Beprotiška slapto KGB agento istorija JAV: gyvenimas, kokio nepavydėtų niekas

Tikrasis Jackas Barsky mirė 1955-ųjų rugsėjį būdamas 10 metų amžiaus ir yra palaidotas Libano kalnų kapinėse, Vašingtono priemiestyje. Tačiau žmogus tokiu vardu gyvena ir praėjus daugiau nei 60 metų, 2017-aisiais. Ir jo pasas – tikras. Šiam JAV piliečiui dabar 67-eri, o gimė jis Albertu Dittrichu.

Visai mažytę savo dukrą ir žmoną jis paliko namuose Kvinse. Vos įžengęs į požeminį tunelį jis pastebėjo šį tą pritrenkiančio – raudonos spalvos dažus ant metalinio atitvaro. J. Barsky šio ženklo laukė kiekvieną rytą jau daugybę metų. Jis suprato, kad turi labai greitai priimti jo gyvenimą neišvengiamai pakeisiantį sprendimą.

Jis kuo puikiausiai suvokė, kad raudoni dažai – tai įspėjimas apie jam kilusį pavojų, todėl jis privalo kuo greičiau pasiimti pinigus ir dokumentus, kurie jo laukė iš anksto sutartoje vietoje. Jis turėjo vykti į Kanadą ir susisiekti su Sovietų Sąjungos konsulatu Toronte, rašo „The Guardian“.

Visi jo išvykimui iš šalies būtini paruošiamieji darbai bus atlikti kitų asmenų. Atėjo laikas jam atsikratyti J. Barsky tapatybės ir atvirsti į Albrechtą Dittrichą, chemiką ir KGB agentą, turintį žmoną ir septynerių sūnų, nekantriai jo laukiančius Rytų Vokietijoje.

J. Barsky mąstė apie savo dukterį Chelsea, kuri gimė JAV. Ar jis iš tikrųjų galėtų ją palikti? Jei vis tik nepaliktų, kiek ilgai jis galėtų slapstytis nuo KGB ir JAV kontržvalgybos?

Neįprastai šiltą sausio mėnesio popietę su J. Barsky susitinku viešbutyje, Džordžijos valstijoje, Atlantoje. Jis tvirtai paspaudžia man ranką. Dabar jau 67-erių vyras pastaruosius tris dešimtmečius gyvena ganėtinai ramiai. Vis tik metai, kuriuos jis praleido slapstydamasis, buvo tikrai nelengvi tiek jam, tiek ir jo artimiesiems.

Tik neseniai jam pagaliau pavyko galutinai išspręsti visus praeities klausimus. Be jokios abejonės, tai jam suteikia nepakartojamą laisvės jausmą.

„Visus šiuos metus štai čia turėjau mažą žmogeliuką, – patikino jis, rodydamas į plaukus. – Jis nuolat stebėjo, ką kalbu, ir neleisdavo man vykti į tam tikrą teritoriją. Pagaliau jis buvo nužudytas ir tai buvo panašu į sprogimą.“ Dabar šis žmogus tapęs tikru plepiu, kurį prakalbinti tikrai nėra sudėtinga.

J. Barsky istorija – puikus priminimas apie milžiniškus resursus, kuriuos rusai buvo pasirengę leisti Šaltojo karo metais, siekdami nusiųsti savo agentų į priešo teritoriją. Tais laikais įsilaužimai į duomenų bazes dar nebuvo vykdomi, o ir paprasčiausia kelionė iš Maskvos į Vakarus buvo kur kas sudėtingiau įvykdoma.

„Kai dabar apie visa tai kalbu, tai man atrodo nerealu, – patikino jis, prisimindamas savo kelionę iš Rytų Vokietijos į JAV. – Atrodo, kad tai buvau ne aš, bet tai buvau būtent aš.“

A. Dittrichas gimė 1949 metais nedideliame Rytų Vokietijos miestelyje šalia Lenkijos sienos. Jo tėvas dirbo mokytoju ir buvo ištikimas marksizmo ir leninizmo rėmėjas. Savo motiną pats A. Dittrichas vadina protinga moterimi, neapkabindavusia jo pakankamai.

