Pabėgėlio iš Šiaurės Korėjos istorija: kol aš „miręs“, mano artimieji – gyvi

Dzhonas vadovavo viešbučiui sostinės Pchenjano mieste ir buvo vienas iš nedaugelio šiaurės korėjiečių, kuriems dažnai tekdavo susidurti su užsieniečiais.

Šiaurės Korėjos totalitariniai įstatymai šalies piliečiams draudžia laisvai bendrauti su užsieniečiais, tad Dzhono bendravimas su viešbučio svečiais apsiribodavo valdžios patvirtintomis mandagumo frazėmis.

Bet vieną dieną, toks paprastas svetingumo gestas pakeitė jo gyvenimą.

„Mūsų viešbutyje dažnai apsistodavo Japonijos korėjiečių delegacijos, – Laisvosios Europos radijui pasakoja Dzhonas, po pabėgimo iš Šiaurės Korėjos 2003 m. radęs prieglobstį Pietų Korėjoje. – Kartą vienam iš jų padovanojau ženšenio dėžutę. Norėdamas atsidėkoti, jis man davė 300 dolerių. Nuo to viskas ir pasidėjo.“

Verslo pradžiai panaudojo gautus dolerius

Neva kolektyvistine ideologija besivadovaujanti Šiaurės Korėjos vadovybė ilgai draudė komercinę veiklą. Tačiau XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kai badas pasiglemžė šimtus tūkstančių gyvybių, šioje uždaroje šalyje suklestėjo juodoji rinka.

2002 m., įsteigus pirmąjį šalies pramonės parką, valdžia galiausiai atšaukė draudimą ir leido piliečiams užsiimti verslu.

Dzhonas pasinaudojo proga ir ėmėsi verslo, kaip pradinį kapitalą panaudojęs savo 300 dolerių, kurie Šiaurės Korėjoje yra tikrai didelė suma: „Išmokau Kinijoje beveik už dyką įsigyti drabužių, kuriuos nurašydavo didelės parduotuvės.“

Be to, Dzhonas pirkdavo naudotus dviračius ir įvairių kitų savo šalyje paklausių prekių.

Gana greitai jis sukaupė net 87 000 dolerių ir 1,3 milijono Japonijos jenų (12 700 dolerių dabartiniu kursu); šalyje, kurioje dauguma žmonių vis dar išgyvena už vos kelis dolerius per mėnesį, tai yra milžiniška suma.

Nors nusipirkti paprastų dalykų buvo leista, dauguma šiaurės korėjiečių, pasak Dzhono, skursta ir išgyvena tik gaudami maisto iš valstybės. Kiekvienas gyventojas gauna kasdienį ryžių, sojos pastos ir cukraus davinį. Dalį drabužių taip pat skiria valstybė.

Sukauptas turtas ėmė kelti pavojų

Dzhono verslas suklestėjo, jis tapo vienu turtingiausių žmonių Šiaurės Korėjoje. Tačiau, kadangi tai šalis, kurią valdo vienas despotiškiausių režimų pasaulyje, Dzhono finansinės galimybės jam pačiam ėmė kelti didelį pavojų.

„Didelės užsienio valiutos sumos privačiose rankose yra grėsmė valdžiai, ypač jei tais pinigais nesidalinama taip, kaip nori valstybė“, – pasakoja jis.

Dzhonas sako, kad iš pradžių jis neturėjo jokių planų bėgti iš šalies. Nepaisant valdžios nustatytų drakoniškų taisyklių, jis turėjo viską, apie ką svajojo: mėgstamą darbą, mylimą žmoną ir du vaikus, taip pat pakankamai pinigų, kad galėtų gyventi komfortiškai – kiek tai buvo įmanoma Šiaurės Korėjoje.

Tačiau kai jo pažįstami verslininkai ėmė dingti vienas po kito, jis suprato, kad atėjo metas bėgti.

