Beprotišku ritmu gyvenanti tauta: „Aš dirbau nuo 9 valandos ryto iki 3-ios nakties, nemačiau nieko aplinkui, tik kompiuterį ant savo stalo. Nežinojau, kokia diena ar koks metų laikas“

Per pastaruosius penkerius metus Japonijoje gyventojų sumažėjo milijonu. Jeigu nebus kompensuojama emigrantais, gyventojų skaičius mažės ir toliau.

Visa tai dėl mažo gimstamumo ir ilgos gyvenimo trukmės. Taip pat svarbus požiūris į darbą. Paplitusi praktika, kai vietoj standartinių 8 valandų per dieną žmonės dirba po 12–15, o kartais ir po 18–20 valandų. Dažnai ir be laisvadienių.

Kai grafikas toks, laiko šeimai, vaikams auginti tiesiog nelieka. O pervargimas dažnai baigiasi mirtimi. Neoficialiais duomenimis, dėl pervargimo kasmet miršta tūkstančiai šalies gyventojų.

Daugybė aukų

Ši tendencija sustiprėjo dar 1970–1980 metais. Tuomet šalyje pradėtos vartoti tokios sąvokos kaip mirtis nuo išsekimo ir savižudybė dėl streso darbe. Tarkim, užkandžius ruošiančios bendrovės darbuotojas dirbo po 110 valandų per savaitę ir mirė 34-erių nuo širdies smūgio.

Autobuso vairuotojas per metus dirbo apie tris tūkstančius valandų (esant standartiniam 8 valandų darbo dienos grafikui šis skaičius nesiektų dviejų tūkstančių), jis mirė 37-erių nuo insulto. Paskutines dvi gyvenimo savaites vyras dirbo be poilsio dienų.

Tarp aukų – ir dvidešimtmetė „Nikon“ bendrovės darbuotoja, dirbusi fabrike Tokijo priemiestyje. Mergina į darbą iš pradžių buvo paimta tik laikinai, tad labai norėjo užsirekomenduoti. Dirbo dviem pamainomis po 250 valandų per mėnesį. Jai pradėjo kristi svoris, suprastėjo sveikata. Po metų šioje darbo vietoje ji nusižudė, o paskutinė frazė, įrašyta dienoraštyje, buvo tokia: „Aš tiek laiko praleidau veltui.“

Dar vienas pavyzdys: 27 metų inžinierius pasiskundė darbdaviui, kad dėl per didelio krūvio serga depresija. Darbdavys pasiūlė vartoti vaistus ir pareiškė, kad tikras profesionalas dirbs nepaisydamas ligos. Jaunuolis mirė perdozavęs vaistų. Jo buvęs kolega pasakojo, kad tai buvo išlikimo varžybos.

„Aš dirbau nuo 9 valandos ryto iki 3-ios nakties, tai tęsėsi beveik dvejus metus. Buvau ties riba. Nemačiau nieko aplinkui, tik kompiuterį ant savo stalo. Nežinojau, kokia diena ar koks metų laikas“, – pasakojo darbuotojas, kuris išėjo iš darbo, nes žinojo, kad tai gali baigtis mirtimi.

Statistika nepaneigia

Oficialiais duomenimis, dėl pervargimo darbe Japonijoje per metus miršta apie du šimtus žmonių. Jeigu tikėtume Sveikatos apsaugos ministerija, taip buvo pastaruosius 15 metų. Vis dėlto kiti šaltiniai tikina, kad šie skaičiai – sumažinti. Realus skaičius gali būti 10 kartų didesnis.

Yra ir kitokių vertinimų: iš 30 tūkst. savižudybių 10 tūkst. įvyko dėl per didelio darbo krūvio. Tad pervargimas darbe gali pražudyti net 20 tūkst. japonų per metus.

1980 metais buvo manoma, kad ši problema aktualiausia vyrams. Vėliau tai paveikė ir moteris. Vien oficialiais duomenimis, nuo 1990 metų savižudybių, susijusių su darbu, skaičius tarp moterų išaugo maždaug 40 procentų.

Auga ir ieškinių bendrovėms, kuriose dirbo mirę darbuotojai, skaičius. Pernai jų buvo 1,5 tūkst. Maždaug tiek buvo surinkta nuo 2004 iki 2008 metų. Teismo procesai gali užtrukti ne vienus metus. Dažniausiai, kai darbuotojas nusižudo, bendrovės bando nuslėpti tragedijos priežastis ir sieti tai su kitomis priežastimis.

Kokios to priežastys?

Japonijoje įprasta į per ilgą darbo dieną žiūrėti kaip į normą, kuri net nebūtinai yra susijusi su didesne alga. Viršvalandžiai laikomi darbo dienos dalimi. Kita priežastis – žmonių nenoras keisti darbo vietos, net jeigu ji gali sukelti mirtį. Japonijoje žmonės linkę turėti vieną darbą visą gyvenimą, jiems labai sunku apsispręsti išeiti.

Lemia ir ekonominės priežastys. Viena jų – stagnacija, kurios pasekmė 1980 metais buvo finansų burbulas. Bendrovės pradėjo taupyti ir samdė vis daugiau laikinų darbuotojų. Dėl to nuolatiniai darbuotojai pradėjo jausti spaudimą, bijoti, kad juos atleis, bandė pasirodyti kuo geriau, tad teko dirbti ilgiau.

Valdžia mėgina keisti šią situaciją. Prieš metus buvo priimtas įstatymas, įpareigojantis darbdavius stebėti, kad darbuotojai bent kartais atostogautų. 2013 metų duomenimis, tik mažiau nei pusė darbuotojų panaudojo visas skirtas atostogas.

Tačiau to kol kas neužtenka. Reikia keisti kultūrą, kad bendrovės pačios neleistų dirbti viršvalandžių arba rakintų biurą pasibaigus darbo dienai.