Košmaras, kurį moterys patiria Sirijos kalėjimuose: sunku patikėti, kad tokie dalykai įmanomi XXI a. (N-18)

Viena tokių moterų – Zahira (tai nėra tikrasis vardas).

Ji buvo 45-erių, kai 2013-aisiais buvo sulaikyta darbo vietoje, Damasko priemiestyje.

Vos atvykusi į Al Mezzeh karinį oro uostą, ji buvo išrengta patikrinimui, nutįsta į lovą, prie jos pririšta ir prievartaujama penkių karių.

Dar 14 dienų moteris daugybę kartų buvo prievartaujama arba girdėjo grasinimus, kad su ja vėl taip bus pasielgta.

Per vieną iš apklausų, kurioje ji tvirtino buvusi seksualiai išnaudota „kiekviena kūno ertme“, karys ją filmavo, o turėdamas įrašą, kuriame matyti, kas vyko, grasino parodyti tai jos šeimai ir bendruomenei. Košmaras tuo nesibaigė.

Dar penkis mėnesius prieš Zahirą ne tik buvo naudojama smurtinė seksualinė prievarta.

Ji taip pat nuolat būdavo mušama.

Kartą ji buvo pakratyta elektra ir sumušta su laistymo žarna, kitą kartą buvo pririša aukštyn kojomis valandai ir mušama per veidą.

Tarp apklausų Al Mezzeh kalėjime ji buvo laikoma vienutėje, kuri buvo ne didesnė nei metras ilgio ir metras pločio, joks saulės spindulys į ją nepateko.

Moteriai yra tekę miegoti trijų ir keturių metrų kameroje, kurioje, be jos, dar buvo 48 moterys. Buvo taip ankšta, kad kalinės turėjo miegoti pamainomis. Joms buvo leidžiama naudotis tualetu kartą per 12 valandų ir nusiprausti kartą per 40 dienų.

Zahira vienintelė buvo paleista iš liūdnai pagarsėjusio Adros kalėjimo, kai kalėjimo sąlygos kirto per jos sveikatą taip sunkiai, jog ji neteko sąmonės ir buvo paguldyta į ligoninę, jos kalintojai grasino ją nužudysią.

Medikai jai nustatė hepatitą, plaučių uždegimą ir anemiją. Ji turėjo gulėti ligoninėje keturis mėnesius – teko atlikti keletą operacijų dėl šlapimo ir išmatų nelaikymo, kuriuos sukėlė pasikartojantys žaginimai.

Moters istoriją skaityti sudėtinga. Tai, ką ji patyrė, sunkiai suvokiama – pranoksta daugelio iš mūsų vaizduotę.

Tačiau Zahira ir daugelis kitų drąsių moterų pasidalijo savo istorijomis su Sirijos gydytojų ir teisininkų tinklu, kuris ataskaitoje dokumentavo, kas joms nutiko Sirijos prezidento Basharo al Assado kalėjimuose.

Viena nėščia moteris, sulaikyta dėl to, kad valdžia įtarė jos vyrą tiekiant medikamentus sukilėlių pajėgoms, pasakojo mačiusi kruvinus lavonus, velkamus per koridorius. Šauksmai, kai žmonės būdavo kankinami, iki šiol ją persekioja.

Kita buvusi kalinė pasakojo, kad šešias dienas buvo užrakinta tamsioje kameroje kartu su lavonu. Tąkart ji bandė pakelti prieš save ranką.

Fiziniai ir psichologiniai randai šioms moterims turės įtakos visą likusį gyvenimą. Daugelis jų jaučia gėdą, o jų santykiai su savo šeimomis ir bendruomenėmis pasikeitė dėl seksualinės prievartos ir išžaginimo stigmos.

Vienintelė jų viltis ta, kad tai, iškeliant viską į dienos šviesą, paskatins tarptautinį spaudimą, leis į šalį atvykti inspektoriams ir taip sustabdys vyriausybę, veikiančią nebaudžiamai.

Jų liudijimai taip pat reiškia tai, kad Sirijos valdžia, policija, kariuomenė ateityje gali atsakyti už karo nusikaltimus.

„Mes bejėgiai“

Rugpjūčio 6 d. karo nusikaltimus tyrusi Jungtinių Tautų Organizacijos tyrėja Karla del Ponte atsistatydino, pareiškusi, kad nėra jokio politinio palaikymo, todėl tyrime ji ir jos komanda tiesiog yra bejėgiai.

Ji tyrė karo nusikaltimus Ruandoje ir buvusioje Jugoslavijoje. Vis dėlto, anot jos, teisingumo dėl Sirijos esą pasiekti neįmanoma.

K.del Ponte vadovaujama komisija buvo įsteigta dar 2011 m. rugpjūtį, nuo karo pradžios praėjus vos penkiems mėnesiams, ji reguliariai pranešdavo apie žmogaus teisių pažeidimus, tačiau, pasak komisijos vadovės, niekam iš politikų tai nerūpėjo.

Manoma, kad per pastaruosius šešerius metus Sirijos režimo kalėjimuose žuvo daugiau kaip 65 000 žmonių, o tūkstančiai žmonių kentėjo netinkamą elgesį sulaikymo metu. Šie kaltinimai yra nusikaltimai prieš žmogiškumą, todėl į juos negali būti užsimerkta.

Vis dėlto tikimasi, kad minėtų moterų liudijimai taps svariu įrodymu ateityje, kovojant už teisingumą Sirijoje.