Serijinis žudikas ant „prakeiktų laiptų“: vienam baisiausių nusikaltėlių išsisukti padėdavo genetinė ypatybė

Kas buvo A.Čikatila?

Andrejus Čikatila laikomas garsiausiu visų laikų Rusijos serijiniu žudiku. Jis 1978–1990 metais nužudė kelias dešimtis žmonių.

Savo aukų maniakas tykodavo autobusų stotelėse arba geležinkelio stotyje, nusiviliodavo jas į mišką pasiūlęs pinigų arba narkotikų ir nužudydavo, o kūnus – subjaurodavo.

Apklausdamas liudininkus netoli tos vietos, kur paskutinį kartą buvo matyta maniako auka Svetlana Korostik, vietos policininkas Vladimiras Glikinas sulaikė A. Čikatilą.

Vyras prisipažino nužudęs 56 žmones, tačiau manoma, kad jo aukomis tapo dar 36 žmonės.

1994 metais A. Čikatilai buvo įvykdyta mirties bausmė.

Beje, 2014 m. Rusijos Novgorodo mieste aptiktas subjaurotas devyniolikmetės Marijos Glikinos kūnas. Tyrėjai manė, kad nužudymas gali būti susijęs su tuo, kad jos tėvas V. Glikinas sulaikė A. Čikatilą.

Žudiką išgelbėjo genetinė ypatybė

Slate.fr straipsnyje rašoma, jog Andrejus Čikatila turėjo daugybę pravardžių. Jį vadino Rostovo mėsininku, Rostovo žmogėdra, Rostovo skerdiku ar Rostovo monstru.

Ilgą laiką, kaip savo knygoje „Rostovo monstras“, skirtoje Sovietų Sąjungos žlugimo laikotarpio nusikalstamumui aptarti, rašo Pierre'as Lorrainas, Sovietų Sąjunga atsisakydavo pripažinti, jog dešimtis žmogžudysčių įvykdė vienas žmogus, nes esą socialistinėje visuomenėje buvo neįmanoma, jog atsirastų serijinis žudikas.

Kai A. Čikatilos nusikaltimai galiausiai buvo pripažinti, per kelis dešimtmečius šalyje buvo atlikta apie pusę milijono asmenybės patikrinimų ir daugiau nei 150 tūkst. kraujo tyrimų. Šių pastangų tikslas – rasti atitikimą išdžiūvusiai spermai, kuri aptikta vieno iš nusikaltimų vietoje.

Slate.fr. rašo, jog A. Čikatilos byla yra tokia pribloškianti ir dėl to, jog šio žmogaus kraujas irgi buvo tiriamas, tačiau rezultatai buvo neigiami.

Kai liudijimų prieš jį ėmė daugėti ir jo kaltė jau nebekėlė abejonių, buvo atlikti nauji kraujo tyrimai, kurie parodė, kad žudikas turėjo labai retą ypatybę: jo spermos ir kraujo ląstelės turėjo skirtingą histosuderinamumą, lyg jos priklausytų dviem skirtingiems žmonėms. Dėl šio netipinio genetinio paveldimumo A. Čikatilai ilgą laiką pavykdavo išsisukti.

Ką pamatė žudiko veiksmus tyrę matematikai?

2012 metais du mokslininkai paskelbė savo tyrimų apie „Rostovo mėsininką“ rezultatus. Du Kalifornijos universiteto Los Andžele dėstytojai – filosofijos daktaras Michailas V. Simkinas ir elektrotechnikos daktaras Vwani Roychowdhury – išanalizavo A. Čikatilos žmogžudysčių chronologiją.

Jie ištyrinėjo 12 žudiko nusikaltimų metų (nuo 1978 m. iki jo suėmimo 1990 m.) ir 53 jo įvykdytas žmogžudystes.

Pirmasis mokslininkų pastebėjimas: sudarę A. Čikatilos įvykdytų žmogžudysčių skaičiaus grafiką jie gavo kreivę, kuri vadinama „Kantoro laiptais“ (pagal XIX a. vokiečių matematiko Georgo Kantoro pavardę), dar vadinamais kartais ir… „prakeiktais laiptais“.

„Ši netolygi kreivė atitinka funkciją, kuri nėra pastovi, tačiau turi išvestinę, lygią nuliui beveik visuose taškuose. G. Kantoro teorijoje reikšmės varijuoja nuo 0 iki 1, tačiau du tyrėjai tiesiog perskirstė skalę, todėl kreivė padidėjo nuo 0 iki 53“, – aiškina straipsnio autorius Th. Messias.

