Paviešino, kiek tas pats gydytojas uždirba Lietuvoje, ir kiek gavo Vokietijoje: skirtumas toks, kad sunku patikėti

Abu specialistai sukaupę ilgametę patirtį, savo srities lyderiai, tačiau jų algų skirtumas - nepadoriai didelis.

Sostinėje dirbantis širdies chirurgas pastaruosius du mėnesius gavo 1338,75 eurų atlyginimą („į rankas“), o liepą, priskaičius atostoginius, alga siekė net 1581,40 eurų.

Tiesa, turėkime omenyje, kad į šią sumą įeina ir darbas švenčių dienomis, naktiniai budėjimai, užmokestis už atliktas transplantacijas.

Prieš užbaigiant mintį, jog tai, bendrame šalies kontekste, tikrai neprasti skaičiai, į DELFI pašto dėžutę „įkrito“ ir J. Korsako algalapis.

Ne, čia klaidos nėra, kablelis padėtas teisingoje vietoje: „čia vienas senesnių, kai dar buvau nedidelėje ligoninėje vidaus ligų gydytoju, kadangi dabar turiu savo kliniką, pajamos dar ženkliai padidėjo. Trumpai pakomentuojant: mėnesio atlyginimas 9840 eurų, 6329 bazinė alga, likutis už budėjimus... visos kitos detalės tai mokesčiai priedai ir pan“, - rašė jis.

Apie atlyginimą, darbo sąlygas ir lietuvių kolegų situaciją – išsamiai interviu su J. Korsaku.

- P. Jonai, jūsų atlyginimas – išties įspūdingas. Ką jums kaip medikui reiškia gauti tokią algą?

- Atlyginimas yra dar ne viskas. Jis nebuvo pirmoje vietoje, paliekant Lietuvą 2010 m. viduryje. Pirmus trejus metus dirbau ligoninėje, o nuo 2013 m. turiu savo privačią kliniką. Toks atlyginimas, žinoma, motyvuoja. Nereikia šokinėti per kelis darbus, nereikia važinėti šen bei ten šimtus kilometrų, kaip kad daro kai kurie kolegos Lietuvoje. Tai nebėra būtina sąlyga, kad padoriai uždirbtum ir išgyventum.

- Papasakokite apie tuos pirmuosius metus Vokietijoje – ar jie buvo lengvi, neapsunkinti kultūrinių, galbūt darbinių skirtumų?

- Kultūrinių pokyčių buvo. Aplinka, sostinę iškeitus į mažo miestelio ligoninę, buvo nemažas pokytis. Tačiau toje Vokietijos ligoninėje, kurioje įsidarbinau, kas antras gydytojas jau buvo užsienietis. Vokietijos, kaip ir bet kurios kitos emigrantus priimančios šalies, medicinos sistema jau yra persisunkusi emigrantais, todėl sukurtos ištisos sistemos, kaip juos integruoti. Tai be galo palengvina darbą.

Pirmuosius mėnesius organizuojami įvadiniai kursai, supažindinimas su ligonine, sudaromos sąlygos kalbos tobulinimui. Aš pats išvykau per firmą, kuri sutvarkė didžiąją dokumentų dalį – tai taip pat buvo palengvinimas. Žmona, kuri tapo kraujagyslių chirurge, darbinosi jau pati.

- Tad Lietuvą palikote jau turėdami saugų variantą, surastą darbą, tiesa?

- Taip. Darbo pokalbiai apmokami. Darbinantis per kompaniją apmokami ir skrydžiai, nakvynės. Sunkiausias dalykas yra perlipti per save ir kažkada priimti TĄ sprendimą – susipakuoti lagaminus ir išvykti.

Daugeliui emigrantų aktualus klausimas – šeimos. Kai kurie išvyksta dar studijų metais. Jiems nėra problemų, kai visas gyvenimas telpa į vieną lagaminą. Tačiau tiems, kas jau sukūrė šeimas, turi vaikų, yra sunkiau. Mes su žmona atvykome turėdami vieną vaiką, dabar jau turime tris. Vaikams intergracija čia yra daug lengvesnė nei suaugusiems, jie į viską žiūri daug paprasčiau.

- Kas buvo paskutinis lašas, paskatinęs jus palikti Lietuvą, darbą čia?

- Nuo 2007 m. buvau jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentas. Mes tuo metu kovojome dėl rezidentų atlyginimų. Sprendimą priimti lengva nebuvo. Pats tuo metu dirbau keliose darbovietėse, tačiau labiausiai paveikė sisteminis požiūris, motyvacijos stygius likti sistemoje, kurioje negali daug ką pakeisti, pasiekti teigiamų pokyčių. Tai ir buvo paskutinis lašas, paskatinęs į vieną iš daugelio įdarbinimo kompanijos skambučių pasakyti „taip, skrendame rytoj į Berlyną, būsiu oro uoste“.

Būčiau ir Lietuvoje turėjęs galimybių, galėjau likti sostinėje ir tęsti darbus, tačiau tas nepritapimas prie bendros sistemos – kalbant apie korupciją, hierarchiją ir visų kitų problemų, apie kurias dabar kalba medikų sąjūdis – buvo pagrindinis stimulas. Ne atlyginimas paskatino išvykti, nors kai jis adekvatus, tikrai maloniau gyventi. Tik išvykęs supranti, kaip malonu dirbti 5 budėjimus, o ne 15.

- Man baisu, kad mūsų pokalbį perskaitę jūsų kolegos Lietuvoje pasijus nusivylę savo padėtimi ir vėl mintyse iškels emigracijos temą.

