Aistros kine pagal Š. Korėją – stulbinančios meilės scenų taisyklės

Šiaurės Korėją įkūręs Kim Čen Iro tėvas Kim Ir Senas buvo rinkos veiklą, religiją ir bet kokias meilės apraiškas kine, muzikoje bei literatūroje draudęs despotas.

Demonstruojami aistros proveržiai buvo toleruojami tik tada, jei atsidavimo objektas buvo šalies vadovas ir revoliucija. Taigi, paliesti priešingos lyties asmens ranką buvo laikoma nusižengimu padorumui, o pabučiuoti raudoną plakatą – visiškai normaliu gestu.

Begėdiški romantiniai jausmai buvo laikomi būdingais tik priešams – užsienio šnipams ir JAV piliečiams.

O štai didžiojo vado įpėdinis Kim Čen Iras, dar prieš perimdamas šalies valdymą 1994-aisiais, suformulavo naujas romantinėms scenoms taikomas taisykles – mat suprato, kaip ekrane rodomoms meilės istorijoms suteikti tinkamą propagandos potencialą.

Kim Čen Iro kultūrines pažiūras lėmė vien sovietiniai ir holivudiniai filmai. Jų scenarijai ir paskatino įžvalgas apie romantinių istorijų naudą formuojant politinius įsitikinimus. Anot tam tikrų šaltinių, kartą jis yra pasakęs: „Žmonės juk mėgsta meilę, todėl reikia rodyti ją ekrane.“

Apie permainas kultūros politikoje, kaip kad paprastai Šiaurės Korėjoje, nebuvo pranešta. Jos tiesiog įvyko devintajame dešimtmetyje, kai naujasis vadovas buvo oficialiai paskelbtas savo tėvo įpėdiniu. Dar prieš tapdamas šalies vadovu, kino pramonėje dirbantis Kim Čen Iras vykdė režimo politinių kampanijų reformas, susijusias su kitokiu politinių lyderių ir partijos vadovų vaizdavimu.

Tuo metu kitų Šiaurės Korėjos režisierių filmuose suskambo dainos ir pasirodė simpatiški aktoriai. Žmonės žavėjosi tokiomis to laikotarpio kino žvaigždėmis kaip O Mi-ran ir Ri Yong-ho bei režisieriais Ri Chun Gu ir Kim Se Ryun, nes niekaip negalėjo pamiršti lėkštų aštuntojo dešimtmečio filmų.

Šiaurės Korėjoje sukurtos dramos „Gyvenimo pėdsakai“ (1989 m.), „Paprastas varpelis“ (1987 m.) ir „Gimtojo miesto merginos“ (1991 m.) yra tų metų klasikos pavyzdžiai.

Beveik visi filmai pagrįsti romantiniu siužetu. Po ištisus dešimtmečius trukusių draudimų Šiaurės Korėjos piliečiams pagaliau buvo leista pasvajoti apie patrauklų vaikiną arba merginą ir eiti į pasimatymą netardomiems apie politinių įsipareigojimų vykdymą.

Taisyklės

Vis dėlto toks neva lengvabūdiškas elgesys buvo leistinas tik su tam tikromis išlygomis: darbe arba universitete susitikinėjantys jaunuoliai privalėjo vėliau sukurti šeimą – naują visuomenės ląstelę.

Taigi meilę be atsako, buvusius meilužius, meilės trikampius ar didelį amžiaus skirtumą tarp mylimųjų vaizduojantys filmų siužetai buvo neleistini.

Nors santykiai tarp užsieniečių nebuvo visiškas tabu (jais dažnai buvo grindžiamos Kinijos ir Šiaurės Korėjos arba Sovietų Sąjungos ir Šiaurės Korėjos filmų istorijos), jie visada buvo vaizduojami kaip netobuli, nes meilė užsieniečiui staiga išblėsdavo.

Dažniausiai Šiaurės Korėjoje kuriamos meilės istorijos baigdavosi santuoka ir laimingu vedybiniu gyvenimu. Tais retais atvejais, kai pora būdavo priversta išsiskirti, pavyzdžiui, kuriam nors iš mylimųjų mirus, dėl Korėjos padalijimo arba karo, mylimieji vis tiek likdavo ištikimi vienas kitam ar bent pirmosios meilės prisiminimui.