„Ji mane išsiuntė į internatinę mokyklą, kai man buvo keturiolika, ir aš niekada jos nepasiilgau”, – vaikystės prisiminimais dalinosi jis. Neilgai trukus jo tėvai išsiskyrė ir jo ryšys su tėvu nutrūko.

A. Dittrichui mokslai sekėsi puikiai – Jenos universitete jis mokėsi chemijos. Kai vaikinas mokėsi ketvirtame kurse, į jo bendrabučio kambario duris pasibeldė žmogus ir paklausė, ar jį domina karjera lęšių gamybos įmonėje „Carl Zeiss“. Greitai paaiškėjo, kad nepažįstamasis – Rytų Vokietijos žvalgybos tarnybos „Stasi“ pasiuntinys.

A. Dittrichas gavo pakvietimą atvykti vakarienės į restoraną, kur jis buvo supažindintas su kitu asmeniu – Hermanu, kalbėjusiu vokiškai su lengvu rusišku akcentu. Šis asmuo informavo, kad žvalgybos tarnybą domina galimybė ruošti jį slaptam darbui. Likusius mėnesius A. Dittrichas studijavo įprastu režimu, o kiekvieną pirmadienio rytą susitikdavo su Hermanu. Iš pradžių susitikimai vykdavo agento automobilyje, vėliau – saugiame name.

Kai A. Dittrichas baigė studijas ir ėmėsi doktorantūros, Hermanas trims savaitėms jį išsiuntė į Rytų Berlyną, kur jis turėjo susitikti su asmeniu vardu Borisas. Po kelias savaites trukusių apmokymų A. Dittrichas buvo nuvežtas į sovietų karinę bazę miesto pakraštyje, kur jis kartu su Borisu susitiko su aukšto rango KGB agentu. Jam buvo pasakyta, kad Sovietų Sąjungai reikalingi tik noro turintys šnipai, todėl jis gali laisvai apsispręsti. A. Dittrichui skirtos 24 valandos, per kurias jis turėjo priimti sprendimą. A. Dittrichas patikino buvęs atsidavęs komunistas, tačiau būtent ego ir romantika, susijusi su šnipinėjimu, priimant sprendimą jam turėjo didesnės įtakos nei ideologija.

„Maniau, kad esu tikras intelektualas, protingesnis už beveik visus,“ – teigė jis. Nors iš pradžių atrodė, kad jis kalba kaip tikras amerikietis iš Rytų pakrantės, tačiau perklausius įrašus pasigirsta vokiškų intonacijų.

1973 metų vasario mėnesį A. Dittrichas savo mamai pasakė išeinantis iš universiteto ir persikeliantis į Berlyną, kur ketina kibti į diplomatijos mokslus. Jo kaip KGB agento apmokymai prasidėjo čia, kur juos rengė rusai, o nurodymus į vokiečių kalbą vertė padėjėjas.

A. Dittrichas mokytas Morzės abėcėlės ir kriptografijos tam, kad trumposiomis radijo bangomis galėtų gauti užkoduotų žinučių. Dar jis mokytas išvengti stebėjimo, jam aiškinta, kaip slėpti ir atgauti siuntinius iš slaptų vietų, taip pat buvo perduotos žinios apie kitus klasikinius šnipinėjimo metodus. Be to, jam teko nemažai individualaus anglų kalbos mokymo valandų.

„Laisvalaikiu lankydavausi teatre, operoje, muziejuose, o KGB apmokėdavo mano sąskaitas“,– prisiminimais dalinosi jis.

1975 metais, būdamas dvidešimt šešerių, jis pirmą kartą išsiųstas į Maskvą, kur jo anglų kalbos žinias vertino dvi moterys: profesorė iš Maskvos valstybinio universiteto ir „prislėgtos išvaizdos“ vidutinio amžiaus amerikietė.

„Po daugelio metų FTB man parodė jos nuotrauką. Jie žinojo, kas ji. Ši moteris įsimylėjo rusą, tačiau jai nebuvo lemta pažinti laimę, ši moteris nepritapo“, – pasakojimą tęsė jis.

