Netikėta ir žaisminga įdėja: sukurtas stalo žaidimas apie Lietuvos seimą

O tam, kad tai darytų, net nereikia kelti kandidatūros, rengti rinkimų programos ar bandyti įtikti rinkėjams. Aštuonių vilniečių – Evelinos, Justino, Aistės, Lauryno, Dominykos, Justinos, Richardo ir Tado – sukurtas žaidimas „Šeimas“ šią galimybę suteikia bet kuriam.

Su kortų žaidimo kūrėjais susitikome kavinėje. Atvyko penki iš aštuonių komandos narių. Visi jie draugai, tad bendrauti paprasta. „Šeimo“ autoriai pasakojo, kad jis atsirado tarsi savaime, ir mano, kad šis satyrinis užsiėmimas įtakos politikų įvaizdžiui neturės, tačiau daugeliui suteiks galimybę smagiai praleisti laiką.

„Žaidimą galėsime atnaujinti kas ketverius metus, o vėliau pridėti ir savivaldybių bei prezidento rinkimus. Taip išeina, kad šis žaidimas – begalinis“, – juokavo viena kūrėjų Evelina.

– Papasakokite, kaip kilo pirmoji mintis tai sukurti.

Justinas: Labai daug galvoti nereikėjo. Kuo toliau, tuo labiau mes matėme, kad žaidimas iš esmės jau kaip ir buvo, mums tik reikėjo viską sudėti į korteles. Iš principo mus įkvėpė įvykiai ir personažai, kurie yra valdžioje, ir tie kasdieniai įvykiai, kurie kasdien žiba antraštėse.

Po vieno iš tokių įvykių dar šių metų pradžioje, pirmadienio rytą atėjus į darbą, po tokių eilinių antraščių, kad ministras pirmininkas vėl pakeitė nuomonę ar kad Seimo pirmininkė sudainavo naują dainelę, pas mane atėjo viena iš kūrėjų Aistė, su kuria mes kartu dirbame, ir sako: „Ar tu matai, kas vyksta? Taigi mums čia reikia padaryti kortas, kad galėtume daryti tokias nesąmones, nes iš tikrųjų atrodo, kad viskas kitame pasaulyje vyksta.“

Mes pagalvojome, kad iš tikrųjų viskas mūsų politikoje – kaip kortų žaidime. Pradėjo viskas rutuliotis kaip iš pypkės, pradėjome galvoti, ką galėtume padaryti, kokių situacijų gali būti, kokių veikėjų. Žaidimas jau buvo, mums tik reikėjo jį sudėti į kortas.

– Kokia yra jo esmė?

Justinas: Žaidimas prasideda taip, tarsi būtų likę du mėnesiai iki rinkimų. Kiekvieną dieną vyksta koks nors fantastiškas, bet tuo pat metu realus įvykis, kuris labai dažnai primena jau įvykusius. Kiekvienas žaidėjas yra partija ir dešimt jos rinktinių narių.

Tie rinktiniai nariai turi kompetenciją vienose ar kitose srityse ir žaidėjas ją pasitelkdamas turi stengtis išspręsti tuos įvykius. Kai sėkmingai išsprendžiamas įvykis, partijos pelno reitingo taškų. Juos kaupia ir sukaupusios pakankamai gali keisti į ministerijų kontrolę.

Tada, žaidimo pabaigoje, žiūrime, kuri partija turi daugiausia įtakos, daugiausia ministerijų su didžiausia verte ir kuri savo taškus sėkmingiausiai iškeitė į kontrolę arba įtaką. Tokia ta žaidimo esmė – kiek įmanoma sėkmingiau išspręsti įvykius, už juos gauti reitingą ir tą reitingą iškeisti į ministerijas.

Dominyka: Ir išlaikyti tas ministerijas iki galo, įrodyti, kad esi kompetentingas valdyti tam tikros srities ministeriją. Ir, žinoma, neįsivelti į skandalus.

Evelina: Visi įvykiai žaidime yra keturių rūšių: ekonominiai, socialiniai, skandalų bei krašto ir gamtos. Kiekvienas įvykis turi savo vertę. Įvykyje žaidėjas gali rinktis, ar nori dalyvauti, bet ar nori dalyvauti skandale, negali rinktis.