Pavyzdžiui, filme „Paprastas varpelis“ mylimieji išsiskiria Song Rim atsisakius kartu su sužadėtiniu Pak Won-bong vykti į klestintį miestą. Vėliau Song Rim miršta patekusi į sniego griūtį, o Pak Won-bong veda mieste sutiktą merginą ir jiems gimsta sūnus. Visgi buvusią mylimąją palikusį jaunuolį kankina nenumaldomas kaltės jausmas.

Kad ir keista, bet vienas iš būdingiausių Šiaurės Korėjoje kuriamų romantinių siužetų bruožų – ribų tarp socialinių klasių nepaisymas. Nors šalis skelbiasi propaguojanti socialinę lygybę, sprendžiant vedybų klausimus atsižvelgiama į daugybę su socialiniu statusu susijusių apribojimų. Būtent tokias realijas kino kūrėjai nutarė ignoruoti.

Tvardomos aistros

Kaip ir indiškuose Bolivudo filmuose, Šiaurės Korėjos kine herojų demonstruojami meilės jausmai yra akivaizdūs, bet aistringo fizinio suartėjimo epizodai yra griežčiausiai draudžiami. Bučinių, kad ir retai, filmuose visgi pasitaiko.

Reikia pasakyti, kad užsienyje sukurtuose filmuose, kaip antai Japonijoje nufilmuotuose „Sidabrinis plaukų smeigtukas“ (1985 m.) ir „Šalis, kurią regėjau“ (1988 m.), veikėjai bučiuojasi dažniau nei gimtojoje šalyje nufilmuotų filmų scenose.

Jei filmas sukuriamas Šiaurės Korėjoje, mylimieji paprastai vaizduojami leidžiantys laiką vienas kitam grodami fleita, šokdami jaunimo būryje arba žingsniuodami Tedongano upės pakrante. Jei filmas nufilmuojamas Japonijoje, veikėjai važinėja motociklais, ilsisi paplūdimyje, perka papuošalus ar gėles. Kadruose matyti kur kas daugiau prabangos nei Šiaurės Korėjoje sukurtose meilės istorijose.

Dažniausiai Šiaurės Korėjos kino ekranuose sušmėžuoja senyvo amžiaus sutuoktinių poros. Teigiamus personažus įkūnijantys pagyvenę vyras ir žmona yra vienas kitam atsidavę sutuoktiniai, reiškiantys šiltus jausmus kukliais apsikabinimais, gėlėmis ir romantinėmis priesaikomis. O štai neigiamiems personažams visada būdinga neištikimybė sutuoktiniui arba šaliai, be to, nesugebėjimas suvaldyti aistrų.

Vieni iš populiaraus serialo „Tauta ir likimas“ veikėjų yra kariškis Choe Hyun-deok (vaidina aktorius Choe Chang-su) ir jam atsidavusi žmona Sunnyo (aktorė Kim Ok-hui) – tikras savo vyro angelas sargas. Žmona stengiasi apsaugoti vyrą ir yra pasirengusi pasidalyti visais jo rūpesčiais. Vienoje scenoje priešas į Choe nukreipia ginklą. Žmona kaipmat pripuola ir užstoja vyrą savo kūnu. Tada pagyvenusi pora pradeda šokti valsą ir eina pietauti į mėgstamą restoraną.

Galbūt meilės santykių vaizdavimas Šiaurės Korėjos kine vakariečiui atrodo konservatyvus, bet tiesa ta, kad šios scenos labai tiksliai atspindi šalies, kurioje net pasibučiuoti viešoje vietoje nedera, socialines normas.

Iš devintajame dešimtmetyje sukurtų filmų matyti, kad Kim Čen Iras, perrašydamas taisykles, visiškai nesiekė naujovių. Jo tikslas buvo – pažaboti romantiką, kaip režimui paklūstančių piliečių ugdymo priemonę.