„Zero waste“ judėjimas: ką galime pakeisti, kad mažiau vartotume ir švaistytume? (Foto, Video)

„Eurostat“ duomenimis, kiekvienas lietuvis per metus vidutiniškai sugeneruoja 464 kilogramus šiukšlių – vos vos mažiau nei Europos sąjungos vidurkis (492 kg/žmogui). Tai maždaug 5 kartus daugiau šiukšlių nei sveria pats! Iš viso, visa Europos sąjunga išmeta 220 milijonų tonų atliekų. Išties milžiniški skaičiai, ar ne?

Iš kur šios atliekos atsiranda? Į šį skaičių įeina statybinės šiukšlės, atliekos susidarančios naudingųjų žaliavų kasybos metu, gaminant įvairius produktus ir įrenginius, kuriuos naudojame mes – vartotojai. Apie 8.2% visų šiukšlių susidaro namų ūkiuose. Tai – maisto pakuotės, išmetami drabužiai ir rakandai, nesuvartotas maistas ir t.t. Tačiau visų šių produktų gamybos metu susidaro dar 10.6% visų atliekų! Taigi, generuojame atliekas gamindami produktus, kuriuos anksčiau ar vėliau… paverčiame atliekomis.

Tačiau juk dalį atliekų perdirbame, ar ne? Deja, ir čia skaičiai nedžiugina. Lietuvoje perdirbame mažiau nei 35% visų atliekų, o daugiau nei pusė atsiduria sąvartynuose. Kai kurios rūšiuojamos atliekos apskritai neperdirbamos – pavyzdžiui, perdirbti įmanoma tik apie 10% visų plastiko šiukšlių. Likusios keliauja ne kur kitur, o į tuos pačius sąvartynus, turi būti sudegintos ar dar blogiau – atsiduria gamtoje ir vandenynuose. O plastikas gamtoje yra be galo ilgai – kiekviena plastiko dalelė, kurią kada nors pagaminome, vis dar egzistuoja, nebent buvo sudeginta.

Taigi, jei efektyviai šiukšlių perdirbti negalime, kaip galėtume jų išvengti?

Su beprotišku Žemėje sugeneruojamu šiukšlių kiekiu jau daugiau nei dešimtmetį kovoja „nulinių atliekų“ judėjimas, angliškai žinomas „Zero waste“ pavadinimu. Tiesa, šis terminas naudotas ir anksčiau – dar šio tūkstantmečio pradžioje, tačiau tik taršos gamyboje mažinimui bei atliekų perdirbimo praktikoms komunaliniuose ūkiuose apibūdinti. „Zero waste“ kaip gyvenimo būdas pradėjo populiarėti 2009-aisiais JAV. Judėjimo pradininkė, Bea Johnson, minimalistinį gyvenimą be šiukšlių pradėjo populiarinti savo tinklaraštyje, „Zero Waste Home“, o vėliau išleido ir knygą. Knygoje autorė pateikia ir penkis pagrindinius principus, kurių reikėtų laikytis, siekiant kuo labiau sumažinti savo sugeneruojamų šiukšlių kiekį – „penkias „R“ (angl., „5 Rs“): atsisakyti („refuse“), sumažinti („reduce“), panaudoti dar kartą („reuse“), perdirbti („recycle“) ir kompostuoti („rot“).

Pasak B. Johnson siekiant sumažinti šiukšlių reikėtų stengtis ne kuo daugiau, o kaip tik – kuo mažiau šiukšlių perdirbti! Kitaip tariant, svarbiausia apskritai sumažinti naudojamų daiktų, kuriuos vėliau išmesime į buitinių atliekų ar rūšiavimo konteinerį, kiekį. Svarbu atsisakyti nebūtinų pakuočių – plastikinių maišelių, dėžučių, net popierinių įpakavimų. Maisto ir kitas prekes geriausia pirkti dideliais kiekiais, iš parduotuvių ar turgų, kur jas pasisverti ir susipakuoti gali į savo atsineštą pakuotę. Geriausia tam naudoti stiklinius indus, daugkartinius maišelius.

