Rusų kosmonautas papasakojo, kokie išbandymai laukia norinčių pakilti į žvaigždes, koks jausmas apima paliekant Žemę ir ar teko kada pamatyti nežemiškų būtybių

S. Avdejevas dalyvavo trijose kosminiuose skrydžiuose, dirbo „Mir“ kosminėje stotyje, atliko 10 išėjimų į atvirą kosmosą. Kosmose jis praleido daugiau kaip dvejus metus – 747 paras, o ilgiausias skrydis truko net 379 paras.

S. Avdejevas yra penktas žmogus pasaulyje pagal bendrą praleisto laiko kosmose trukmę ir antras – pagal ilgiausiai trukusį buvimą kosmose.

DELFI patyręs kosmonautas papasakojo apie tai, kokie išbandymai laukia norinčių pakilti į žvaigždes, koks jausmas apima paliekant Žemę ir ar teko kada pamatyti nežemiškų būtybių.

– Anksčiau kiekvienas berniukas svajodavo užaugęs tapti kosmonautu. Ar ir Jūs puoselėjote tokią svajonę?

– Žinau, kad taip buvo sakoma, bet abejoju, kad iš tikrųjų taip būdavo. Žinoma, po Gagarino skrydžio, žmonės daug labiau susidomėjo kosmosu. Tai buvo pasaulinės svarbos įvykis, tad manau, kad kiekvienas jaunas žmogus, ne tik berniukai, bet ir mergaitės, norėjo būti tokių svarbių įvykių dalimi.

Labai gerai prisimenu tą dieną, kai įvyko Gagarino skrydis. Aš buvau mažas berniukas, man atrodo, kad dar net mokyklos nelankiau. Tuo metu su tėvais gyvenome Kuibiševo mieste, vieno kambario bute paprastame penkių aukštų daugiabutyje, vadinamoje „chruščiovkėje“. Mano teritorija buvo balkonas, iš kurio aš galėjau stebėti didelę gatvę, kurioje važinėjo tramvajai, o eismo juostas skyrė medžių alėja. Pamenu, kad sėdėjau balkone ir pamačiau didžiules minias žmonių, jie lakstė, kažką šaukė, kažkuo džiaugėsi. Tik paskui sužinojau, kad tą dieną įvyko pirmasis žmogaus skrydis į kosmosą ir minios gatvėse džiaugėsi šiuo įvykiu.

Pamenu, kad susidomėjau ir aš, bet mintys apie kosmosą atrodė labai tolimos, atrodė, kad tie toliai ne mano nosiai. Niekada net nekalbėjau su draugais, kad kada nors norėčiau tapti kosmonautu.

– Vis dėlto juo tapote, koks buvo Jūsų kelias?

– Mokykloje domėjausi tiksliaisiais mokslais, todėl nutariau stoti į Maskvos fizikos ir inžinerijos institutą. Dar būdamas studentu prisijungiau prie teleskopo kūrimo ir konstravimo projekto. Tas teleskopas buvo skirtas net ne žvaigždėms stebėti, o gaudyti septyniasdešimtaisiais metais pirmą kartą aptiktus energijos srautus ir nustatyti, iš kur jie sklinda. Tai buvo labai sudėtingas prietaisas, kuriamas jis buvo labai ilgai. Amerikiečiai tuo metu taip pat turėjo panašų projektą.

Planas buvo išsiųsti teleskopą į orbitą, tačiau kadangi tai buvo visiškai naujas įrenginys, reikėjo žmogaus, kuris prižiūrėtų jį ir reikalui esant pataisytų. Tas palydovas buvo paleistas maždaug 1980 metais. Tuo pačiu metu aš baigiau studijas ir likau dirbti prie šio projekto. Kartą atsitiktinai sužinojau, kad tame konstruktorių biure, kuriame dirbau jau keletą metų, yra įdomus skyrius – civilių kosmonautų būrys. Tada pagalvojau, kodėl man netapus vienu iš tokių kosmonautų? Parašiau pareiškimą, išlaikiau egzaminus ir iš fiziko inžinieriaus tapau kosmonautu.

