Legendiniame filme „Krikštatėvis“ vaidino ir tikras mafijos smogikas: tarp aktorių jis atsidūrė labai netikėtai (Video)

Vaidinti jam padėjo tai, kad jis iš tikrųjų anksčiau buvo mafijos smogikas. Šio filmo aktoriumi jis tapo labai neįprastomis aplinkybėmis.

Italų kilmės amerikietis Lenny Montana gimė 1926 m. Jo tikras vardas buvo Leonardo Passafaro, bet jis vardą pasikeitė į anglakalbiams lengviau suprantamą.

XX a. šeštajame dešimtmetyje jis buvo gana sėkmingas profesionalus imtynininkas, taip pat suvaidino epizodinius vaidmenis keliuose filmuose, tačiau XX a. septintajame dešimtmetyje, baigęs karjerą, pasuko kita linkme.

L.Montana buvo aukštas ir tvirtai sudėtas, ir į jį dėmesį atkreipė Colombo šeima – viena iš „penkių šeimų“, kurios dominavo tuometinio Niujorko nusikalstamame pasaulyje.

L.Montana ėmė dirbti šiai šeimai kaip smogikas ir padegėjas. Pastarojoje srityje L.Montana pasižymėjo išradingumu.

Pavyzdžiui, jis išmirkydavo tamponą degiame skystyje, pririšdavo jį prie pelės uodegos, padegdavo tamponą ir paleisdavo pelę į pastatą, kurį norėdavo padegti. Arba pastatydavo žvakę prieš laikrodį su gegute, kad gegutei ryte išlindus ir pradėjus kukuoti, ji parverstų žvakę ir sukeltų gaisrą.

Galiausiai L.Montana buvo suimtas ir kurį laiką kalėjo Raikerio salos kalėjime, pagrindiniame Niujorko kalėjime. Paleistas iš kalėjimo, jis ėmė dirbti įvairių aukštai hierarchijoje esančių Colombo šeimos narių asmens sargybiniu.

„Krikštatėvio“ kūrėjų ir tikrosios mafijos ryšiai

Kaip atsitiko, kad toks asmuo suvaidino „Krikštatėvyje“? Tam reikia šiek tiek suprasti šio filmo kūrimo aplinkybes.

Tam, kad toks filmas apskritai galėtų būti sukurtas, jo kūrėjams teko tartis su tikrąja mafija. Filmo, paremto labai populiaria 1968 m. išleista to paties pavadinimo Mario Puzo knyga, kūrimas buvo plačiai anonsuojamas spaudoje dar prieš pradedant realius filmavimo darbus. Ir tai sukėlė kai kurių žmonių nepasitenkinimą.

Joe Colombo, nekilnojamojo turto vystytojas ir vienas Colombo šeimos „galvų“, pakilo į kovą prieš „Krikštatėvio“ kūrimą. Jis teigė, esą filmas stereotipiškai vaizduos italų kilmės amerikiečius ir jį parodžius JAV gyventojams susidarys įspūdis, kad Niujorke egzistuoja galinga ir visaapimanti mafija, ko, pasak J.Colombo, nėra.

Įdomu tai, kad J.Colombo pats buvo kaltinamas mokesčių vengimu ir vadovavimu plačiai siekiančiam lošimų ir turto reketavimo tinklui.

Daug įtariamų tokiais dalykais žmonių stengėsi kuo mažiau rodytis viešumoje. J.Colombo elgėsi priešingai – jis tapo vienu iš Italų kilmės amerikiečių pilietinių teisių lygos kūrėjų ir kiekviena proga skundėsi anot jo, nepagrįstų stereotipų apie italų kilmės amerikiečius kartojimu tiek knygose, tiek kine, tiek žiniasklaidoje.

Vienas tokių stereotipų buvo būtent italų sąsajos su mafija.

„Mafija? Kas yra mafija? Mafijos nėra. Ar aš esu šeimos galva? Taip. Aš turiu žmoną, keturis sūnus ir dukterį. Aš esu savo šeimos galva“, – taip J.Colombo kartą pareiškė žurnalistui.

