Rohinjų krizė: kodėl prasidėjo žmonių persekiojimas ir kaip į tai žvelgia likęs pasaulis (Foto, Video)

Nuo 2017 m. atsinaujinęs smurtas, įskaitant pranešimus apie išžaginimą, žmogžudystes ir padegimus, paskatino rohinjų emigraciją, nes Mianmaro saugumo pajėgos teigė vykdančios kampaniją, siekdamos atkurti stabilumą šalies vakariniame regione. Jungtinės Tautos pareiškė, kad šios pajėgos parodė „genocidinį ketinimą“, o tarptautinis spaudimas išrinktiems šalies lyderiams nutraukti represijas ir toliau auga.

Kas yra rohinjai?

Rohinjai – etninė grupė, kurios tradicinė teritorija yra Mianmare, istoriniame Arakano regione, daugiausia Rachinų valstijos šiaurėje. Dėl besitęsiančio persekiojimo egzistuoja didžiulė rohinjų diaspora. Jie laikomi didžiausia pasaulyje etnine grupe, neturinčia savo valstybės. Iki 2017 m. rudens prasidėjusių susidūrimų Mianmare gyveno apie vieną milijoną rohinjų.

Rohinjai neturi būti painiojami su rachinais, kurie irgi gyvena tame pačiame regione, tačiau skiriasi savo kalba ir religija. Rohinjai kalba indoeuropietiška rohinjų kalba, kuri yra labai artima bengalų kalbai. Beveik visi rohinjai yra musulmonai sunitai. Rachinai, tuo tarpu, yra budistai ir kalba birmiečių kalbos dialektu.

Senoji Arakano etninė istorija nėra aiški, o abi etninės grupės, kurios Arakaną laiko savo tėvyne, savo kilmę sieja su įvykiais IX a. Maždaug tuo metu per Arakano kalnus iš Iravadžio slėnio atsikėlė birmiečiams gimininga etninė grupė, kuri tapo žinoma kaip rachinai. Rohinjai, tuo tarpu, save laiko senųjų krašto gyventojų indoeuropiečių palikuonimis, kurie dėl aktyvios arabų pirklių veiklos IX a. atsivertė į islamą.

Nuo to laiko Arakane visada egzistavo daugiaetninė visuomenė, kuomet skirtingomis religijomis tikintys ir skirtingomis kalbomis kalbantys gyventojai gyveno susimaišę. Paskutinioji galinga Arakano valstybė, Mrauku karalystė (1429–1785), pasižymėjo etnine ir religine tolerancija. Joje buvo statomos budizmo bei hinduizmo šventyklos, islamiškos mečetės. Kaldinant pinigus ant vienos monetų pusės buvo rašoma arabų raštu, o ant kitos – birmiečių.

Tyrinėtojai neranda įrodymų, kad Arakane gyvenantys musulmonai sudarė vieningą etninę grupę kaip teigia šiuolaikiniai rohinjų aktyvistai. Dėl stiprios kultūrinės įtakos iš Bengalijos ir Mogolų imperijos, valdovai save tituluodavo islamiškais titulais. Dėl nuolatinių kontaktų su Bengalija, rohinjų populiacija yra tankesnė šiaurinėje Arakano dalyje, o rachinų – pietinėje. Vakarų istorinėje tradicijoje Rachinų valstijos musulmonų gyventojų atsiradimą sieja su deportuotais ir pabėgusiais bengalais, kuriuos čia apgyvendino karaliai XVI-XVIII a. Kokią dalį iš jų sudarė musulmonai nustatyti tiksliai yra neįmanoma.

1785 m. mjanmų Konbaungų dinastijos armija užpuolė Arakano sostinę Mrauku ir prisijungė karalystę. Kadangi krašte prasidėjo musulmonų persekiojimai, labai didelė dalis jų migravo į šiaurę, t. y. į teritorijas, kurios buvo valdomos britų. Nepaisant to, 1799 m. britų keliautojas Francis Buchanan-Hamilton Arakane mini rohinjus, kuriuos apibūdina kaip vietinius Arakano gyventojus musulmonus.

