyzdžius.

Nors vengrų atstovas Europos Parlamente Gyorgy Schopflinas tvirtina, kad ministro pirmininko kalba buvo netinkamai suprasta, tačiau panašaus pobūdžio pasisakymai skambėjo ir Varšuvoje, kai Lenkijoje konservatyvioji partija „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) laimėjo parlamento rinkimus.

Jaroslawas Kaczynskis, „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) partijos lyderis, 2011 metais pralaimėjęs rinkimus, paskelbė: „Ateis diena, kai Budapeštą turėsime Varšuvoje“, taip duodamas suprasti, kad jo misija – pabaigti darbą, kuris prasidėjo su komunizmo griūtimi – reorganizuoti politinę sistemą.

Nenuostabu, kad praėjusiais metais gavę daugumą parlamente J.Kaczynskio sąjungininkai parklupdė demokratijos garantus – Konstitucinį Teismą, valstybės valdymo sistemą, šalies saugumo tarnybas ir šalies nacionalinį transliuotoją.

Aštrioje Vienos komisijos ataskaitoje teigiama, kad partijos „Įstatymas ir teisingumas“ Lenkijoje inicijuotos Konstitucinio Teismo reformos sukėlė pavojų „demokratinės sistemos funkcionavimui“. Jos pagrindu Europos Komisija pradėjo beprecedentį tyrimą, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar Lenkijos vyriausybė nepažeidė ES sutarties 7 straipsnyje įvardytų principų, leidžiančių suspenduoti šalies narystę ES.

Partijos „Įstatymas ir teisingumas“ retorika sukėlė audrą Vokietijoje. „Lenkija buvo matoma kaip neišvengiama partnerė, tačiau dabar, pasikeitus vyriausybei ir jos retorikai, Vokietijos ir Lenkijos santykiai tapo komplikuoti“, – „Newsweek“ teigė Vokietijos užsienio reikalų tarybos programų vadovas Julianas Rappoldas.

Trys galimi ES scenarijai

Nėra abejojančių, kad pabėgėlių krizė Europoje turės įtakos ES sutarčiai. Carnegie Europe ekspertas Stefanas Lehne’as įvardija tris galimus bendrijos scenarijus, tarp kurių susilpnėjusi ES, Šengeno šalių persigrupavimas, didesnį dėmesį skiriant savo sienų apsaugai, ir Šengeno zonos atgaivinimas, stiprinant išorines sienas.

Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas susitarė su ES lyderiais dėl ES sutarties išlygų, kurios, galbūt, išsaugos Didžiąją Britaniją ES, tačiau turės neigiamos įtakos kitų valstybių požiūriui į bendras ES vertybes ir interesus.

Jau dabar Šengeno zonos subyrėjimas daugeliui ES šalių – mažesnė blogybė nei imigrantų antplūdis į Europą ir „suvereniteto praradimas“ dėl Europos vienybės.

Be to, Europoje jaučiamas vis didėjantis politinių jėgų pasidalijimas į priešingas stovyklas. Prancūzijos radikalios dešiniosios partijos „Nacionalinis frontas“ lyderė Marine Le Pen šį reiškinį įvardijo paprastai – kaip pasidalijimą tarp „patriotų“ ir „globalistų“.

S.Lehne’as pastebi, kad Šengeno šalių persigrupavimas stiprinant savo sienas – antroji įvykių seka ES, kurią gali lemti pabėgėlių krizė. Mokslininkas prisimena Nyderlandų karalystės ministrą pirmininką Marką Rute, pakvietusį Austriją, Belgiją Vokietiją, Liuksemburgą sudaryti mini Šengeno zoną.

Žinoma, šis pasiūlymas atrodė labiau perspėjimas nei realus planas, tačiau idėja neišnyko. Vis daugiau politikų pasisako už šalis Šengeno zonoje, kurios solidariai ir ištikimai vykdo taisykles.

Šiuo pasiūlymu grįžtama prie 1985 metų Šengeno susitarimo ištakų, kai M.Rute įvardytos šalys, įskaitant Prancūziją, susitarė dėl bevizio režimo, kuris 1999 metais Amsterdamo susitarimu inkorporuotas į ES teisinę sistemą. Šis suskirstymas supriešintų valstybes ir galiausiai susilpnintų pačią bendriją.

Šengeno susitarimo atgaivinimas sustiprinant išorės sienas – trečiasis scenarijus, kurį jau mėginama įgyvendinti, tačiau nesėkmingai. Išorės sienų stiprinimas ir pabėgėlių perskirstymas nustatant kvotas, taip pasidalijant našta – sunkiai įgyvendinamas, nes Dublino konvencija – pasenusi, o nuostata, kad pabėgėlis gali laisvai pasirinkti prieglobsčio šalį, nėra subalansuota.