Galbūt dar pamenate laikus, kai pieno galėdavote nusipirkti stikliniuose induose, o vėliau šį butelį priduoti arba panaudoti dar kartą? Pildomi būdavo ir mineralinio vandens „sifonai“, o plastikiniai maišeliai buvo tikras deficitas – į parduotuves mūsų tėvai ir seneliai vaikščiodavo su „sietkomis“, t.y. tinkliniais maišeliais. „Zero waste“ šalininkai siūlo visus šiuos gerus ir gamtai draugiškus įpročius sugrąžinti!

Pati B. Johnson daugkartinius butelius naudoja ne tik pienui, bet net vynui įsigyti! Tuo tarpu kitiems maisto produktams įpakuoti „Zero waste“ judėjimo pradininkė siūlo medvilninius rankšluosčius – duonai, sūriui ir kt. produktams susivynioti, stiklinius indus – biriems produktams ir net mėsai ar žuviai supakuoti parduotuvėje. Į medvilninius rankšluosčius galima susivynioti ir savo pietus einant į mokyklą ar į darbą, o išvyniojus šis tampa padėkliuku ar servetėle.

Pasak „Zero waste“ šalininkų, svarbu atsisakyti visko, kas nėra būtina, o tai darant – išreikšti savo požiūrį ir „balsuoti“. Juk gamintojai, pakuotojai turės keisti produktus, jei juos pirks mažiau žmonių. Visgi dažnai jaučiamės lyg neturėtume išeities ir vis vien perkame perteklinėse pakuotėse supakuotus produktus, neatsisakome čekių parduotuvėse, reklaminių bukletų pašto dėžutėse, nemokamų suvenyrų konferencijose ir pan.

Juk visi turime pakankamai tušinukų, raktų pakabukų ir kitokių nemokamai dažna dalinamų menkniekių? Vis dėlto, kiekvienam jų pagaminti buvo naudojami brangūs ištekliai, o gavę nemokamai, net jei panaudosime, vis tiek anksčiau ar vėliau išmesime. B. Johnson siūlo atsakyti net smulkmenų – pvz., vizitinių kortelių. Juk kontaktinius žmogaus duomenis užsirašyti galima ir elektroniniu formatu, o visos vizitinės kortelės anksčiau ar vėliau atsiranda šiukšlyne!

Ką daryti su mums tiesiog brukamomis šiukšlėmis? Pavyzdžiui, nors įkyriai į pašto dėžutę kišamas popierines reklamas ir bukletus galime įdėti į popieriaus perdirbimo konteinerį, geriau būtų šių šiukšlių visai nesugeneruoti. Juk perdirbimui taip pat naudojami brangūs ištekliai – tiek kuras transportavimui ir įrangai veikti, tiek vanduo, žmonių darbas, o šio proceso metu vis vien sugeneruojama ir atliekų. Tuo tarpu, jei skirsime laiko ir mus popierinėmis reklamomis bombarduojančių įmonių paprašysime mums reklamų nebesiųsti, po truputį skleisime žinutę, jog prisidėti prie beprasmio atliekų generavimo nenorime.

Japonišku Furoshiki būdu į rankšluostuką ar kitą medžiagą galima susipakuoti ir maisto produktus, bei savo kasdienius pietus!

Kitas principas – sumažinti naudojamų daiktų kiekį. Dažnai prikaupiame tiek „turto“, kad vien tvarkymasis užtrunka be galo ilgai. Vis dėlto, daugumos turimų daiktų, ko gero, net nepasigestume. B. Johnson pataria visko turėti po vieną – vienas įrankių rinkinys virtuvėje, viena patalynės pakaita, tik būtiniausi drabužiai. Žinoma, jei toks minimalistiškas gyvenimas atrodo pernelyg ekstremalu, jo vaikytis nebūtina – tačiau bent jau pirkdami drabužius ir kitus daiktus iš antrų rankų stipriai sumažinsite savo taršos pėdsaką.

