„Lituanicon“ lankytojų laukia ne tik paskaitos, stalo žaidimai, įvairios pramogos, bet ir sustabdyto kadro kinematografijos dirbtuvės: įdomus interviu su Aideen Barry apie fantastiką, kiną, Kauną ir staigmenas festivalio metu (Video)

– Kaip atradote sustabdyto kadro techniką?

– Techniką iš esmės atradau ir jos išmokau pati. Kai 2002 metais baigiau koledžą sužiūrėjau begalę vaizdo įrašų ir taip pati mokiausi optinių iliuzijų technikos, padedančios sukurti pasakojimą iš judančių paveikslėlių. 2005 metais į Golvėjų, kur anuomet gyvenau, atvyko lietuviškas šaknis turintis amerikietis animatorius Gary Schwartzas ir gyvai pademonstravo, kaip naudodamas senovinę įrangą kūrė animaciją seriale „Sezamo gatvė“. Pamačiusi tai „užsikabinau“. Šią techniką naudojau beveik visuose savo ankstyvuose filmuose.

– Iš kokių klasikinių filmų semiatės ar sėmėtės įkvėpimo?

– Aštuoniasdešimtaisiais Airijoje buvo vos du televizijos kanalai – abu juos valdė valstybinis transliuotojas. Kadangi televizija buvo skurdi, transliuodavo „nebrangius“ filmus. Per vaikų televizijos valandas dažnai rodydavo Rytų Europos bei Rusijos režisierių ir animacijos meistrų darbus. Būdama maža per televizorių mačiau Evos Švankmejerovos, Jano Švankmajerio, Jurijaus Norsteino, Jano Lenicos ir Waleriano Borowczyko, Jirio Trnkos bei Jirio Barto filmus. Kai kurie buvo neįtikėtinai tamsūs – nemanau, kad šiandien juos taip pat laisvai rodytų vaikams, tačiau aš juos peržiūrėjau būdama dar visai maža ir jie man paliko neišdildomą įspūdį.

Tokie filmai, kaip Švankmajerio „Alisa“, „Maistas“, „Tamsa, šviesa, tamsa“, nuostabi Lotte Reiniger animacija man padarė milžinišką įtaką. Taip pat negaliu nepaminėti ir puikių nebyliojo kino eros kūrinių. Vienas iš didžiausią įtaką man padariusių kūrėjų buvo Fritzas Langas. Aš tiesiog dievinu Busterį Keatoną, Charlie Chapliną bei Laurelo ir Hardy filmus. Man ypač patinka tai, kaip subtiliai į savo komediją Chaplinas sugebėdavo įausti politinės nelygybės, sunkumų bei kitoniškumo temas. Jis tiesiog nuginkluodavo žiūrovą ir naudodamasis savo farso komedija  šiam prieš akis pastatydavo daug aistrų kėlusias kairuoliškas idėjas.

– Jūs kuriate filmą, remdamasi skirtingomis įvairių žmonių Kauno miesto patirtimis bei įvaizdžiais. Kodėl pasirinkote būtent šį miestą ir kaip jį atradote?

– Su „Kaunas 2022“ kuratoriais bei organizatoriais susipažinau Vengrijoje vykusios konferencijos „Pécs“ metu, 2018-aisiais. Ten lietuviai pristatė būsimą projektą „Optimizmas ateičiai“, o aš – kitą savo projektą. Mane labai sužavėjo pranešimas apie tarsi perlą pasislėpusį miestą, apie kurį iki tol nieko nežinojau. Po konferencijos kartu su šio projekto autoriais taksi automobiliu vykome į oro uostą. Kokią valandą su jais kalbėjomės ir juokėmės, o po kelių savaičių gavau iš jų laišką su pasiūlymu pristatyti savo darbus Kaune. Tai buvo pirmas mano apsilankymas mieste. Mane nepaprastai nustebino, koks šis miestas neįtikėtinai gražus.

Kai projekto komanda manęs paklausė, ar norėčiau sukurti projektą apie šį modernistinį metropolį, aš negalėjau atsisakyti. Pasiūlymas atrodė per geras, pamenu, vaikščiodama galvojau, ar visa tai vyksta iš tiesų? Ši vieta nuostabi.

Svarbiausia – mieste glūdi begalė paslapčių ir nepapasakotų istorijų. Man buvo iš tiesų svarbu susipažinti su jo gyventojais – kūrėjais, jaunuomene ir kitais miestiečiais – kad jie padėtų sukurti šį filmą. Tai yra geriausia šio projekto dalis.

– Ar kuriant savo filmą jums patinka dirbti su žmonėmis? Jei taip, kuo?

