Kai kam tai bus bloga naujiena, kai kam - svajonių išsipildymas: norint išsaugoti gerą darbą, aukštojo išsilavinimo jau neužteks - yra svarbesnė sąlyga

Manau, greitis, pagal kurį Silicio slėnis vysto technologijas ir vykdo skaitmeninę globalizaciją, kuria pasaulį, kur bet koks darbas reikalauja vis daugiau įgūdžių ir nuolatinio tobulėjimo.

Daugelis nespėja su pokyčiais ir seka paskui lyderius, žadančius stabdyti vėjus.

Leiskite man nupasakoti keletą pokalbių. Pradėsiu nuo pokalbio su Brianu Krzanichiumi, „Intel“ vadovu. Neseniai jis pareiškė: „Mano anūkai nebevairuos“.

Jo dukterys – paauglės, o tai reiškia, kad vairuotojų atsisakysiantis transportas turėtų pradėti veikti jau po 25 metų, kuomet jūs jau ne vairuosite automobilius, o programuosite jį išmaniuoju telefonu, laikrodžiu ar akiniais. Skamba linksmai, tačiau, aišku, jeigu jūs nedirbate taksi vairuotoju.

Markas Bohras, vienas iš pagrindinių „Intel“ inžinierių, paaiškino, kad pagrindinis darbinis bendrovės mikroprocesorius – 14 nanometrų dydžio plokštė, pristatyta 2014 metais. Joje veikia po 37,5 mln. tranzistorių kvadratiniame milimetre. 2017-ųjų pabaigoje dėka vis dar minimo Moore’o dėsnio, „Intel“ pradės 10 nm dydžio procesorius, kuriuose tilps 100 mln. tranzistorių kvadratiniame milimetre – našumas padidės daugiau nei dukart, tuo pačiu mikroprocesorius išnaudos mažiau energijos ir mažiau išskirs šilumos.

Tokios technologijos leidžia optimizuoti, analizuoti ir prognozuoti su tokiu tikslumu, kokio dar nebuvo per visą žmonijos istoriją. Mes matome tendencijas, kurių anksčiau nebuvo, numatome, kuomet suges variklis, ir galime pakeisti jį anksčiau ir sutaupant laiko, optimizuojant viską: nuo maršruto, reikalaujančių mažesnių lėktuvo energetinių išlaidų iki idealaus gamtinių išteklių gavybos būdų paieškos.

Neseniai aš pabuvojau „Devon Energy“ dispečerinėje. Tai didelė naftos ir dujų gavybos įmonė Oklahomoje. Pusę aukšto užima kompiuterių ekranai, kuriuose matyti duomenys iš visų bendrovės gavybos taškų pasaulyje.

Kiekvieno ekrano apačioje buvo kelios skiltys, išsprogdinusios mano smegenis. Viena vaizduoja, kiek pinigų buvo numatyta biudžete, kad iškirsti numatytoje vietoje vieną pėdą, o antroji realiame laike skaičiuoja, kiek iš tiesų kainuoja dujų gavyba, ir šie skaičiai atsinaujina su kiekviena pėda.

Jeigu šiuo metu jūs dirbate „Devon“ naftos platformoje, jūs turite kompiuterį, o ne tik tepaluotą veržliaraktį. Ir jūs gaunate automechaniko išsilavinimą korporaciniame koledže, o ne šiaip liekate „tiksliuku“. Jūs turite vienu metu būti ir kompiuterio techniku ir paprastu meistru.

Įsivaizdavimas apie pasaulį, kuriame mes einame keturiems metams į aukštąją, o vėliau 30 metų naudojamės gautomis žiniomis, yra daugiau neaktualus. Jeigu jūs norite dirbti visą gyvenimą kur tai bebūtų, jums teks visą gyvenimą mokytis. O tai reiškia, kad nuo jūsų dabar priklauso daug daugiau. Asmeninė motyvacija mokymuisi ir gebėjimas visą laiką mokytis tampa gyvybiškai svarbiu įgūdžiu.

Būtent todėl į darbą orientuoto išsilavinimo klausimų ekspertė Heather E. McGowan mėgsta kartoti: „Nustokite klausinėję jaunimo to, kuo jie norės būti, kada užaugs. Tai juos orientuoja į darbą, kurio gali ir nebelikti. Klauskite, kaip jūs norite gyventi, kada užaugsite. XXI amžiaus įgūdžiai bus lankstumas, orientacija į apmokymus, minčių dėstymą“.

Kažkam tai tinka, kažkam – ne. Ir dar yra tie, kurie nori, tačiau nežino, kaip.

Iš esmės tai bloga naujiena yra ta, kad dabar nuo jūsų priklauso daug daugiau. Geroji – kad atsiranda daug tokių sistemų, kurios apmoko greitai ir leidžia suspėti su šiuo pagreitintu amžiumi.

Žvelkite į šį paveikslą iš esmės ir suvokite: klestinčios šalys nesirinks stipraus. Jos pasirinks lyderį, kuris įkvėps, ir pavers piliečius stipriais žmonėmis, kurie sugebės kontroliuoti savo pačių ateitį.