„Neturėjau kito pasirinkimo, – sako Dzhonas. – Labai išsigandau, kai sužinojau, kad visi mano verslo partneriai pradingo; po to man papasakojo, kaip ir kur jie buvo nužudyti.“

Verslą Šiaurės Korėjoje griežtai kontroliuoja slaptosios tarnybos. Jei laikoma, kad žmogus tampa per daug turtingas ir įtakingas, anot Dzhono, jis yra įkalinamas arba nužudomas.

„Aš puikiai žinojau, kad toliau – mano eilė, – Dzhonas toliau pasakoja Laisvosios Europos radijui. – Tai buvo tik laiko klausimas – rytoj, poryt ar po savaitės. Jie tikrai būtų manęs atėję.“

Inscenizavo savo mirtį

Be to, Dzhonas sako žinojęs, kad jis negalės per sieną pereiti su žmona ir vaikais, tai tiesiog būtų buvę per daug rizikinga. Tad jis nusprendė juos palikti, prieš tai inscenizavęs savo mirtį, kad apsaugotų šeimą nuo represijų, kurios paprastai laukia perbėgėlių artimųjų.

Sumokėjęs 50 dolerių kyšį, Dzhonas gavo suklastotą mirties liudijimą, kuriame buvo nurodyta, kad jis žuvo eismo įvykyje.

„Tai padariau tam, kad maniškiai galvotų, jog esu miręs, – sako jis. – Mano šeimai tai buvo vienintelis saugus variantas. Jei jie būtų žinoję, kad esu gyvas ir kad pabėgau, ir nebūtų apie tai pranešę valdžios institucijoms, jie būtų buvę griežtai nubausti.“

Šaltą balandžio dieną Dzhonas išėjo iš namų ir nebegrįžo. Jis nusigavo iki sienos su Kinija, kur pasieniečiams pasakė, kad yra prekeivis ir keliauja į Kiniją įsigyti naujos prekių partijos. Perėjęs sieną jis įsėdo į ten laukusio draugo automobilį.

Dzhonas Kinijoje praleido keturis mėnesius. Jis niekur nesirodė ir laukė suklastoto Pietų Korėjos paso. Po to, su padirbtuoju dokumentu patekęs į Pietų Korėjos ambasadą Kinijoje, paprašė politinio prieglobsčio.

Seule perbėgėlį pasitiko Pietų Korėjos slaptųjų tarnybų atstovai, kurie jį išsamiai apklausė. Dzhonas buvo nusiųstas į specialią stovyklą, kurioje pabėgėliams iš Šiaurės Korėjos padedama prisitaikyti prie gyvenimo Pietų Korėjoje.

„Žmonėms, kurie visą gyvenimą gyveno socialistinėje šalyje, labai sunku prisitaikyti prie kapitalistinio gyvenimo būdo, – sako jis. – Šiaurės Korėjoje partija visą gyvenimą tau sako, ką turi daryti, ir pats nepriimi jokių sprendimų. Pietuose tenka visus sprendimus priimti pačiam, ir iš pradžių tai neįtikėtinai sunku suprasti, priimti ir pritaikyti gyvenime.“

Nepasidavė pagundai susisiekti su šeima

Dabar Dzhonui 60 metų. Jis yra Pietų Korėjos nacionalinės vienybės radijo stoties, kuri transliuoja Šiaurės Korėjos gyventojams, žurnalistas.

Nors Dzhonas pabėgo daugiau kaip prieš 13 metų, jis vis dar sapnuoja košmarus, kad jį sučiumpa Šiaurės Korėjos slaptosios tarnybos. Jis ir toliau vengia dėmesio, niekada neskelbia jokių komentarų ar nuotraukų socialiniuose tinkluose.

„Manau, kad iš baimės neišsivaduosiu visą likusį gyvenimą“,– sako jis.

Dzhonas nevedė dar kartą. Antra vertus, jis niekada nepasidavė ir pagundai susisiekti su savo šeima Pchenjane.

„Jei partija sužinos, kad esu gyvas ir kad gyvenu Pietų Korėjoje, mano artimiesiems kils didelių problemų, – sako jis. – Kol aš „miręs“, jie gyvi. Ir apie tai aš galvoju kasdien.“