Britų kolonijinių laikų įrašai rodo, kad nuo 1891 m. iki 1971 m. skirtingais laikotarpiais vyko musulmonų gyventojų migracija iš Čitagongo į Arakaną. Britai skatino pakartotinį ištuštėjusio regiono apgyvendinimą, užpildydami jį musulmonais iš Bengalijos. Tuo metu šie migrantai buvo vadinami čitagongiečiais (angl. Chittagongians) arba tiesiog bengalais. Naujieji atsikėlėliai sparčiai maišėsi su vietos musulmonais, įsiliedami į rohinjų etnosą ir taip sparčiai didindami jų skaičių. Pagal oficialią Mianmaro valstybės poziciją, būtent šie atsikėlėliai, o ne senieji krašto gyventojai, ir sudaro pagrindinį rohinjų etnosą.

Britų Indijos laikais įsibėgėjusi Arakano gyventojų segregacija buvo tęsiama ir per Antrąjį pasaulinį karą, kuomet kraštą užėmė Japonijos imperija. Britai ginklavo jiems lojalesnius musulmonų rohinjų būrius, o rachinai buvo labiau projaponiški. Tai sukėlė abiejų etninių grupių susidūrimus, kurie prasiveržė kaip 1942 m. Arakano žudynės, kuriose nukentėjo abi pusės.

1947 m. Birmai (nuo 1989 m. Mianmaras) iškovojus nepriklausomybę, rohinjai siekė teritorijas, kuriose jie sudarė daugumą, atskirti nuo Birmos ir prijungti prie Bangladešo. Vyriausybei pasipriešinus, prasidėjo ilgalaikis karinis konfliktas, kuris sutramdytas tik 1961 m.

Po 1962 m. karinio perversmo pradėta vykdyti politika nukreipta prieš musulmonus. Jie laikyti pavojingais valstybės saugumui, jų politinės laisvės buvo varžomos, prasidėjo persekiojimas. Rohinjai nuo 1972 m. vėl pradėjo ginkluotą kovą, kurią vykdo islamistinės ir teroristinės grupuotės, tokios kaip Rohinjų išlaisvinimo partija ar Arakano rohinjų islamo frontas.

1978 m. Mianmaro vyriausybė paskelbė, kad rohinjams atimama pilietybė ir pradėjo operaciją Naga Min (drakonų karalius), kurios metu 200 000 rohinjų buvo priversti ieškotis prieglobsčio Bangladeše. 1982 m. išleistas etninių grupių įstatymas paskelbė juos užsieniečiais migrantais ir atėmė iš jų Mianmaro pilietybę. Tuo metu Arakane buvo priskaičiuojama apie 584 518 musulmonų, arba apie 29 % gyventojų.

1991–1992 m. prievartinė rohinjų išvarymo istorija pasikartojo, kai iš Mianmaro į Bangladešą buvo išvaryti 150-300 tūkst. rohinjų. Dauguma XXI a. pradžioje buvo priverstinai repatrijuoti atgal. Bangladešo pabėgėlių stovyklose 1999 m. buvo likę 22 000, o XXI a. pradžioje daugiau nei 21 000 nuo karinės chuntos pabėgusių rohinjų. Jungtinėms Tautoms raginant paspartinti pabėgėlių grįžimo ir integracijos Bangladeše procesą 2004 m. Bangladeše buvo likę apie 5500 rohinjų pabėgėlių.

2012 m. etninė įtampa tarp rohinjų ir rachinų prasiveržė kaip riaušės. Jų metu vyko prieš rohinjus nukreipti pogromai, kaip manoma palaikomi šalies vyriausybės, dešimtys žmonių žuvo arba buvo sužeisti abiejose pusėse, šimtai tūkstančių neteko namų. Labai didelė dalis rohinjų buvo suvaryti į specialias stovyklas. Rohinjų bandymai aiškinti savo kilmę iš senųjų krašto gyventojų musulmonų vyriausybės yra nepripažįstami ir traktuojami kaip naujai sukurti mitai. Kadangi jų skaičius sparčiai auga, rohinjai yra suvokiami kaip pavojinga etninė grupė, kuri siekia išstumti iš krašto senuosius vietos gyventojus rachinus. 2014 m. jų skaičius Arakane jau buvo 1,3 mln., arba 40 % vietos gyventojų.