- Emigracija, žinoma, yra jokiu būdu ne vienintelis kelias. Mes palaikome kolegas, likusius Lietuvoje. Su žmona pagalvojame, kaip būtų, jei grįžtume. Į kokią aplinką norėtume grįžti. Šią savaitę esame Vilniuje, vaikštome ir galvojame, kad iš vieno mūsų atlyginimo, kurį uždirbdavome pačioje pradžioje, Lietuvoje gyventume labai oriai. Pietaujame ir stebimės, kokios mažos čia kainos. Tačiau turi būti motyvacija grįžti. Prieš 2-3 savaites kreipiausi į sveikatos apsaugos ministeriją, pasidalinau labai gražia mūsų iniciatyva – sveikinimu šalies medikams, kurį skyrė emigracijoje gyvenantys kolegos, kad mes norime suvienyti emigravusius medikus. Ir ką? Atsakymo nebuvo. Jie nebuvo suinteresuoti. Nuo to reikėtų pradėti, nuo to, apie ką šiandien kalba medikų sąjūdis, jaunieji gydytojai. 1 iš 10, pamąstantis apie grįžimą, pagaliau sugrįžtų, jei jaustųsi čia laukiamas. Tai būtų daug.

- Papasakokite apie darbo krūvį Vokietijoje. Juk veltui tokių algų negaunate.

- Krūvis, turiu pripažinti, yra tikrai didelis. Ne paslaptis, kad Lietuvoje yra ligoninių perteklius. Iš vienos gydymo įstaigos į kitą važinėjantys gydytojai kartais budėjimus tiesiog „prasėdi“. Vokietijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, tai yra neįsivaizduojama. Jei dirbi, tai dirbi.

Čia labai jaučiama didelė pagarba gydytojui iš pacientų pusės. Gydytojų sprendimai retai yra kvestionuojami, bet tai vėl priklauso nuo vietos. Miestuose pacientai yra reiklesni nei kaimo vietovėse ar priemiesčiuose. Kadangi dirbęs jau esu visur, galiu palyginti. Bet, bendrai paėmus, gydytojas čia jaučiasi labai vertinamas.

Dėl darbo sąlygų – darbo krūvis nemažas, pakankamai daug reikalavimų, budėjimai sudėtingi. Budėjimai, jei tavo pareigos vadovaujančios, pavyzdžiui, esi skyriaus vedėjas, gali vykti ir telefonu (tai matote ir mano siųstame algalapyje). Taip apmokamos tos aktyvios valandos, budėjimas „prie telefono“ apmokamas skirtingu tarifu.

Šiuo metu jau 3-4 metus turiu savo privačią vidaus ligų kliniką. Pacientai ateina pas mane konsultuotis ambulatoriškai dėl paprastesnių dalykų, bet kadangi esu onkologas hematologas, turiu ir privačių pacientų. Esu pats sau šefas ir šiandien jau galiu nuspręsti, kiek valandų dirbsiu. Viena vertus, tai yra pliusas, kita vertus, tai yra verslas, tad turiu prisiimti rizikas.

- Jūsų karjeros kelias, panašu, labai sėkmingas ir pasiektas per trumpą laiką. Ką tai rodo – kad Vokietijoje taip lengva „prasimušti“, ar čia visgi jūsų asmeninės savybės pravertė?

- Veikiausiai, svarbūs abu faktoriai. Vis dėl to, labai akivaizdu, kad jei tu čia, Vokietijoje, stengiesi, būsi pastebėtas daug greičiau nei Lietuvoje. Jei ligoninėje rodai iniciatyvą, į tai bus atkreiptas dėmesys. Lietuvoje neapmokamus viršvalandžius dirbantys medikai kur kas ilgiau ir kur kas mažiau pastebimi, nes yra toks medikų perteklius. Tie patys jaunieji gydytojai rezidentai iš esmės yra susitelkę pagrindinėse ligoninėse. Vokietijoje rezidentas gali laisvai rinktis iš bet kurios gydymo įstaigos, nėra jokių sutarčių iš universiteto – jis gali darbintis bet kur. Tai labai padidina konkurenciją, todėl žmogus, kuris stengiasi, investuoja save į darbą, pakankamai greitai kyla – siūlomi įvairūs priedai, geresnės pareigos, didesnės atsakomybės.

Prisidėjo, žinoma, ir tai, kad aš pats esu gana aktyvus, turintis visapusiškos patirties, perkeliamųjų gabumų.

- Iš mūsų pokalbio suprantu, kad sekate Lietuvos medikų aktualijas. Ar, jūsų manymu, teisingame kelyje esame?

- Žinoma, dabartiniai pokyčiai, judėjimai yra puiki pradžia, kurios laukėme jau ilgą laiką. Tą patį pradėjome kaip jaunųjų gydytojų asociacija mažoje dalyje sveikatos apsaugos sistemos prieš beveik 10 metų. Mane tik stebina, kad taip ilgai užtruko, kol susikūrė tokia (nesakyčiau kritinė) subkritinė masė gydytojų, kurie siekia pozityvių pokyčių. Jiems dar toli iki pabaigos, čia tik pati pradžia. Labai norisi, kad ši iniciatyva išliktų, o pirmi žingsniai yra visiškai teisingi.

Atlyginimai yra svarbu, tačiau džiugina, kad medikų sąjūdžio iniciatyvos neapsiboja finansais. Jie siekia sisteminių pokyčių, problemas bandoma spręsti ne vien reikalavimais.