Neįprasta specialybė, gimusi per JAV ir SSRS kosmoso lenktynes: ką iš tiesų veikia kosmoso teisininkai?

Profesoriaus F. von der Dunk biografija – išties įspūdinga. Jis jau yra parašęs per 180 mokslinių su kosmoso teise susijusių straipsnių, dirbo profesoriumi daugiau nei 30 pasaulio universitetų ir kt. akademinių institucijų, suorganizavo per 50 tarptautinių simpoziumų, išleido keletą knygų. Ir viskas tam, kad valstybės galėtų suformuoti aiškius kosmoso įstatymus. Su F. von der Dunk pasikalbėjome Liuksemburge, „Asteroid Day“ renginyje.

– Esate pristatomas kaip vienas pirmųjų kosmoso teisininkų. Ką daro kosmoso teisininkai?

– Puikus klausimas. Kai sakome „teisininkas“ įsivaizduojame asmenį, kuris klientą atstovauja, pavyzdžiui, teisme, tiesa? Kosmoso teisė vyksta šiek tiek kitaip.

Šios teisės šaknys yra Kosmoso varžybų metu, kai technologijas daugiausiai vystė Jungtinės Amerikos valstijos ir Sovietų Sąjunga. Nuo tada vis daugiau valstybių tampa kosmoso valstybėmis. Ir ne tik! Privačios kompanijos taip pat investuoja šioje industrijoje.

Kosmoso teisininkai ne tiek „kapojasi“ tarpusavyje, kiek dirba patarėjais. Daugeliu atveju, mes patariame, tačiau galutinį sprendimą visgi priima mus samdanti organizacija ar valstybė. Sakykime, jeigu valstybė nori skristi į Marsą, mano darbas yra konsultuoti visais susijusiais teisiniais klausimais. Pavyzdžiui, kiek reikia gauti susijusių leidimų, licencijų. Dažniausiai už tai atsakingos institucijos turi savo teisininkus, kurie puikiai išmano tarptautinę teisę. Jie sako: OK, galime išduoti licenciją, jeigu atitiksite šiuos ir šiuos reikalavimus.

Kalbant konkrečiai apie mane, Nebraskos universitete dirbu kosmoso teisės dėstytoju. Tiesa sakant, ši teisės šaka nėra labai reta šiais laikais. Pasaulyje yra nemažai universitetų, kurie siūlo tokias programas. Žinoma, dažniausiai būsimi studentai jau turi turėti teisinį išsilavinimą, kad galėtų įstoti į kosmoso programas.

Kadangi kosmoso industrija auga visame pasaulyje, esu tikras, kad kursis vis daugiau kontorų, kurios siūlo būtent kosmoso teisės paslaugas. Pakalbėsime po 10 metų – pamatysite (juokiasi – DELFI).

– Kas dažniausiai yra jūsų klientai?

– Aš daugiausiai dirbu su valstybiniu sektoriumi (nacionalinėmis kosmoso agentūromis), patarinėju dėl tarptautinių susitarimų, įstatymų, direktyvų ir pan.

Vieni iš mano klientų yra Jungtiniai Arabų Emyratai. Jie nori priimti nacionalinį kosmoso įstatymą tam, kad privačios kompanijos galėtų laisvai kurti ir investuoti į kosmoso technologijas. Taigi padedu jiems rašyti tą įstatymą. Ar mano pasiūlyta versija bus galutinė? Nebūtinai. Galbūt jie tai perfrazuos savaip. Tačiau man už tą „juodraštį’ ir moka.

Kitas jau ilgametis klientas yra Europos Komisija. Dirbu su palydovų misija „Galileo“. Įsivaizduokite situaciją: kas nors vairuoja automobilį, naudoja „Galileo“ palydovų navigaciją, kuri nurodo, jog reikia sukti į dešinę. Dešinės nėra, įvyksta avarija. Kas už tai atsakingas? Vairuotojas ar navigacijos tiekėjas? Tai jau padedu nustatyti ir išsiaiškinti aš.

– Kaip valstybės, kurios neturi kosmoso reglamentų, juos kuria? Pasikviečia jus, o kas tada?

– Dažniausiai pradedu nuo reporto – kam reikia to įstatymo, kokias problemas jis spręstų, ką tiksliai padėtų reguliuoti? Kartais valstybių atstovai, paskaitę reportą, nutaria tokių įstatymų iš viso neformuoti. Kiti, kaip mano minėti Arabų Emyratai, į mane kreipėsi jau tiksliai žinodami, kad tikrai nori kosmoso įstatymo. Jų tikslas buvo palengvinti industrijos atstovų darbą, kuris iki tol buvo menkai reguliuojamas, ir įsitikinti, ar įstatymas neprieštaraus jokiems tarptautiniams susitarimams.

Atlikome detalius tyrimus, stengėmės aprašyti visas situacijas, nepraleisti jokių detalių. Po visko, pasitarėm, buvo nuspręsta, kurie mūsų pasiūlymai tinka, kas turi būti parašyta įstatyme ir sėdome jo lipdyti.

Taip pat norėčiau paminėti ir kalbos barjerą. Sakykime, jeigu Lietuva manęs paprašytų konsultacijos, kurios pasekoje dirbčiau su įstatymo tekstu, man reikėtų kažkaip įsitikinti, kad mano angliškai parašytas tekstas yra teisingai išverčiamas į lietuvių kalbą. Net vienas ne taip išverstas žodis gali viską pakeisti iš esmės.

Ne visos valstybės prašo ir parašyti įstatymą – dažniausiai tai daro, pavyzdžiui, teisingumo ministerijos. Gal pasakojant neatrodo taip sunku, tačiau tai labai ilgas ir varginantis darbas.