Rusijos analitikas: bijokite ne rusų tankų, o jų bankų

„Galios vertikalė“ („The Power Vertical“) – taip vadinasi analitinės B. Whitmore'o Rusijos politinio gyvenimo apžvalgos Laisvosios Europos radijuje, sulaukusios didelio populiarumo dėl drąsių ir tikslių įžvalgų bei griežtos kritikos.

Amerikiečių analitikas užsiminė, kad ši galios vertikalė Kremliuje nėra tokia stabili, kokia ji kartais atrodo žvelgiant iš šalies.

Vladimiro Putino rato žmonės vis dažniau užsiima savivale, o įtrūkiai ilgai statytoje sistemoje vis didesni.

Jo teigimu, Baltijos valstybių saugumą šiuo metu užtikrina tai, kad Vakarai užkėlė bet kokio karinio incidento kainą, o rusų karinėms pajėgoms tektų atsakyti ne tik dėl naujos okupacijos, bet ir regiono laisvę ginančių amerikiečių karių žūties.

15min išskirtiniame interviu pakalbino B. Whitmore'ą, į Lietuvą atvykusį Vilniaus politikos analizės instituto kvietimu.

– Šiuo metu aktualiausias klausimas Baltijos šalyse – Rusijos ir Baltarusijos organizuojamos „Zapad“ pratybos. Apie jas vis daugiau rašoma ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų žiniasklaidoje. Kokias konkrečias grėsmes jos kelia?

– Turėtume būti realistiški. Tai yra rutininės karinės pratybos. Jos vyksta kas ketverius metus. Stambias karines pratybas Rusija rengia kasmet, tik skirtinguose regionuose.

Vis dėlto, žiūrint į istorinę perspektyvą galime pastebėti, kad karinės pratybos dažnai tapdavo priedanga kariniams veiksmams.

2008 metais vykusios pratybos „Kavkaz“ tapo pagrindu invazijai į Gruziją. 2013 metais po „Zapad“ pratybų įvyko Krymo aneksija ir įsiveržimas į Donbasą. Nepaisant šių faktų, aš nemanau, kad dabar galima kalbėti apie realių karinių veiksmų pavojų.

NATO batalionai Baltijos valstybėse yra pakankamas atgrasymas, kad Rusija nesugalvotų imtis realių karinių veiksmų, nors neatmetu galimybės, kad gali būti provokacijų. „Zapad“ yra ir psichologinė operacija.

Rusija mėgsta tokius dalykus, nes tai verčia vakariečius svarstyti, ką jie gali iškrėsti, švaistyti laiką ir resursus aptarinėjant, kas gali nutikti. Manau, kad neturėtume bijoti, turėtume mokytis iš „Zapad“.

Tai galimybė pamatyti, koks Rusijos strateginis mąstymas, kokios karinės galimybės, kaip greitai gali būti dislokuoti kariniai daliniai.

Dar vienas dalykas, į kurį atkreipčiau dėmesį – skirtingas rusų ir baltarusių požiūris į „Zapad“ pratybas. Baltarusija bando būti atvira, kiek tai leidžia situacija, bando tikinti Baltijos valstybes, Lenkiją, kad jos teritorija nebus panaudota atakai prieš kitas valstybes.

Galime kritikuoti Aliaksandro Lukašenkos režimą vidaus politikos klausimais, bet užsienio reikaluose jie bando, kiek tik įmanoma, kiek leidžia jų priklausomybė nuo Maskvos, nuraminti savo kaimynes. Tai daug parodantis dalykas. Ir man tai rodo, kad Rusijos-Baltarusijos santykiuose Maskvos galimybės yra ribotos.

Dažnai kalbama, kad Rusija norėtų visas savo kaimynes paversti Baltarusija, tačiau Baltarusija nėra tokia paklusni, ji nuolat erzina Maskvą, verčia ją skirti vis daugiau, kad išlaikytų savo interesų zonoje. Jei tai yra Rusijos imperinio modelio dalis, tai nepasako nieko gero apie to imperinio modelio tvirtumą.

Manau, kad pati sudėtingiausia situacija gali būti ne „Zapad“ pratybų metu, o po jų. Gali išsipildyti keturi scenarijai.

Pirma, „Zapad“ išties bus panaudotas kariniams veiksmams, bus užpultos Baltijos valstybės ar Lenkija. Tai labai, labai, labai mažai tikėtinas scenarijus. Antroji galimybė – Rusijos kariai liks Baltarusijoje...

– Apie šį scenarijų interviu metu užsiminė ir Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Kiek tikėtina tokia įvykių seka?

– Taip pat labai mažai tikėtina. Ką rusai darytų Baltarusijoje? Jie neturi karinės infrastruktūros, kad išlaikytų tiek karių. Ar jie gyvens palapinėse žiemą?