Namuose, ko gero, nereikia ir tuzino skirtingų valiklių visiems gyvenimo atvejams – daugeliu atvejų užtektų ir sodos ir acto, citrinos sulčių ir kitų „naminių“ priemonių. Siekiant dar labiau sumažinti atliekų kiekį, reikėtų atsisakyti trumpai naudojamų iš plastiko gaminamų kempinėlių, naudoti metalinius ar medinius, augalinio plaušo šveistukus ir skudurėlius. Vos prieš porą dešimtmečių dar naudodavome senus, nebepataisomus drabužius namams apkuopti, o tik po to išmesdavome! Tuo tarpu dabar, pigiai nusipirkti drabužiai pripildo spintas, nusibodę keliauja į konteinerius, o rakandų spintos pripildomos vienkartinio ar trumpalaikio naudojimo priemonėmis.

Taigi čia pasitarnauja ir „panaudoti dar kartą“ principas. Dar kartą panaudoti galime ne tik drabužius, bet ir įvairias pakuotes nuo parduotuvėje įsigytų prekių, stiklinius butelius nuo gėrimų, ir t.t. Be to, jei jau kažką perkame, svarbu pirma įvertinti ar to paties daikto negalėtume įsigyti iš antrų rankų. Taip ne tik sutaupytume pinigų, tačiau ir suteiktume jau pagamintam daiktui antrą šansą, sumažintume poreikį gaminti vis naujus daiktus.

Jei visgi nepavyko atsisakyti, sumažinti ar panaudoti dar kartą – likusias šiukšles reikėtų perdirbti. Efektyviausiai perdirbami popierius, stiklas ir metalas. Šiais laikais iš tų pačių žaliavų pagamintą popierių galima kokybiškai perdirbti net 5-7 kartus, o stiklas ir metalas gali būti perdirbami neribotą kiekį kartų – nuo to šių medžiagų kokybė nesumažėja.

Tuo tarpu plastiką geriausiu atveju pavyksta perdirbti tik 1 ar 2 kartus, o dauguma plastiko šiukšlių perdirbimo konvejerio išvis nepasiekia – šias atliekas per sunku ir pernelyg brangu perdirbti, todėl ir jos keliauja į sąvartyną. Taigi plastiko reiktų vengti bet kokia kaina – visgi net perdirbti jo nepavyks.

Nereikėtų apsigauti ir su biologiškai suyrančiu plastiku. Nors pagaminti iš augalinių šaltinių, pvz., kukurūzų krakmolo, biologiškai suyrantys produktai gamtoje yra be galo ilgai. Tinkamai kompostuoti juos reikėtų specialiose gamyklose, kur užtikrinamos tinkama temperatūra ir slėgis visiškai ir per trumpą laiką suardyti organinius polimerus. Tačiau tokio plastiko gaminiai labai retai atskiriami nuo kitų šiukšlių ir tiesiog keliauja į kompostavimo stotis ar sąvartynus. Arba, kaip ir kitos plastiko šiukšlės, patenka į gamtą ir vandenynus. Deja, bet čia jie gali išlikti nesuirę šimtus metų.

Tačiau, žinoma, kompostuokime tai, ką galime kompostuoti! Paskutinis „zero waste“ žingsnis – pūdymas. Visos namie susidariusios organinės atliekos – net nagai ar plaukai! – gali būti kompostuojamos. Tiesa, kai kurioms, pavyzdžiui mėsos ar duonos produktų atliekoms, reikia kitokių sąlygų nei augalinėms, nes jos genda ir yra labai greitai. Vis dėlto, jei turite galimybę, kompostuoti atliekas galite tiesiog specialiame konteineryje savo kieme. Be to, jau yra ir kompostavimui mieste kuriamų technologijų – kad galėtumėte dar labiau sumažinti į sąvartynus patenkančias atliekas kompostuodami tiesiog savo virtuvėje ar balkone.

Atrodo ekstremalu? O galbūt visai nedaug tereikia, kad bent šiek tiek sumažintume savo generuojamų šiukšlių kiekį?

Eglė Marija Ramanauskaitė

Šaltiniai:

• https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Waste_statistics
• Zero Waste Home | Bea Johnson | Talks at Google: https://youtu.be/nmfDTtduRh4
• https://www.nationalgeographic.com/environment/article/5-recycling-myths-busted-plastic
• https://www.bbc.com/future/article/20191030-why-biodegradables-wont-solve-the-plastic-crisis