Kad sustiprintų savo argumentus prieš filmą, J.Colombo įspėjo filmą kūrusią „Paramount“ studiją, kad jei filmo kūrimas tęsis, kūrėjai susidurs su įvairiomis problemomis, tokiomis kaip studijos darbuotojų streikai, laiku neišpildomi užsakymai ir kitos, mažiau apibrėžtos problemos.

Italų kilmės amerikiečių pilietinių teisių lyga, visiškai legali organizacija, galėjo padėti J.Colombo įgyvendinti grasinimus. Jai priklausė daug italų kilmės amerikiečių, ir jei organizacijos nariai, dirbantys studijoje, išties būtų ėmę streikuoti, filmo kūrimo kaštai būtų labai išaugę.

Grėsė ir kitos problemos. Italų kilmės amerikiečių pilietinių teisių lygai viešai protestuojant prieš filmą, filmo prodiuserio Alo Ruddy automobilio langai buvo peršauti, prasidėjo ir grasinantys skambučiai į jo biurą.

„Gulf and Western“ korporacija, kuriai priklausė „Paramount“, sulaukė dviejų skambučių apie neva korporacijos pastate padėtą bombą, po ko teko evakuoti pastatą.

A.Ruddy suprato, kad pavojus kyla ir jam, ir kino filmo sėkmei. Jis žinojo, kad J.Colombo gali nurodyti italų kilmės amerikiečiams, dirbantiems prie filmo, streikuoti ar tyčia kenkti filmui, taip pat grasinti aktoriams ir galiausiai filmavimas gali žlugti.

A.Ruddy suprato, kad teks tartis. Jis 1971 m. pradžioje suorganizavo susitikimą su J.Colombo ir jo sūnumi.

J.Colombo išdėstė reikalavimus – jei iš filmo scenarijaus žodis „mafija“ ir frazė „la cosa nostra“ bus visiškai išbraukti, o dalis filmo pelno atiteks Italų kilmės amerikiečių pilietinių teisių lygai, filmavimui kliudoma nebebus.

Suprasdamas, kad pasirinkimo neturi, A.Ruddy sutiko. 1971 m. kovą buvo paskelbtas viešas pranešimas, kad Italų kilmės amerikiečių pilietinių teisių lyga neprieštarauja filmo kūrimui.

Filmavimas tęsėsi be trukdžių. O filmavimo aikštelėje pradėjo lankytis Colombo šeimos atstovai.

Smogikas tampa aktoriumi

Čia į sceną įžengė ir L.Montana. Jį Italų kilmės amerikiečių pilietinių teisių lyga (o tiksliau, Colombo šeima) atsiuntė į filmavimą stebėti, ar žodis „mafija“ išties neskamba filmuojant filmą.

Režisierius Francisas Fordas Coppola tuo metu kaip tik rūpinosi, kokį aktorių rasti mafijos smogiko Luca Brasi vaidmeniui.

Išvydęs beveik 2 metrų ūgio, 140 kg svorio L.Montaną, jis suprato – tai būtų puikus pasirinkimas, o dar ir manieros būtų tikroviškesnės negu kokio kito aktoriaus. Ir L.Montana tapo aktoriumi.

Jei matėte „Krikštatėvį“, galbūt prisimenate, kad Luca Brasi, nepaisant savo stoto, filme yra gana nedrąsus ir nervingas. Ypač tada, kai jam tenka akis į akį susidurti su donu Corleone.

Tai buvo įkvėpta L.Montanos elgesio filmavimo aikštelėje. Marlonas Brando, vaidindamas „Krikštatėvyje“, jau buvo žinomas kaip legendinis aktorius, ir L.Montana, nepaisant to, kad, rodos, gyvenime matė ir baisesnių dalykų, labai jaudinosi, kaskart atsidūręs šalia M.Brando.

