Kaip tikras gyvenimas skiriasi nuo filmų: net ir pirštų antspaudai dar nieko nereiškia!

„National Geographic Lietuva“ žurnale rašoma, kad net tokie įprasti įkalčiai kaip pirštų atspaudai, grafologinės ekspertizės išvados ar kulkų žymės dažniausiai nėra šimtu procentų patikimi įrodymai, tačiau atsiranda naujų, mokslu pagrįstų metodų.

FTB specialistai pripažįsta, kad atsitiktine tvarka patikrinus plaukų tyrimus pasirodė, kad net 90 proc. jų gali būti abejotini. Klausimų kyla ir dėl pirštų atspaudų tikslumo. Nors kompiuteriai gana tiksliai suranda duomenų bazėje atitinkamus duomenis pagal įprastus rašalo arba nuskenuotus elektroniniu būdu pirštų atspaudus, jie vis dar negali pateikti tikslios informacijos, jei tenka lyginti nematomus pėdsakus su įtariamojo piršto atspaudais. Dėl šios priežasties pasikliaujama žmogaus akimis, tačiau kad ir kokie kvalifikuoti ekspertai būtų, jų nuomonė vis tiek yra subjektyvi.

Ne absoliučiai patikimi pasirodė ir kiti metodai bei įrodymai, pavyzdžiui, tyčinių padegimų, įkandimų žymių, kraujo dėmių, drabužių audinių ar rašysenos. Šimtai žmonių buvo neteisingai nuteisti (kai kurie ir mirties bausme) remiantis klaidingomis ekspertų išvadomis.

Vis dėlto mokslas nusikaltimų tyrėjams jau gali pasiūlyti naujų metodų. Tokių, kurių net televizijos „CSI kriminalistai“ dar nėra išbandę. Kol kas vienintelė teismo ekspertizės metodologija, kuri atlaikė bet kokią kritiką, – tai žmonių DNR tyrimas.

Viena naujausių teismo ekspertizės technologijų – DNR fenotipo nustatymas, kuomet pagal žmogaus DNR sudaromas veido fotorobotas. Šis metodas ypač naudingas, kai DNR mėginys iš nusikaltimo vietos neatitinka jokios sekos duomenų bazėje.

Technologija paverčia genetinius duomenis kodu, kuriam taikomi sudėtingi matematiniai algoritmai, leidžiantys nustatyti fizinius bruožus, tokius kaip: kilmė, lytis, odos, plaukų ar akių spalva, strazdanos.

Tačiau net ir šis, aukštosiomis technologijomis paremtas, metodas turi savų trūkumų. Daugelis žmogaus išvaizdos aspektų, pavyzdžiui, barzda ar dažyti plaukai, nėra užkoduoti DNR, vadinasi, negali būti atskleisti. Be to, veidas visiškai neatspindi asmenybės, neturi jokios išraiškos. Todėl specialistai pabrėžia, kad tokio tyrimo rezultatai yra naudingiausi siekiant atpažinti ne konkretų įtariamąjį, o žmones, kurie neatitinka modelio.

Šiandieniniams ekspertams padeda ir kiti metodai, pavyzdžiui, kompiuterinės tomografijos skaitytuvai leidžia gydytojams atlikti virtualų skrodimą, tyrinėti kūną ieškant nužudymo ženklų, kurių nepavyko užfiksuoti per įprastą autopsiją. Ekspertai studijuoja, ar ant aukų kūnų randamos bakterijos gali suteikti tikslesnės informacijos apie mirties laiką. Jie taip pat vykdo tyrimus siekdami išsiaiškinti, ar galima identifikuoti nusikaltėlį ne tik pagal nusikaltimo vietoje paliktus DNR duomenis, bet ir pagal mikrobinį bakterijų pėdsaką.

Nepaisant atsirandančių naujų, tobulinami ir senieji teismo ekspertizės metodai, siekiant kuo labiau eliminuoti žmogiškąjį faktorių. „Kuo labiau teismo ekspertizė yra pagrįsta moksliniais tyrimais, tuo geriau užtikrinamas teisingumas“, – konstatuojama žurnale.