Vėliau KGB agentų grupelė atvyko į A. Diettricho butą, kur buvo surengtas siautulingas vakarėlis, ir kurio metu alkoholis liejosi laisvai. Aukšto rango KGB atstovai pranešė, kad A. Dittrichas tampa sovietų „nelegalų“ programos JAV dalimi. Ši programa – elitiškiausia ir slapčiausia KGB vykdytų operacijų dalis.

Nelegalai turėjo galimybę dirbti taip, kaip agentai, turintys diplomatinę priedangą, dirbti negalėjo. Be to, šie agentai privalėjo likti įtraukti į rezervą iki taip vadinamojo specialiojo periodo – galimo karo tarp Sovietų Sąjungos ir JAV, jei tik diplomatiniai ryšiai būtų nutraukti.

Dabar jau J. Barsky gali atvirai pasakyti, kad informacija apie didesnio masto programą su juo niekada dalinamasi nebuvo.

„Visada būdavo palaikomas taktinis lygmuo. Negalėjau net įsivaizduoti, kokia vieta man tenka bendrame paveiksle“, – patikino jis.

Vis tik buvęs šnipas gali pateikti detalų itin slėptos apmokymų programos apibūdinimą. Po dvejus metus trukusių kasdienių apmokymų Rytų Berlyne dar dvejus metus jis praleido Maskvoje. Šį periodą jis apibūdina kaip kupiną vienatvės jausmo ir sunkumų.

„Kai buvau namuose, buvau kažkas, turėjau ryšių, mėgau chemiją, man patiko mokyti kitus. Teko atsisveikinti su šiais dalykais, atsidūriau mieste, kuriame neturėjau jokių pažįstamų žmonių, išskyrus savo prižiūrėtojus. Nemokėjau tos kalbos, taigi neturėjau jokių šansų susirasti draugų“, – ne pačiais maloniausiais prisiminimais dalinosi jis.

J. Barsky motina, maniusi, kad jos sūnus dirba diplomatu Rytų Vokietijos ambasadoje, trumpam buvo atvykusi aplankyti sūnų. Šiam periodui jis apsigyveno viešbutyje ir aprodė atvykusiai motinai miestą. Jųdviejų gidu tapo KGB atstovas. Apmokymai vykdavo akis į akį, dažniausiai J. Barsky bute. Jam niekada neteko sutikti kito „nelegalo“, niekada jis nebuvo matęs uniformuoto KGB darbuotojo. Kelis kartus per savaitę jis kelias valandas vaikštinėdavo gatvėmis.

Vienomis dienomis KGB pasiųsdavo jo stebėti aštuonių žmonių komandą, kartais – nesiųsdavo. Jam teko išmokti atpažinti, kada jis yra sekamas. Savigynai jis buvo mokomas tekvondo, o akcentui patobulinti teko lankyti anglų kalbos pamokas.

Iki 1978 metų birželio jis buvo bemaž pasiruošęs. Sovietų agentai aptiko Merilande mirusio dešimtmečio Jacko Barsky antkapį ir gavo gimimo liudijimą. Maskvoje jis ir jo prižiūrėtojas ėmė kurti „legendą“ apie J. Barsky: „Apie mokyklas, kurias jis lankė, ir adresus, kuriais jis gyveno. Mes priskyrėme jam Vokietijoje gimusią motiną, kas galėtų paaiškinti likusius akcento pėdsakus.“

A. Dittrichui buvo duota jam skirta misija: užmegzti kontaktus su užsienio politikos mokslininkais ir tyrėjais, ypač prezidento Jimmy Carterio nacionalinio saugumo patarėju Zbigniewu Brzezinski. Jam buvo šiek tiek paaiškinta, kaip tai turėtų padaryti, kaip ir tai, kaip geriausiai įsilieti į JAV visuomenę. Jį mokę žmonės menkai jautė tikrąją Amerikos struktūrą, jos visceralinę, neišmatuojamą esmę.