Tai tikrai mažai tikėtinas scenarijus. Trečia galimybė – labiau tikėtina. Jie gali palikti karinę įrangą, amuniciją, kurią panaudotų ateityje galimų veiksmų metu.

Paskutinis scenarijus, ir pats įtikinamiausias, kad jie tiesiog nešdinsis namo. Aš skeptiškas ir dėl Ukrainos nerimo. Suprantu jo priežastis, bet logiškai galvojant, kodėl Rusija turėtų naudotis „Zapad“ pratybomis eskaluodama karinius veiksmus Ukrainoje, jei ji jau turi karines pajėgas Kryme ir Donbase, kurias gali panaudoti bet kada. Rusija tiesiog mėgsta psichologinius žaidimus.

– Ar mes pasiduodame tiems psichologiniams žaidimams? Pastebėjote įtampos ir nerimo ženklų Baltijos valstybėse?

– Baltijos valstybėse – ne. Ir tai keista, nes Baltijos valstybėse turi daugiausiai pagrindo nerimauti, bet čia mažiausiai isterijos. Buvau susitikęs su jūsų užsienio reikalų ministru, kalbėjausi su Latvijos ir Estijos atstovais ir visų jų retorika buvo labai pamatuota, atsakinga.

Manau, kad diplomatai jūsų regione supranta, kad NATO kariniai daliniai jūsų šalyse atlieka savo funkciją. Atgrasymo funkciją.

Būkime blaivūs, tie keturi batalionai (Baltijos valstybėse ir Lenkijoje) neapgintų jūsų nuo Rusijos, bet ne toks ir jų tikslas.

Jų funkcija atitinka amerikiečių karių funkciją Vakarų Berlyne Šaltojo karo metu. Sovietai, jei tik būtų panorėję, būtų užėmę Vakarų Berlyną per vieną dieną, bet jie žinojo, kad norėdami užimti kitą miesto dalį jie turėtų nužudyti amerikiečių karius, o amerikiečių karių žudymas labai daug kainuoja.

Tas pats vyksta ir dabar jūsų regione. Taigi, kalbėdamas su Baltijos valstybių diplomatais jaučiau užtikrintumą, kurį suteikia NATO veikimas.

– Bet jūs sakote, kad mes esame panašioje situacijoje kaip Vakarų Berlynas Šaltojo karo metu? Tai nėra saugiausia pozicija ir labiausiai raminantis palyginimas. Galima sakyti, kad mūsų valstybės egzistavimas priklauso nuo amerikiečių karių, NATO sąjungininkų karių gyvybių.

– Taip, deja, taip. Turėtumėte pažiūrėti į žemėlapį ir jūsų valstybės geografinė padėtis tokia, kad Rusija, labai norėdama, gali jus užimti.

Bet mes, kaip sąjungininkai, galime šio veiksmo kainą jiems labai pabranginti. Manau, kad dabar mes pakėlėme kainą taip aukštai, kaip niekada. Norite užimti Baltijos valstybes? Turėsite nužudyti amerikiečių, kanadiečių, britų, vokiečių karius.

O šių valstybių karių žudymas kainuos labai daug. Vakarų Berlynas irgi buvo neapginamas Šaltojo karo metu, bet jis niekada nebuvo puolamas, nes tam buvo gerų priežasčių.

Tos pačios priežastys saugo jus dabar. Manau, kad didesnė grėsmė ne tik Baltijos valstybėms, bet ir Vakarams apskritai, yra ne rusiškai tankai, o rusiški bankai.

Turime būti labai budrūs dėl ginklu paverčiamos korupcijos. Tai dar viena sritis, kurioje Baltijos valstybės yra priešakyje, palyginus su kitomis Vakarų valstybėmis.

Korupcija yra naujasis komunizmas. Kremliaus juodieji pinigai yra naujoji raudonoji banga. Turime tai suprasti ir matyti, kaip Rusija paverčia ginklu finansinius ryšius ir informacijos sklaidą.

– Dar prieš ketverius metus kalbėjome apie Rusijos problemą jos vidinių problemų ir grėsmių regione kontekste. Dabar kalbame apie Rusijos įtaką JAV prezidento rinkimuose, Rusijos propagandą Vakarų pasaulyje, socialiniuose tinkluose, Rusijos įtaką demokratiniams procesams Europos Sąjungos ribose. Ar jums neatrodo, kad Kremlius tik plečia savo destruktyvios įtakos tinklą, o mes neturime konkrečių priemonių, kuriomis galėtume užkirsti tą plėtrą?

– Panašioje situacijoje mes buvome praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tuomet atrodė, kad Sovietų Sąjunga laimi Šaltąjį karą, kad ir kaip dabar tai keistai skambėtų.

