Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonės |
George‘as Aldrichas turi neabejotinai daugiau pravardžių nei bet kuris kitas žmogus. Kai kurie jį vadina šefu uostytoju, kiti jį vadina uostymo meistru arba NASA nosimi. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Taip yra ne šiaip sau – NASA dirbantis G. Aldrichas savo nosį kaip darbo įrankį naudoja ganėtinai ilgai. „Jau 44 metus esu NASA chemijos specialistas. Daužniausiai atlieku toksiškumo testus tiems daiktams, kurie bus gabenami į kosmosą“, – pasakojo vyriškis. Jis taip pat yra NASA kvapų skyriaus savanoris. Ir išbando visų daiktų, esančių tarptautinėse kosminėse stotyse, kvapus. Taip patikrinama, kurie kvapai gali erzinti ir dirgtini astronautus. O tai vargina ir mažina jų darbo našumą. Apie viską pagalvojaTaigi kvapų uostytojo darbas iš tikrųjų egzistuoja. Ir jis daug svarbesnis nei iš pradžių gali pasirodyti. Ne tik dėl galimai toksiškų garų, bet ir dėl diskomforto. Juk įmanoma įsivaizduoti, kaip bjauru kosmonautams būtų „įstrigti“ nedidelėje kosmoso stotyje, kur daiktai skleidžia bjaurokus kvapus. Taigi NASA pagalvojo net apie tokius dalykus. Reitinguoja kvapusDaiktų tikrinimo procesas atrodo maždaug taip: penki savanoriai iš NASA kvapų skyriaus pauosto kiekvieną medžiagą ir reitinguoja ją nuo 0 iki 4, o jeigu kvapo reitingas viršija 2,5 balo, testo medžiaga nepraeina. Prieš pradedant tokį testą, savanoriai yra patikrinami gydytojų, kad būtų įsitikinta, jog su jų uosle viskas tvarkoje. Vėliau jiems užrišamos akys, kad apie kvapą iš vaizdo nesusidarytų išankstinės nuomonės ir tai neturėtų įtakos testo rezultatams. Reikia dar vienos užtvarosPaprastai ši sistema veikia gerai, bet kai kurios kvapus skleidžiančios smedžiagos kartais gali tiesiog imti ir „praslysti“. Tuomet visi vėl prisimena, kodėl bandytojų grupės nosys yra tokios svarbios. „Kartą mes testavome vadinamąsias velcro juosteles. Jos atrodė bekvapės, bet nugabentos į kosmosą beprotiškai smirdėjo“, – prisiminė G. Aldrichas. Įkūrė po tragedijosNASA kvapų skyrius buvo sukurtas po 1967 m. sausio 27 d., kai pats pirmas „Apollo-Saturn“ misijos paleidimas baigėsi tragiškai. Tą dieną ypač staigiai užsidegė erdvėlaivio prototipas, ir tai pražudė tris astronautus. Būtent dėl to NASA nutarė, kad tokių nelaimingų atsitikimų galima išvengti paprasčiausiai pasinaudojant žmogaus gebėjimu užuosti kvapus. Kad ir kokia įspūdingai jautri yra G. Aldricho uoslė, ne dėl jos jis gavo darbą NASA. „Patekau ten netyčia, ir man iš tikrųjų pasisekė. Mano tėtis čia dirbo, o aš niekada net negalvojau, kad esu tam tinkamas“, – pasakojo NASA darbuotojas. Vos baigęs vidurinę mokyklą G. Aldrichas tapo vienu iš keleto žmonių, kurie gavo uostytojo darbo vietą vietiniame gaisrinės skyriuje. Būtent čia jis susitiko su savo viršininku – vienu iš nedaugelio žmonių, pauosčiusių net iki 600 objektų (skamba keistai, bet tai yra pasiekimas). Būtent jis ir papasakojo G. Aldrichui apie NASA programą. Uosto ne viskąVisgi, net ir būdamas specialistu, šis vyras žino, kad ne visus kvapus kosmose įmanoma įveikti. „Žmonių prakaitas skleidžia nemalonų kvapą ir nieko negalime dėl to padaryti, – pasakoja jis. – Juk ir astronautams kartais pučia vidurius, jiems tenka eiti į tualetą, o tai, be abejo, nekvepia. Paprastai astronautai bando nuo prakaito smarvės apsisaugoti naudodami antibakterinius preparatus, bet jie nepadeda visiškai jo išvengti. O kadangi kosmose nėra gravitacijos, jie negali naudotis įprastu dušu.“ Parengta pagal LiveScience |