2015 m. augant įtampai apie 25 tūkst. rohinjų buvo priversti palikti Mianmarą jūra, laivais bandydami pasiekti saugesnes šalis, tokias kaip Malaizija, Indonezija ar Tailandas. Kadangi šios šalys atsisakė priimti pabėgėlius, tai sukėlė pabėgėlių krizę.

2016 m. spalį rohinjų musulmonai užpuolė ir užmušė kelis pasienio pareigūnus. Manoma, kad tai įvykdė Arakano rohinjų išlaisvinimo armija, įkurta 2013 m. Tai sudarė valstybei pretekstą persekioti musulmonus ir pradėjo 2016–2017 m. rohinjų krizę. Jos metu užfiksuota daug žmogaus teisių pažeidimų ir prievartos apraiškų: žudymai, prievartavimai, padeginėjimai ir kt. 2017 m. vasarą veiksmai prieš rohinjus pasiekė pagreitį, ir yra skaičiuojami tūkstančiai žuvusių ar sužeistų, šimtai tūkstančių priverstinai perkeliamų žmonių, priartinant rohinjų persekiojimą prie genocido. Tikima, kad apie pusė milijono šios tautos vos per mėnesį pabėgo iš Mianmaro ir persikėlė į gretimą Bangladešą, sukeldami vieną didžiausių humanitarinių krizių per pasaulio istoriją.

Iki 2017 m. rudens, kai didelė dalis rohinjų dėl persekiojimo buvo priversti palikti Mianmarą, čia gyveno apie milijoną rohinjų. Pagal 1982 m. Pilietybės įstatymą rohinjai nepriskiriami prie 135 vietinių gyventojų grupių ir dėl to negali pretenduoti į Mianmaro pilietybę. Dėl priespaudos ir persekiojimų mažiausiai milijonas rohinjų gyvena kaip pabėgėliai Bangladeše ir kitose Azijos šalyse. Apskaičiuota, kad visame pasaulyje yra pasklidę 3,5 milijono rohinjų.

Mianmaro valstybinės institucijos atmeta rohinjų sąvoką ir vietoje to kalba apie bengalus, tuo pabrėždami savo poziciją, kad kalba eina apie (nelegalius) imigrantus iš Bengalijos (Bangladešo). Iš regiono ištremti musulmonai, kurie XX a. aštuntajame dešimtmetyje apsigyveno Saudo Arabijoje arba Pakistane, ten vadinami „Birmos musulmonais“.

Koks yra rohinjų teisinis statusas?

Vyriausybė atsisako suteikti rohinjams pilietybę, todėl dauguma grupės narių neturi teisinių dokumentų, jie neturi pilietybės. 1948 m. Mianmaro pilietybės įstatymas jau buvo išimtis, o 1962 m. valdžią perėmusi karinė chunta po dvidešimties metų įvedė kitą įstatymą, atėmusį rohinjų teisę į visišką pilietybę.

Dar visai neseniai rohinjai galėjo užsiregistruoti kaip laikini gyventojai su asmens tapatybės kortelėmis, vadinamomis baltosiomis kortelėmis, kurias chunta 1990-aisiais pradėjo išduoti daugeliui musulmonų – tiek rohinjų, tiek ne rohinjų. Baltosios kortelės suteikė ribotas teises, bet nebuvo pripažintos pilietybės įrodymu.

2014 m. vyriausybė surengė JT remiamą nacionalinį surašymą, pirmą kartą per trisdešimt metų. Iš pradžių musulmonų mažumos grupei buvo leista identifikuotis kaip rohinjams, tačiau po to, kai budistų nacionalistai pagrasino boikotuoti surašymą, vyriausybė nusprendė, kad rohinjai galės registruotis tik tuo atveju, jei jie bus bengalai.