Tuomet buvo toks jausmas, kad sistema neveikia, Richardas Nixonas pasitraukė iš posto, Vietnamo karas nieko nedavė, ekonomika stagnavo, sovietai įsiveržė į Afganistaną.

Kai kurie amerikiečiai prabilo, kad sovietinis modelis galbūt veikia geriau nei amerikietiškasis. Bet patys puikiai žinote, kuo tai baigėsi. Vakarų sistema yra žymiai atsparesnė. Mes galime išgyventi periodus, kai patiriame nuosmukį, ir net išeiti iš jų stipresni, matome savo trūkumus ir juos taisome.

– Skamba kaip tikėjimas istoriniu determinizmu. Nemanote, kad situacija dabar kiek kitokia ir iššūkiai sunkesni?

– Nemanau. Aš gyvenau tais laikais ir pamenu tuometinius procesus. Taip, mes sumokėjome nemažą kainą, bet išėjome iš tos situacijos stipresni.

Kalbant apie pasikeitusią situaciją, turėtume suprasti, kad Vakarai dabar susidūrė su tuo, su kuo Rusijos kaimynės, tarp jų ir Lietuva, turėjo kovoti du pastaruosius dešimtmečius.

Baltijos valstybės patyrė kibernetinius išpuolius dar prieš tai, kai tai tapo madinga (juokiasi). Jūs patyrėte Rusijos įtaką politinių procesų, rinkimų metu...

– Taip, turėjome tokį prezidentą, kuris buvo siejamas su Rusijos įtaka ir galiausiai buvo nušalintas.

– Taip, būtent. Tad tai, ką dabar patiria Vakarai, jūs patyrėte ilgą laiką. Šiuo požiūriu, mes visi dabar tapome lietuviais, latviais, estais, ukrainiečiais, gruzinais. Visada sakau, kad Vakarai turi kreipti daugiau dėmesio į tai, kaip Rusija elgiasi su savo kaimynėmis, nes tai stiprus indikatorius to, kad jie panašius metodus bandys ir prieš mus.

Rusija plečia savo įtaką, bet turbūt svarbiausia, kad ji neturi alternatyvaus modelio, kurį galėtų pasiūlyti. Ji turi tik negatyvų modelį – pasakoti, kokia supuvusi ir korumpuota Vakarų sistema. Bet kokia tada alternatyva, kurią siūlo Vladimiras Putinas?

– O gal tos alternatyvos siūlyti ir nereikia? Juk Vakaruose keliamas chaosas savaime pasitarnauja Rusijai?

– Taip, bet jie gali tik tiek. Šiuo požiūriu, dabartinė Rusija yra silpnesnė už Sovietų Sąjungą. Komunizmas bent jau buvo aiškiai išreikšta alternatyvi sistema. Ką Putinas jums pasiūlytų? Kleptokratiją?

Dabartinės situacijos nevadinčiau naujuoju Šaltuoju karu, tai dviejų normatyvinių sistemų susidūrimas. Vakarų normatyvinė sistema paremta vertybėmis, kurias nuo seno giname – individo teisės, valdžios atsakomybė prieš visuomenę, pagarba teisei, susitarimams.

Rytuose sistema kitokia. Ji grįsta patriarchaliniais ryšiais, įsidarbinimu per pažintis, teisės priklausymu galingiesiems.

Tai visiškai kitoks taisyklių rinkinys. Kiekvienas, kuris turi sveiko proto, rinksis tą vakarietišką sistemą ir mes matome, kad ukrainiečiai ją renkasi ir dėl jos aukoja gyvybes. O kas lauktų kitoje pusėje? Kas norės gyventi kleptokratijoje, kur nėra jokio užtikrintumo, kur valdžios atstovai tiesiog vagia jūsų pinigus ir jūs negalite apie tai net garsiai kalbėti? Niekas.

– Manau, kad didžiausia problema mums, vakariečiams, yra ta Kremliaus labai įtaigiai peršama abejonės viskuo ir nerimo nuotaika. Mes abejojame net savo demokratijos tradicija, institucijomis. Tai puikiai atsiskleidė JAV prezidento rinkimuose, kai žmonės balsavo prieš Vašingtoną, prieš vadinamąjį isteblišmentą. Ar šis nuolatinis nestabilumo, nepasitikėjimo jausmas ir yra didžiausia grėsmė?

– Nemanau, kad jis nuolatinis. Jis laikinas. Sakau taip, nes jaučiau panašias nuotaikas ir tada, aštuntajame dešimtmetyje.

Be to, abejonė yra visai sveikas dalykas mūsų visuomenėse. Tai yra ženklas, kad nenorime turėti bendruomenės, kur 90 procentų žmonių balsuoja už tą patį lyderį. Noriu, kad visuomenėje būtų abejonė ir normali diskusija. Taip, šiuo metu daug nerimo Vakarų pasaulyje, bet jis susijęs su daugybe įvairių faktorių.