„Tai priminė, tarsi jie būtų leidę laiką stebėdami akvariume plaukiojančią žuvį, o dabar jie moko tave būti žuvimi, – sakė J. Barsky. – Tačiau jie iš tikrųjų nežino, ką reiškia būti žuvimi.“

Prieš persikeldamas į Maskvą jis nutraukė santykius su savo mergina Gerlinde, tačiau jam grįžus namo prieš išvykstant į Ameriką, ji prisipažino vis dar jį tebemylinti. A. Dittrichas paklausė KGB, ar galėtų atnaujinti santykius. Jį prižiūrintys asmenys patikrino biografijos faktus ir sutiko – ciniškai, ko gero, nes namo sugrįžęs agentas su mergina, bent jau teoriškai, bus mažiau linkęs atsitraukti.

Jam buvo leista papasakoti Gerlinde tiesos versiją, tačiau motinai jis melavo – jai sovietinė valdžia atsiuntė dokumentą, kuriame informuojama, kad jos sūnus siunčiamas penkerių metų misijai į Baikonūro kosmodromą, kur vykdoma sovietinė kosmoso programa. Tai buvo uždaras miestas, į kurį įleidžiama tik su vyriausybiniais leidimais. Šį kartą jai neliko galimybių užlėkti netikėto vizito.

Prieš jam išvykstant į JAV, A. Dittrichui buvo duota šūsnis tuščio popieriaus ir pasakyta spausdinti laiškus mamai ir jaunesniajam broliui. Jie bus siunčiami paštu kartą per mėnesį. Kiekvieno laiško pabaigoje jis paliko vietos, kad KGB pareigūnas galėtų pridėti keletą eilučių apie einamuosius įvykius ar atsakyti į klausimus, kuriuos jie gali užduoti. Tada jis išvyko į oro uostą.

A. Dittrichas, dabar jau dvidešimt devynerių, iš Maskvos skrido į Belgradą, tada traukiniu pasiekė Romą ir Vieną. Austrijoje jis gavo Kanados pasą, išduotą Williamo Dysono vardu. Jis nusipirko bilietą į Meksiką per Madridą. Paskui iš Meksiko bilietą į Torontą per Čikagą. Galiausiai jis buvo pasiruošęs patekti į priešo teritoriją.

J. Barsky savo atvykimą į Čikagą 1978 metų spalio 8 dieną apibūdina kaip „labiausiai įtemptas 60 mano gyvenimo minučių“. Jis turėjo su savimi aukštos klasės trumpųjų bangų radijo imtuvą ir 7 tūkstančius dolerių grynais.

„Jaučiausi taip, tarsi ant kaklo turėčiau neoninį ženklą, ant kurio parašyta „Saugokitės šio vaikino“, – prisimena jis.

Tačiau pasus tikrinantys pareigūnai patikėjo jo istorija, kad į Ameriką jis atskrido keletui dienų pamatyti lankytinas vietas, o vėliau grįš į Kanadą. Jam buvo leista patekti į Ameriką. Po dviejų dienų, būdamas Čikagos viešbučio kambaryje, jis sudegino turėtą Kanados pasą ir bilietą į šią šalį. W. Dysonas dingo nuo Žemės taip pat greitai kaip ir atsirado.

Dabar jis buvo J. Barsky ir persikėlė į Niujorką, turėdamas savo naująjį gimimo liudijimą. Su juo jis gavo Gamtos istorijos muziejaus nario kortelę. Su pastarąja gavo skaitytojo kortelę, vėliau ir vairuotojo pažymėjimą. Prieš kreipdamasis socialinės apsaugos kortelės jis padengė savo veidą ir rankas nešvarumais, kelias dienas nesiprausė, kad galėtų papasakoti visada dirbęs žemės ūkio samdiniu, todėl jam, esą, iki tol tos kortelės neprireikė. Ir tai suveikė.

Jo kelias iki aukšto lygio politikos formuotojų buvo ilgas ir vingiuotas.

„Jie niekada iš tikrųjų man nepasakė, kaip turėčiau prasiskverbti į šiuos sluoksnius, – šypsosi J. Barsky. – Už to slypinčios prielaidos buvo labai keistos.“