– Kiek laiko prireikė, kad pasiruoštumėte skrydžiui į kosmosą?

– Tikrai ne visi žmonės, kurie baigė visą pasiruošimą skrydžiui į kosmosą, galėjo skristi. Pavyzdžiui, būdavo ruošiami penki žmonės, bet tik vienas iš jų išvykdavo į kosmosą. Kiekvienam žmogui skiriamas skirtingas pasiruošimo skrydžiui laikas. Mano pasiruošimas truko labai trumpai – tik penketą metų. Kiti užtrunka ir 14 metų.

Į kosmonautiką ateina žmonės iš skirtingų profesijų, net tokių, kurios visai nesusijusios su kosmosu: mokytojai, žurnalistai, aktoriai, teisininkai ir pan. Visų jų laukia bendras apsiruošimas skrydžiui, kurį sudaro trys etapai.

Pirmas etapas – bendras pasiruošimas, kuris trunka maždaug trejus metus. Tuo metu reikia išmokti šokinėti parašiutu, išstudijuoti astronomijos, biologijos, medicinos pagrindus. Po šio etapo laukia egzaminai, jei juos išlaikote sėkmingai, tuomet jau prasideda techniniai mokymai. Mažose grupėse būsimieji kosmonautai tyrinėja techniką, su kuria bus vykdomas skrydis, susipažįstama su skrydžio programa. Toks yra antras etapas.

Jei ir vėl sėkmingai išlaikote egzaminus, tuomet prasideda trečias etapas – pasiruošimas konkrečiam skrydžiui. Pavyzdžiui, jūsų tikslas yra po pusantrų metų išskristi į Mėnulį, tuomet sudaromas ekipažas ir jūs studijuojate visą informaciją, kurios reikia tam konkrečiam skrydžiui.

– Kas Jums buvo sunkiausia besiruošiant tokiai misijai?

– Sakoma: sunku mokymuose, bet lengva kare. Mokytis buvo sunku. Pavyzdžiui, šuolininkai su parašiutu tam tikrą rezultatą gali pasiekti per 100 šuolių, o mums tą patį reikėdavo pasiekti per 10 šuolių. Reikėjo išmokti išgyventi tris dienas bet kokiomis sąlygomis, nesvarbu, kur atsidurtume: dykumoje, vandenyne ar kalnuose. Buvo sakoma, kad nesvarbu, kur nusileisim: Indijoje ar viduryje vandenyno, per tris paras mus ras bet kur, tačiau turime sugebėti išgyventi tas tris paras.

– Kokios emocijos Jus apėmė, kai 1992 metais pirmą kartą palikote Žemę?

– Įsivaizduokite, esate studentas, mokotės tokių unikalių dalykų, daug metų praeina, kol po visų egzaminų ir išbandymų, pagaliau galite daryti tai, kam tiek ilgai ruošėtės. Jums už nugaros uždaromos erdvėlaivio durys ir jūs sakote: viso gero, profesoriai, skrendu dirbti.

– Ar nebuvo baimės?

– Visus tuo metus mes studijavome visas įmanomas situacijas, jei kas nors atsitiktų ir ką tokiu atveju daryti. Įsivaizduokite, į erdvėlaivį atsitrenkia meteoritas, jis tampa nevaldomas. Ar tuo metu bijotumėte? Ne, baimei nėra laiko. Kol bijosite, prarasite brangaus laiko svarbiems sprendimams priimti. Dėl to ir tenka tiek daug mokytis, kad žmogus būtų pasiruošęs bet kokioje situacijoje negaišti laiko baimėms, o tuoj pat ieškoti sprendimo ir išgelbėti savo ir komandos draugų gyvybes.

– Iš viso kosmose praleidote daugiau kaip dvejus metus.

– Taip, visi skrydžiai vyko į kosminę stotį „Mir“. Du kartus po pusmetį, o trečią kartą misija užtruko dvigubai ilgiau – metus ir dvi savaites. 1999 metais buvau įrašytas į pasaulio rekordų knygą, kaip ilgiausiai kosmose išbuvęs žmogus. Dabar jau yra ir ilgiau išbuvusiųjų.