– Tokiame projekte dievinu darbą su skirtingais žmonėmis, turinčiais skirtingas perspektyvas ir skirtingas kultūrines patirtis. Senjorai gali suteikti daug gyvos patirties ir papasakoti aibę mažai kam žinomų istorijų, tuo tarpu jauni žmonės yra neišpasakytai smalsūs, jie apie dalykus kalba labai atvirai ir nuoširdžiai, taip pat juk jie yra ateities menininkai bei menininkų auditorija. Kalbant apie tokį projektą, kokiu mes užsiimame, kiekvienas prie jo prisidedantis kūrėjas įneša vis kitokios energijos ir projektui suteikia naujų spalvų – taip jis tampa tarsi nauja supintų formų ar kalbų rūšimi.

Viskas būtų visai kitaip, jei aš būčiau nutarusi filmą kurti pati viena, tačiau taip nebūčiau galėjusi sukurti filmo apie visiškai nepažįstamą miestą. Reikalas tas, kad Kauno gyventojai gali sukurti tokį filmą, o aš gaunu galimybę su jais bendradarbiauti, kurdama pasakojimą naujomis formomis.

Labai smagu dirbti tokiu būdu, nežinant, kas galų gale gausis. Šiuo metu prie projekto trumpais pasakojimais prisideda mieste gyvenantys autoriai. Jų pasakojamos istorijos taps kai kurių trumpų vinječių filme pagrindu. Tos istorijos yra labai gražios, juokingos, liūdnos.

Dar vienas dalykas, kuris mus domina, yra kaip kai kurie pastatai gali būti „atlikti“. Jauniems žmonėms rodžiau, kaip architektūrinis Bauhaus judėjimas įkvėpė tokias meno formas kaip šokis – pavyzdžiui kostiumai Oskaro Schlemmerio „Triadiniame balete“ tapo inspiracija mūsų kūrybinėms dirbtuvėms, kurias kartu su Ugne Marija Andrijauskaite įgyvendinome vasaros metu. Mudvi paprašėme paauglių išsirinkti savo mėgstamiausius modernistinius pastatus ir juos per kelias valandas paversti performatyviais kostiumais. Rezultatai buvo juokingi, bet kartu ir puikūs. Kai kurios kūrybinių dirbtuvių metu sukurtos idėjos taip pat bus inkorporuotos į projektą.

– Kūrybines dirbtuves taip pat rengsite ir seniausiame Lietuvos fantastinių idėjų ir kūrybos festivalyje „Lituanicon“, kuris šiemet vyks Vilniuje. Kaip tai atrodys?

– Taip! „Lituanicon“ metu mes planuojame surengti nedideles animacijos kūrimo dirbtuves!Kostiumų gamybos dirbtuvėse taip smagiai leidome laiką, o taip pat žinome, kad ir fantastams kostiumai nėra svetimi. Kartu su savimi atsivešime šiokį tokį žaliąjį ekraną, tad kas ten žino, galbūt tai, ką sukursime, atrodys tarsi iš kito pasaulio.

Planuojame dalyviams pademonstruoti technikas, kurias naudojame kitose kūrybinėse dirbtuvėse bei atskleisti, kaip filmo kūrimas gali tapti neįtikėtinu įrankiu, padedančiu unikaliai atrakinti sudėtingas ir skirtingas istorijas. Aš tikiuosi, kad pavyks parodyti, kokią įrangą naudojame, kameras, su kuriomis filmuojame, bei kelis pavyzdžius, ką jau esame sukūrę.

Žinau, kad filmo bei judančių vaizdų istorija Lietuvoje yra labai stipri, tad taip pat nekantrauju išgirsti, kokią įtaką kinas ir filmai darė „Lituanicon“ dalyviams!

– Kaip renginyje dalyvausiantys nekauniečiai gali prisidėti prie Kauno vaizdinio kūrimo?

– Pagalvojus apie Kauno istoriją ir tai, kaip menininkai, architektai, poetai, filosofai, muzikantai ir mąstytojai tarpukariu kūrė modernistinį miestą ir tiesiogine šių žodžių prasme mažą miestelį pavertė į klestintį ateities metropolį vos per dvidešimt metų, tai daug ką pasako apie ambicijos ir kūrybingumo svarbą anuomet. Šiuo projektu siekiu pažadinti ir pasiekti tokį patį ambicijos lygmenį šiandien, po šimto metų. Aš noriu, kad šiuolaikiniai menininkai, šokėjai, kūrėjai ir rašytojai imtų ir sukurtų ateityje įtakingu laikysimą judėjimą, kad būtų sukurta naujo tipo Kauno miesto projekcija – įkvėpta praeities, tačiau su visiškai nauju skambesiu ir vaizdu.