Pirmoji kreivė, kurią galima būtų pavadinti „Čikatilos laiptais“, turi du horizontalius segmentus 1983-1987 m. laikotarpiu. Abu jie ilgesni už kitus. Mokslininkai savo tyrime neparašė, kad vienas segmentas atitinka pirmąjį A. Čikatilos suėmimą, per kurį nepavyko jo demaskuoti, tačiau suėmimas pristabdė žudiko išpuolius.

Mokslininkai taip pat nepažymėjo, kad antrasis segmentas sutapo su periodu, kai spauda pradėjo aktyviai rašyti apie paslaptingas žmogžudystes, kurios vyko Rostovo srityje. Tai, matyt, irgi privertė A. Čikatilą kuriam laikui nurimti.

Grafike galima matyti, kaip reguliariai atsiranda vienas motyvas: keletas nedidelių laiptelių yra labai arti vienas kito, kol vėl atsiranda naujas slenkstis. Remiantis šia analize, kiekvienas slenkstis atitinka laikotarpį, kai žudikas, pasisotinęs savo ankstesniais nusikaltimais, dar nejaučia būtinybės vėl pradėti, jam reikia tam pribręsti, kol jis vėl pajus poreikį žudyti.

Mokslininkai pastebi, kad nereikia tikėtis, jog žudikas įvykdys žmogžudystę tuomet, kai jo nervinis susijaudinimas peržengs tam tikrą lygį. Anot jų, nusikaltėliui reikia laiko, kad suplanuotų ir pasirengtų kitam nusikaltimui.

M. V. Simkinas ir V. Roychowdhury sugebėjo sumodeliuoti, kaip laike išsidėsto A. Čikatilos nusikaltimai. Jie išsiaiškino matematinius ryšius tarp nužudymų dažnumo ir jų skaičiaus. Kitaip tariant, bėgant laikui A. Čikatilos nusikaltimų dažnumas mažėjo labai lėtai.

M. V.Simkinas ir V. Roychowdhury priėjo prie išvados, kad noras žudyti A. Čikatilai kildavo neuronų lygmenyje. Jiems kilo idėja palyginti su A. Čikatilos nusikaltimais susijusius duomenis su epilepsija sergančiųjų duomenimis ir palyginti A. Čikatilos nusikaltimus bei sergančiųjų epilepsija priepuolius.

Šie mokslininkai ne pirmieji to ėmęsi, nes dar 1887 m. profesorius Cesare Lombroso, Italijos kriminologijos mokyklos įkūrėjas, tai aprašė savo knygoje „Nusikalstantis žmogus“, kurios paantraštė – nusikaltėlis iš prigimties, pamišėlis, epileptikas.

C. Lombroso, užsidegęs epilepsijos tyrinėjimais, dar anksčiau publikavo knygą „Genialumas ir pamišimas“, kurioje rašė apie genialumo ir beprotybės ryšį ir nubrėžė aiškią ir argumentuotą paralelę tarp epilepsijos ir įkvėpimo mene ir moksle. Pasak C. Lombroso, nusikalstamumas ir menas labai artimi, tarp jų – tik vienas žingsnis.

Slate.fr rašo, kad nusikaltėlių, kūrybinių profesijų atstovų arba epileptikų smegenys pamažu kaupia informaciją, susijusią su nerviniais impulsais, o po to tai galiausiai sukelia netikėtas pasekmes. Kaip vandens lašas, galiausiai, bet netikėtai perpildantis indą, kai niekas to nesitiki.

„M. V.Simkinas ir V. Roychowdhury užsidegimas nekelia abejonių, kaip ir šioks toks nusivylimas, kurį sukelia jų tyrimai. Savo darbuose abu mokslininkai aiškina, kad jiems trūksta labai svarbios informacijos. A. Čikatila, nepaisant jo aktyvumo darant nusikaltimus, tikriausiai patirdavo ir nesėkmių, o kokie nors nenumatyti įvykiai priversdavo jį kuriam laikui numalšinti žudikišką instinktą. Mokslininkai teigia, kad galėtų daug giliau analizuoti žudiko veiksmų trajektoriją, jei turėtų informacijos apie jo nesėkmes.

Kol kas jų hipotezė tokia: nepavykę nužudymai galėjo labai greitai išprovokuoti naujus bandymus, kad žudikas patenkintų savo poreikį ar numalšintų frustraciją. Tačiau dėl duomenų trūkumo mokslininkai negali daryto jokių išvadų“, – rašo Th. Messias.