– Kokios buvo Jūsų pareigos kosminėje stotyje?

– Paprastai visi skrydžio dalyviai būna pasiskirstę pareigomis: vienas būna skrydžio vadas, kitas – inžinierius, atsakingas už techniką ir aparatūrą, trečias – mokslininkas-tyrėjas. Realybėje visi daro visus darbus ir nėra tokio darbų pasiskirstymo. Daugiausia laiko skirdavome medicininiams ir biologiniams eksperimentams: kaip kosmosas keičia žmogaus kūną, augalus ir pan. Tada tyrinėjome žvaigždes, Žemę, išbandėme tam tikrą techniką.

– Kaip mūsų Žemė atrodo iš kosmoso?

– Mūsų Žemė yra nepaprastai graži. Pirmas įspūdis pamačius – ji yra milžiniška. O labiausiai mane nustebino tai, kad ji yra tokia spalvota. Mums įprasta manyti, kad mūsų Žemė yra tokia mėlynai balta, bet iš tikrųjų ji yra labai spalvota. Pati spalvingiausia dalis kažkodėl yra Pietų Amerika: ten ir žydra, ir žalia, ir vyšninė spalvos. Gražiai atrodo upės, jos ir geltonos, ir žalios, visokios.

– Taip ir įsivaizduoju Jus su kavos puodeliu kažkur ten aukštai kosmose besimėgaujantį Žemės vaizdais. Ar turėjote progų iš tikrųjų pasigrožėti mūsų planeta?

– Taip, žiūrėdavome pro iliuminatorius. Toje patalpoje, kurioje mindavome dviračius, kad neprarastume raumenų tvirtumo, buvo didelis iliuminatorius. Galima būdavo atsidaryti to iliuminatoriaus dangtį ir stebėti, pro kurią Žemės dalį dabar mini.

– Kiek žinau, astronautai ir kosmonautai turi daug visokių tradicijų.

– Prieš kiekvieną skrydį į kosmosą turėjom tokią tradiciją – žiūrėti filmą „Beloje solnce pustyni“ (liet. k. – „Balta dykumos saulė“). Tai dramatiškas filmas, bet jame taip pat daug gero humoro. Mums šis filmas padėdavo tinkamai nusiteikti, kad nepamirštume humoro ir turėtume tinkamą požiūrį į gyvenimą ir laukiančias sunkias situacijas.

– O ar pamenate kokių smagių nutikimų iš kosmonautų kasdienybės?

– Manęs labai dažnai žmonės klausdavo, ar esu matęs ateivių ar kokių neaiškių objektų. Mėgstu šiek tiek patraukti juos per dantį ir sakau: taip, ten pilna ateivių. Smagu papokštauti ir su pirmą kartą į kosmosą išskridusiais kolegomis. Rodau tokiam kolegai: o, žiūrėk, kažkas skrenda šalia. Jis griebia žiūronus: tikrai kažkas skrenda, o va, dar vienas. Po penkių minučių naujokas krapšto galvą, bet jau pradeda suprasti, kad tas skraidantis objektas, kurį jis mato, yra ne ateiviai, o nesudegę degalai. Tai būdavo maži degalų lašeliai, tačiau jie judėdavo, švytėdavo šviesoje, tad nepatyrusiam žmogui sukeldavo smalsumą.

– Ar jaučiate kokias nors pasekmes dėl skrydžių į kosmosą?

– Tyrimai vis dar vyksta, mokslininkai vis dar tiria, kaip nesvarumo būsena ir kosmosas veikia žmogaus organizmą. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad žinoma, skrydžiai į kosmosą yra ne sanatorija. Žmonės tik pradeda suprasti, kaip tokie krūviai veikia žmogaus kūną. Žinome, kad būtina mankštintis, nes kitaip kalcis išplaunamas iš kaulų ir leidžiantis į Žemę kaulai paprasčiausiai gali sulūžti. Keičiasi širdies darbas ir forma, keičiasi skrandžio veikla. Viskas keičiasi.