Jam buvo sunku prisiminti savo tekstą, jis netgi drebėjo. Tai išvydęs režisierius nutarė, kad taip galėtų elgtis ir jo vaidinamas personažas.

Apskritai L.Montaną kiti aktoriai ir filmavimo komanda, nepaisant jo patirties trūkumo, mėgo – jis, anot prisiminimų, pasižymėjo draugišku ir maloniu charakteriu. Tačiau kartais jo elgesys visus stebino.

Pavyzdžiui, kai A.Ruddy asistentė Bettye McCartt netyčia sudaužė savo laikrodį, kitą dieną L.Montana jai tiesiog atnešė naują laikrodį – prabangų, inkrustuotą deimantais.

Jis pasakė, kad tai dovana jai nuo „vaikinų“. Ir taip pat patarė „nedėvėti laikrodžio lankantis Floridos valstijoje“.

Žinoma, palyginus su degančiomis pelėmis, kurias jis paleisdavo į pastatus, ši istorija dar yra visai neypatinga.

Realybė, padėjusi filmui

„Krikštatėvio“ sėkmė atvėrė L.Montanai duris į karjerą kine ir televizijoje. Jis suvaidino dar ne vieną vaidmenį, nors nė vienas jų nebuvo toks populiarus kaip Luca Brasi. Dažniausiai jis vaidino įvairius nusikaltėlius.

L.Montana mirė 1992 m., būdamas 66 metų, nuo širdies smūgio.

O štai J.Colombo, „šeimos galvai“, kurio dėka L.Montana tapo aktoriumi, pasisekė mažiau.

1971 m. viduryje, dar vykstant filmavimui, į J.Colombo viešo renginio, kuriame turėjo sakyti kalbą, metu, buvo paleisti trys šūviai ir jis pateko į komą, iš kurios niekad neatsigavo. Žudikas prie jo arti priėjo apsimetęs fotografu.

Pasikėsinimas niekada nebuvo išaiškintas, bet greičiausiai nagus prie to prikišo Joe Gallo – kitos mafijos šeimos galva, ką tik paleistas iš kalėjimo.

Jį labai erzino tai, kad J.Colombo, skirtingai negu daugelis „mafijozų“, dažnai rodosi žiniasklaidoje, viešumoje, ir taip atkreipia dėmesį į save, o kartu ir į nusikalstamą pasaulį apskritai.

Praėjus metams, J.Gallo taip pat buvo nužudytas – greičiausiai tai buvo atsakomoji žmogžudystė.

Ironiška, bet šios žmogžudystės prisidėjo prie filmo sėkmės. Kurdamas filmą, F.F.Coppola baiminosi, kad filme vaizduojamas smurtas gali pasirodyti „atgyvenęs“ ir kad žmonės sakys, kad realybėje taip nebūna.

Tačiau šios žmogžudystės dar labiau padidino susidomėjimą nusikalstamu pasauliu ir laikas pasirodyti filmui buvo labai geras.

A.Ruddy pažadas skirti dalį filmo pelno Italų kilmės amerikiečių pilietinių teisių lygai nebuvo išpildytas – „Paramount“ studija žodinio susitarimo su komoje gulinčiu J.Colombo nesiruošė laikytis.

Tačiau vietoj to filmo prodiuseris A.Ruddy keliems šimtams „privačių asmenų“ iš Niujorko, tarp kurių buvo ir ne vienas ir ne keli policijos ieškomi žmonės, suorganizavo išskirtinę filmo peržiūrą. Jiems filmas labai patiko, A.Ruddy sulaukė daug pagyrų ir nesutarimai buvo galutinai pamiršti.

„Be mafijos pagalbos filmas nebūtų buvęs sukurtas“, – vėliau sakė A.Ruddy. Nors filme žodis „mafija“ ir nenuskamba nė karto, prie „mafijos“ įvaizdžio kūrimo populiariojoje kultūroje „Krikštatėvis“ prisidėjo daugiau negu bet koks kitas filmas.