Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonės |
Velykos (graikiškai, lotyniškai ir hebrajiškai – Pascha) – tai viena iš pagrindinių krikščionių šventė, kuria švenčiamas mitologinis Jėzaus Kristaus prisikėlimas, trečią dieną po jo nukryžiavimo. Ankstyviausias užfiksuotas Velykų šventimas yra iš II a. – nors Jėzaus prisikėlimo minėjimas tikriausiai vykdavo ir anksčiau. Velykų data nustatoma pagal Mėnulio-Saulės kalendorių ir Vakarų pasaulyje Velykos visada švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pavasario pilnaties (pilnaties po pavasario lygiadienio). Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Pavadinimų kilmėLietuvių kalbos žodžio Velykos etimologija sietina su daugelyje slavų kalbų (išskyrus rusų) šiai šventei įvardyti vartojamu žodžių junginiu, kurio reikšmė yra „Didžioji diena“ ar „Didžioji naktis“: Великдень (ukrainiečių), Великден (bulgarų), Вялікдзень (baltarusių), Wielkanoc (lenkų), Velikonoce (čekų), Velikanoč (slovėnų). Latvių kalboje slaviškas skolinys iš „didžiosios dienos“ tapo Lieldienas. Angliškasis Velykų pavadinimas Easter – lygiagrečiai su vokiečių kalbos žodžiu „Ostern“ – yra neaiškios kilmės. Viena versijų, kurią VIII amžiuje išdėstė anglų šventasis Bedė, buvo ta, kad pavadinimas kilo iš germanų ir anglosaksų pavasario bei vaisingumo deivės Eostrės. Šis požiūris daro prielaidą, kaip panašiai kaip ir Kalėdų atveju, krikščioniška šventė yra siejama su pagoniškomis astronominėmis šventėmis, ir kad krikščionys savo didžiausioms šventėms pasisavino pagoniškus pavadinimus bei datas. Atsižvelgiant į ryžtą, su kuriuo krikščionys kovojo prieš bet kokias pagonybės formas, vis dėlto tai atrodo gana abejotina prielaida, rašo „Encyclopedia Britannica“. Dabar gana dažnai sutariama, kad šis žodis kilo iš krikščioniško Velykų (arba Didžiosios) savaitės vadinimo albis – lotyniškos frazės, suprantamos kaip alba („aušra“) daugiskaitos – ir senojoje vokiečių aukštaičių kalboje tapusios eostarum. Tuo tarpu prancūziškasis Velykų pavadinimas Pâques kilęs iš lotyniškojo ir graikiškojo Pascha. Nesutarimai dėl datosNustatinėjant datą, kada turėjo būti švenčiamas Jėzaus prisikėlimas, ankstyvojoje krikščionybėje kilo didelis ginčas, kuriame išskyrė Rytų ir Vakarų pozicijos. Disputas galutinai išspręstas buvo tik tik VIII a. Mažojoje Azijoje krikščionys nukryžiavimą minėjo tą dieną, kai žydai šventė Paschą (arba Pesachą) – tai būdavo 14-oji diena po pirmosios pavasario pilnaties, pagal hebrajų kalendorių – 14-oji Nisano mėnesio diena. Bet pagal Šventąjį raštą, Jėzaus Kristaus prisikėlimas buvo pastebėtas po dviejų dienų nuo nukryžiavimo, tad ir Velykos buvo švenčiamos dviem dienom vėliau. Vakaruose Jėzaus prisikėlimas buvo švenčiamas sekmadienį – kai pasak Biblijos, Jėzus Kristus ir prisikėlė iš numirusių. Taigi, Velykos visada buvo švenčiamos pirmąjį sekmadienį po Nisano mėnesio 14 dienos. Bažnyčios vis dažniau rinkdavosi sekmadienio šventimą, o kvartodekiečiai („14 dienos šalininkai“) tapo mažuma. Nikėjos susirinkimas 325 m. nutarė, kad Velykos bus švenčiamos pirmą