Panašiai, spaudžiamas budistų nacionalistų, protestuojančių prieš rohinjų teisę balsuoti 2015 m. konstituciniame referendume, prezidentas Theinas Seinas 2015 m. vasario mėn. panaikino laikinąsias asmens tapatybės korteles, faktiškai atimdamas jų naujai įgytą teisę balsuoti. (Baltosios kortelės turėtojams buvo leista balsuoti 2008 m. Mianmaro konstitucijos referendume ir 2010 m. visuotiniuose rinkimuose.) 2015 m. rinkimuose, kuriuos tarptautiniai stebėtojai plačiai įvertino kaip laisvus ir sąžiningus, nė vienas kandidatas į parlamentą nebuvo musulmonų tikėjimo.

Pastaraisiais metais vyriausybė privertė rohinjus pradėti nešiotis nacionalines patvirtinimo korteles, kurios veiksmingai identifikuoja juos kaip užsieniečius ir nesuteikia jiems pilietybės, teigiama advokatų grupės „Fortify Rights“ pranešime. Mianmaro pareigūnai teigė, kad kortelės yra pirmasis žingsnis pilietybės link, tačiau kritikai tvirtina, kad jos neigia rohinjų tapatybę ir gali padėti vyriausybei toliau varžyti jų teises.

Kodėl rohinjai bėga iš Mianmaro?

Mianmaro vyriausybė veiksmingai institucionalizavo etninės grupės diskriminaciją apribodama santuoką, šeimos planavimą, užimtumą, išsilavinimą, religijos pasirinkimą ir judėjimo laisvę. Pavyzdžiui, rohinjų poroms šiauriniuose Maungdaw ir Buthidaung miestuose leidžiama turėti tik du vaikus.

Rohinjai taip pat turi prašyti leidimo tuoktis, o tai gali pareikalauti papirkti valdžios institucijas ir pateikti nuotraukas, kuriose nuotaka be skarelės ir jaunikis švariai nuskustu veidu, o tai prieštarauja musulmonų papročiams. Norėdami persikelti į naujus namus ar keliauti už savo miestelių ribų, rohinjai turi gauti vyriausybės pritarimą.

Be to, Pasaulio banko skaičiavimais, Rachinų valstija yra mažiausiai išsivysčiusi Mianmaro valstija, kurioje skurdo lygis siekia 78 proc., palyginti su 37,5 proc. šalies vidurkiu.

Plačiai paplitęs skurdas, prasta infrastruktūra ir įsidarbinimo galimybių trūkumas Rachinų valstijoje dar labiau padidino budistų ir musulmonų rohinjų atotrūkį. Šią įtampą gilina religiniai skirtumai, kurie kartais virsta konfliktais.

Kas sukėlė pastarąjį bėgimą iš šalies?

Susirėmimai Rachinų valstijoje kilo 2017 metų rugpjūtį, po to, kai kovotojų grupuotė, žinoma kaip Arakano rohinjų gelbėjimo armija (ARSA), prisiėmė atsakomybę už išpuolius prieš policijos ir kariuomenės postus. Vyriausybė paskelbė ARSA teroristine organizacija, o kariuomenė pradėjo žiaurią kampaniją, kuri sunaikino šimtus rohinjų kaimų ir privertė beveik 700 000 rohinjų palikti Mianmarą.

Tarptautinės medicinos labdaros organizacijos „Gydytojai be sienų“ duomenimis, per pirmąjį išpuolių mėnesį, nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 24 d., žuvo mažiausiai 6 700 rohinjų. Mianmaro saugumo pajėgos taip pat tariamai atidengė ugnį į bėgančius civilius ir pastatė minų prie sienos kirtimo punktų, kuriais rohinjai bėgo į Bangladešą.

JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas smurtą apibūdino kaip etninį valymą, o humanitarinę situaciją – kaip katastrofišką. Teisių grupės ir kiti JT lyderiai įtaria genocido veiksmus, o 2018 m. rugsėjį JT faktų nustatymo grupė paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad Mianmaro vyriausybė turėjo „genocidinį ketinimą“ prieš rohinjus. JT komisijos pirmininkas teigė aptikęs aiškių kariuomenės piktnaudžiavimo modelių, įskaitant sistemingą taikymąsi į civilius, seksualinį smurtą, diskriminacinės retorikos propagavimą prieš mažumas ir nebaudžiamumo atmosferos kūrimą saugumo pajėgoms.

Pranešama, kad nuo 2018 m. pradžios Mianmaro valdžia taip pat išvalė apleistus rohinjų kaimus ir dirbamas žemes, kad galėtų statyti namus, saugumo bazes ir infrastruktūrą. Vyriausybė teigia, kad ruošiamasi pabėgėlių repatriacijai, tačiau teisių aktyvistai išreiškė susirūpinimą, kad šie žingsniai gali būti skirti apgyvendinti ne tik rohinjų, bet ir Rachinų valstijos gyventojus.

Be to, abejojama, ar vyriausybės taktika buvo atsakas į ARSA atakas, o pranešimai rodo, kad kariuomenė pradėjo įgyvendinti savo politiką likus beveik metams iki ARSA atakos. Sektantų smurtas Rachinų valstijoje nėra naujiena: dėl saugumo kampanijų per pastaruosius penkerius metus, ypač 2012 ir 2016 m., dešimtys tūkstančių rohinjų pabėgo iš savo namų.

Kur migruoja rohinjai?

Bangladešas. Dauguma rohinjų prieglobsčio ieško netoliese esančiame Bangladeše, kuriame yra riboti ištekliai ir žemė pabėgėliams priimti. JT duomenimis, šalyje yra daugiau nei 900 000 rohinjų pabėgėlių.

Daugelis gyvena perpildytose stovyklose Cox's Bazar rajone, kur dabar yra didžiausia pasaulyje pabėgėlių stovykla. Beveik 400 000 stovyklose esantiems vaikams nėra galimybės mokytis, nes mokytojams stovyklose uždrausta naudotis Bangladešo ir Mianmaro mokymo programomis, o rohinjų vaikams draudžiama registruotis į mokyklas už stovyklų ribų.

Tuo pačiu metu stovyklose ligų protrūkių rizika yra didelė, sveikatos organizacijos įspėja apie galimus tymų, stabligės, difterijos ir ūmaus geltos sindromo protrūkius. Daugiau nei 60 procentų turimo vandens pabėgėlių stovyklose yra užteršta, todėl didėja užkrečiamųjų ir per vandenį plintančių ligų rizika. Kai kurie pabėgėliai kreipėsi į kontrabandininkus, mokėdami už transportavimą iš Bangladešo ir Mianmaro, ir rizikuodami būti išnaudoti, įskaitant sekso vergiją.

Malaizija. Jungtinių Tautų duomenimis, 2019 m. spalio mėn. Malaizijoje buvo beveik 100 000 rohinjų. Į Malaiziją atvykę rohinjai neturi teisinio statuso ir negali dirbti, todėl jų šeimoms neleidžiama gauti išsilavinimo ir sveikatos priežiūros.

Indija. 18 000 rohinjų pabėgėlių užsiregistravo JT pabėgėlių agentūroje, nors Indijos pareigūnai skaičiuoja, kad visoje šalyje yra 40 000 rohinjų. Induistų nacionalistų vyriausybė laiko rohinjus nelegaliais imigrantais ir stengiasi juos sugrąžinti. Pranešama, kad nuo 2018 m. pabaigos Indija išsiuntė dešimtis pabėgėlių atgal į Mianmarą, o veiksmus kritikuoja Jungtinės Tautos ir žmogaus teisių grupės.

