Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonės |
Siekdamas likti valdžioje, Rusijos prezidentas gali pasirinkti vieną iš keturių strategijų, pagrįstų pergalėmis užsienio frontuose, interneto svetainėje us.news.com rašo Rusijos politikos ekspertas Leonas Aronas. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Diskutuotina, ar tikrai Rusija yra pagrindinė Jungtinėms Valstijoms kylanti grėsmė – yra nemažai labai kvalifikuotų kandidatų į šį titulą, įskaitant Šiaurės Korėją ir grupuotę „Islamo valstybė“. Tačiau, kaip kone pranašiškai 2012 m. pažymėjo buvęs Masačusetso gubernatorius Mittas Romney, Vladimiro Putino Rusija šiuo metu yra beveik neabejotinai pagrindinis geopolitinis Jungtinių Valstijų priešininkas. Priežastis yra ne tai, kad Rusija ar rusai yra iš esmės blogi. Tai greičiau visuma veiksnių, kurie kurstė priešiškumą tarp šalių bent jau nuo Peloponeso karo laikų: puikybė, baimė, kerštas ar garbė. V. Putinas yra aršus sovietinio laikotarpio gerbėjas. Kitaip nei Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas, Sovietų Sąjungos galą jis prilygino katastrofai, už kurią reikia atsiteisti. Iš pradžių tokios nuostatos buvo užfiksuotos tik politikos gairėse, kurios buvo rengiamos 2000–2008 m., kai dėl ekonominės pažangos ir didėjančių gyventojų pajamų V. Putino populiarumas nuolat augo. Padėtis pasikeitė, kai 2012 m. V. Putinas pradėjo savo trečiąją kadenciją prezidento poste. Nors naftos kaina tebebuvo rekordiškai didelė, tačiau dėl vis prastesnio šalies investicinio klimato, kurį ėmė žlugdyti biurokratų savivalė ir valdžios išpuoliai prieš verslą, ekonomikos augimas beveik sustojo. 2013 m. pabaigoje V. Putino populiarumas buvo mažiausias nuo 2000 m., teigia Rusijos politikos ekspertas. Jam greitai reikėjo imtis institucinių reformų, kad pagerintų prastą šalies investicinį klimatą. Tačiau jis pasirinko imperinio revanšizmo ideologiją. Nuo tada prasidėjo rizikingiausias jo politinės karjeros etapas: Krymo aneksija, invazija į Ukrainą ir hibridinis karas joje, taip pat ilgalaikio Rusijos kliento Artimuosiuose Rytuose – Sirijos prezidento Basharo Assado režimo – gelbėjimo operacija. Bet kuriuo atveju neverta tikėtis nuosaikesnės Rusijos politikos iki 2018 m. pavasario, kai V. Putinas pradės savo ketvirtąją prezidento kadenciją, rašo L. Aronas. Tuo, kad jis „nugalės“ rinkimuose, niekas neabejoja – jokiam tikram opozicijos kandidatui nebus leista dalyvauti. Tačiau tai, kaip jis pasieks pergalę, labai svarbu tiek pačiam V. Putinui, tiek jo vyriausybei, kuri, remiantis visuomenės nuomonės apklausomis, yra labai nepopuliari. Ir kas galėtų kaltinti rusus, kurių pasipiktinimą kelia įsigalėjusi korupcija, grobstymas ir ciniškumas visais valdžios lygmenimis? Naujausias duomenimis, 15 procentų šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Tai reiškia, kad 22 milijonai žmonių neturi pakankamai lėšų net maistui, o po ketverių nuosmukio metų šiemet prognozuojamas vos 1 procento ekonomikos augimas Rusijos būklės nepagerins. Todėl V. Putinas norėtų išvengti sukčiavimo rinkimuose, dėl kurio gali kilti protestų visoje Rusijoje, pranašauja L. Aronas. Jis pageidauja fejerverkų, pakilių emocijų, liaudies dėkingumo ir liaupsių. Kartu V. Putinas norėtų pasiekti vieną kitą karinę pergalę, pažeminti priešą ir reabilituoti prarastą imperiją. V. Putino variantai yra nesunkiai nuspėjami:
Žinoma, tai blogiausi scenarijai, kurie V. Putinui būtų labai rizikingi. Rusijos istorijoje režimo kaita ar netgi revoliucija gana dažnai prasidėdavo nuo karinio pralaimėjimo ar užsienio politikos nesėkmių: Krymo karas (1853–1856), Rusijos ir Japonijos karas (1904–1905), Pirmasis pasaulinis karas ir bolševikų revoliucija, Kubos raketų fiasko 1962 m. ir Nikitos Chruščiovo pašalinimas iš valdžios po dvejų metų, katastrofiškai nesėkmingas Afganistano karas (1979–1988) ir M. Gorbačiovo perestroika. Tačiau V. Putinas parodė, kad jis yra linkęs rizikuoti. |