sekmadienį po pirmosios pavasario pilnaties (pirmosios pilnaties po pavasario lygiadienio), todėl Velykos gali nutikti bet kurį sekmadienį nuo kovo 22 d. iki balandžio 25 d. Rytų stačiatikių bažnyčios naudoja šiek tiek kitokį skaičiavimą – pagrįstą Julijaus, o ne Grigaliaus kalendoriumi (Julijaus kalendorius 13 dienų lenkia Grigaliaus kalendorių) – todėl stačiatikių Velykų šventė paprastai įvyksta vėliau, nei pas protestantus ir Romos katalikus. Be to, stačiatikių tradicija draudžia Velykas švęsti prieš hebrajiškąją Paschą, ar tuo pačiu metu. XX a. keletą kartų buvo bandyta nustatyti nekintančią Velykų datą, konkrečiai siūlant sekmadienį po antrojo balandžio šeštadienio. Nors šis pasiūlymas ir turėjo daug šalininkų, vis dėlto toks sprendimas nebuvo priimtas. Dar kartą susidomėjimas fiksuota data kilo XXI amžiaus pradžioje, po diskusijų, kuriose dalyvavo Rytų stačiatikių, Sirijos stačiatikių, koptų, anglikonų ir Romos katalikų bažnyčių vadovai – tačiau oficialus susitarimas dėl tokios datos vis dėlto sunkiai tikėtinas. Velykų papročiaiVelykos, kaip ir Kalėdos, turi labai daug tradicijų, ir kai kurios iš jų mažai susijusios su krikščioniška Prisikėlimo švente, o kyla iš liaudies papročių. Velykinis ėrienos kepsnys siejamas su Šventajame Rašte vartojamu avinėlio įvaizdžiu („Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“, Jn 1,29) – ir su ėriuko, kaip aukojimo gyvūno vaidmeniu senovės Izraelyje. Senovėje krikščionys po altoriumi dėdavo avienos mėsą, ją laimindavo ir vėliau per Velykas valgydavo. Nuo XII a. per Velykas baigdavosi Gavėnios pasninkas – ir baigdavosi griausmingai: su kiaušiniais, kumpiu, sūriais, duona ir saldumynais, kurie tokia proga, žinoma, būdavo dar ir palaiminti. Dekoruotų velykinių kiaušinių naudojimas pirmą kartą užfiksuotas XIII a. Bažnyčia Didžiosios Savaitės metu drausdavo valgyti kiaušinius, tačiau tą savaitę vištos juos ir toliau dėdavo, ir tuo metu sudėti kiaušiniai būdavo pažymimi kaip „Didžiosios savaitės“ kiaušiniai. Pats kiaušinis tapo Prisikėlimo simboliu. Kaip, pasak krikščioniškosios mitologijos, Jėzus pakilo iš kapo, taip ir kiaušinis simbolizuoja naują gyvenimą, prasiveržiantį iš lukšto. O pagal stačiatikių tradiciją kiaušiniai dažomi raudonai – tai simbolizuoja kraują, kurį Jėzus liejo ant kryžiaus. Paprotys sieti triušį ar kiškį su Velykomis atsirado protestantiškoje Europos dalyje XVII a., – tačiau paplito tik XIX a. Sakoma, kad velykinis triušis deda kiaušinius, taip pat juos puošia ir slepia. Vienas iš šio mito paaiškinimų – kad kiškis yra šventas jau minėtos deivės Eostrės gyvūnas. Tiesą sakant, mitas dar painesnis – esą pavasario deivė Eostrė rado leisgyvį paukštį nušalusias sparnais, ir norėdama išgelbėti jo gyvybę, pavertė kiškiu. Tačiau gebėjimas dėti kiaušinius liko. Vis dėlto, manoma, kad šis motyvas – jau romantizmo (XIX a.) laikų romantinė versija. Tačiau ne visur už velykinius kiaušinius atsakingas vien kiškis. Kai kuriose Europos šalyse šia sritimi „rūpinasi“ kiti gyvūnai: Šveicarijoje – gegutė, Vestfalijoje (šiaurės Vokietija) – lapė. |