Aš labai džiaugčiausi, jei prie mūsų filmo norėtų prisijungti žmonės iš kitų Lietuvos dalių ar apskritai kitų šalių. Filme mes naudosime modernias technologijas, tačiau iš esmės tai bus 45 minučių trukmės nespalvotas filmas. Taip filmuojame todėl, kad norime, jog filmui būtų suteikta viršlaikinė kokybė, nebūtų įmanoma nustatyti, kada jis buvo sukurtas.

Taip pat mus labai domina garsas, kuris turės tapti tarsi ketvirtąja filmo dimensija. Baigę filmavimo darbus sieksime sukurti visiškai šiuolaikinį ir naują garso peizažą. Tai leis pajusti filmo unikalumą ir nekantraudama laukiu, kai pradėsime dirbti su puikiais Europos muzikantais ir kompozitoriais. Taip pat – jei esate susidomėję ir norite prisidėti prie šio projekto, mes esame atviri ir laukiame pasiūlymų, su mumis visad galima susisiekti.

– Kadangi „Lituanicon“ yra festivalis, kurio epicentre visuomet buvo kūryba ir fantastika, papasakokite, koks yra jūsų santykis su fantastine kūryba ir fantastų kultūra.

– Nuo kur čia pradėjus... Kai susitiksime, pamatysite, kad visa savo esybe esu gotė. Man patinka visi gotiški dalykai – muzika, filmai ir, žinoma, literatūra. Man pasisekė, kad paauglystę išgyvenau devyniasdešimtaisiais, kai viešoje erdvėje buvo labai regimas didelis gotikos atgimimas. Mane pradėjo dominti istorinės nuorodos į gotišką kultūrą bei kitoniškumą mene, kine, literatūroje ir apskritai istorijoje.

Žinoma, gotika yra glaudžiai susijusi ir su moksline fantastika – Williamo Hope Hodgesono, Howardo Phillipso Lovecrafto, Mary Shelley ar Ursulos K. Le Guin darbuose šių dėmenų neįmanoma atskirti ir man labai patinka, kaip šie tropai susipina tarpusavyje. Mokslinėje fantastikoje, siaubo kūryboje ar maginėje fantastikoje man yra nuostabu, kad pasitelkdami siurealistinius, įsivaizduojamus kraštovaizdžius menininkai pristato itin radikalias idėjas apie tai, kokios yra mūsų tapsmo savimi galimybės ateityje..

Aideen Barry fantastinės kino bei literatūros rekomendacijos „Lituanicon“ lankytojams

Kinas:

• „Kelionė į Mėnulį“ (1902), Georges Méliès
• „Maistas“, čekiškai „Jídlo“ (1992) ir „Alisa“, čekiškai „Něco z Alenky“ (1988), Janas Švankmajeris
• „Metropolis“ (1927), Fritzas Langas
• „Daktaro Kaligario kabinetas“, vokiškai „Das Cabinet des Dr. Caligari“ (1920), Robertas Wiene
• „Vaikis“, angliškai „The Kid“ (1921), Charlie Chaplinas
• „Generolas“, angliškai „The General“ (1927), Busteris Keatonas
• „Film“ (1965), Busteris Keatonas ir Samuelis Beckettas
• „Tetsuo – Metalinis žmogus“, angliškai „Tetsuo: The Iron Man“ (1989), Shinya Tsukamoto
• „Trintukagalvis“, angliškai „Eraserhead“ (1977), Davidas Lynchas
• „Cat People“ (1947), Jacques Tourneuras
• „Carnival of Souls“ (1967), Johnas Cliffordas
• „The Mafu Cage“ (1978), Karen Arthur
• „The Magic Horse“ (1953), Lotte Reiniger

Literatūra:

• Mary Shalley „Frankenšteinas“
• Ursula K. Le Guin „Kairioji tamsos ranka“
• Elizabeth Bowen „The Demon Lover“
• William Hope Hodgeson „House on the Borderland“
• Edgaras Allanas Poe „Ašerių namo žlugimas“
• Ovidijus „Metamorfozės“

Apie „Lituanicon“

„Lituanicon“ – nuo 1990 metų vykstantis Lietuvos fantastinių idėjų ir kūrybos festivalis, kasmet sutraukiantis bent kelis šimtus dalyvių iš Lietuvos ir užsienio. Renginys yra nemokamas, nekomercinis, organizuojamas savanorystės pagrindu ir skirtas populiarinti fantastikos žanrą Lietuvoje, supažindinti auditoriją su literatūros, kino, kompiuterinių žaidimų, populiariosios kultūros naujienomis ir fantastinėmis bei futuristinėmis idėjomis. Šiemet „Lituanicon“ vyks Vilniuje, rugsėjo 12 dieną Nacionaliniame fizinių ir technologijos mokslų centre.