– Koks buvo gamybos procesas?

Justinas: Pradėjome viską nuo žaidimo mechanikos aprašymo – kaip jis turėtų vykti, kokie pagrindiniai principai ir t.t. Kai jau nusprendėme, kokia žaidimo mechanika, liko įvertinti, kas labiausiai patiktų žaidėjui, kas geriausiai atspindi tam tikrą politinę situaciją, nes remiamės iš dalies tikrais įvykiais. Tada prasidėjo veikėjų rinkimas, iliustracijų ruošimas.

Mes patys esame gana aistringi stalo žaidimų žaidėjai ir žinome, kiek daug žaidimui duoda iliustracijos. Būna atvejų, kai žmonės perka žaidimus ne todėl, kad labai nori juos žaisti, bet dėl iliustracijų.

Po iliustracijų prasidėjo optimizacijos procesas – daug kartų patys žaidėme, kad subalansuotume žaidimą, pašalintume etapus, kurie neįdomios, kurios trunka per ilgai.

– Žaidimus jau dovanojote ir politikams. Kokia buvo jų reakcija?

Justinas: Reagavo puikiai. Niekas mūsų niekur nepasiuntė ir kol kas į teismą niekas nepadavė. Iš tikrųjų kol kas visi reaguoja taip, kaip ir tikėjomės. Juk jei apie tave kalba ir tu patenki į žaidimą – esi aktualus. O, ko gero, politikoje nėra nieko svarbesnio nei būti aktualiam, nes ne aktualus politikas, ko gero, jau ne politikas.

Štai Mantas Adomėnas pasidalijo mūsų įrašu, pagyrė kaip jaunuosius menininkus, nors mes nė vienas menine veikla neužsiimame. Šiaip visi reaguoja puikiai, mes vis dar laukiame paminėjimo ir iš Remigijaus, pirštais nerodysim, kurio.

– O ne politikai kokius komentarus laido?

Justinas: Tiesą sakant, kol kas visi atsiliepimai neįtikėtinai geri. Vienintelis keistesnis komentaras buvo, kai dalyvavome vienoje mugėje. Visi gyrė, sakė, kad šaunus žaidimas, ir tada priėjo vidutinio amžiaus pora – skeptiškai nužiūrinėjo žaidimą, o tada pasakė pribloškiamą komentarą: „Neužkabino.“

– Visi personažai yra tam tikri politikų prototipai, tai yra realūs žmonės, kuriems suteikti kiti vardai. Ar nebijote, kad kas nors įsižeis ar supyks?

Evelina: Čia priklauso nuo to, ar mūsų politikai turi humoro jausmą. Aišku, gali būti politiku, kuris kalba tik griežtai, savo postulatais ar įsitikinimais apie šviesesnį rytojų. Bet jeigu pats toje realybėje negyveni, tai ar tikrai verta turėti tokį politiką?

Mūsų žaidimais iš esmės skirtas patikrinti, ar politikai turi humoro jausmą. Tai, kad jie sugeba prisidirbti keisčiausiose situacijose, mes jau matėme, bet įdomu, ar jie mokėtų pažvelgti į save kitokius – šmaikščius ar juokingus.

Justinas: Yra supratimas, kad tai tik žaidimas ir, nors mes ne menininkai, kad tai menas. Manau, nėra prasmės politikams sakyti, kad mes juos šmeižiame, nes mūsų tikslas tikrai nėra šmeižti. Greičiau skatinti domėtis politikos personažais ir pačia politika.

– Kokie jūsų pačių santykiai su politika?

Justinas: Gyvename šalia Seimo, todėl, jei atvyksta koks nors svarbus žmogus, mus kiekvieną rytą pažadina sirenos. Šiaip mes žaidimo instrukcijoje skelbiame, kad nesame susiję su jokiomis politinėmis partijomis, kad nesame veikiami konkrečios politinės jėgos, kad neagituojame balsuoti už konkrečią partiją.

Ko gero, save turėtume pavadinti politiškais žmonėmis, kuriems svarbu, kas dedasi politikoje. Domimės tiek, kiek turėtų domėtis kiekvienas pilietis.