Tailandas. Šalis yra regioninis žmonių kontrabandos centras ir yra bendra rohinjų tranzito vieta. Migrantai dažnai atvyksta valtimi iš Bangladešo ar Mianmaro, o paskui plaukia į Indoneziją ar Malaiziją. Kariškių vadovaujama Tailando vyriausybė ėmėsi griežtų veiksmų prieš kontrabandą po to, kai tariamose stovyklose, kuriose gaujos laikė įkaitus, buvo aptiktos masinės kapavietės. Tačiau kai kurie ekspertai teigia, kad bausdami prekeivius žmonėmis sutrikdo prekybos tinklus, tai jų neišardo.

Indonezija. Rohinjai taip pat ieško prieglobsčio Indonezijoje, nors pabėgėlių iš Mianmaro ten yra palyginti nedaug, nes jie laikomi nelegaliais imigrantais. Indonezija išgelbėjo migrantų laivus prie savo krantų ir išsiuntė humanitarinę pagalbą bei atsargas į Bangladešo stovyklas.

Ar civilinė vadovybė pakeitė Mianmaro vyriausybės politiką?

2016 m. į valdžią atėjo pirmoji demokratiškai išrinkta Mianmaro vyriausybė per visą kartą, tačiau kritikai teigia, kad ji niekuo nepadėjo rohinjams ir kitiems musulmonams, nes baiminosi, kad gali susvetimėti budistų nacionalistai ir kelti grėsmę galios pasidalijimo susitarimui, kurį civilinė vyriausybė palaiko su kariuomene.

Buvusi de facto Mianmaro lyderė Aung San Suu Kyi neigė, kad vyksta etninis valymas, ir atmetė tarptautinę kritiką dėl jos elgesio su krize, kaltindama kritikus kurstant nepasitenkinimą tarp budistų ir musulmonų šalyje. 2017 m. rugsėjį Nobelio taikos premijos laureatė Suu Kyi sakė, kad jos vyriausybė „jau pradėjo geriausiu būdu ginti visus žmones Rachinų valstijoje“.

Vėliau tais pačiais metais Mianmaro vyriausybė neleido susisiekti su JT specialiuoju pranešėju žmogaus teisių klausimais Mianmare ir sustabdė bendradarbiavimą likusiai jos kadencijos daliai. 2019 m. gruodžio mėn. Tarptautiniame Teisingumo Teisme Suu Kyi toliau atmetė kaltinimus genocidu ir sakė, kad „jei Mianmaro gynybos tarnybų nariai padarė karo nusikaltimus, jie bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn per mūsų karinio teisingumo sistemą“.

JT faktų nustatymo grupė 2019 m. rugsėjį pranešė, kad padėtis Mianmare nepagerėjo ir 600 000 rohinjų, esančių vis dar Rachinų valstijoje, genocido pavojus išlieka. JT rekomendavo Mianmaro armijos vadovus perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui, kad jie būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn už genocidą.

Kaip reaguoja regionas?

Protestuotojai kartais susirinkdavo Pakistano, Indijos, Tailando, Indonezijos ir Bangladešo miestuose pasmerkti rohinjų žudymą ir persekiojimą. Bangladešo užsienio reikalų ministras 2017 m. rugsėjį pasmerkė smurtą Rachinų valstijoje kaip „genocidą“, o Indonezija ir Malaizija paragino Mianmaro valdžios institucijas sustabdyti savo kampaniją ir nutraukti smurtą.

Bangladešo ir Mianmaro valdžia diskutavo dėl rohinjų pabėgėlių repatriacijos, tačiau pastangos iki šiol žlugo. 2019 m. pabaigoje šalys sutiko repatrijuoti kelis tūkstančius pabėgėlių, bet nė viena iš nurodytos grupės nenorėjo grįžti į Mianmarą. Rohinjų bendruomenės lyderiai sakė, kad negrįš, kol nebus užtikrintos jų pilietybės teisės. Tuo tarpu JT kritikavo repatriacijos planus, sakydamos, kad sąlygos Mianmare rohinjams vis dar nesaugios.

Kaip reaguoja likęs pasaulis?

2019 m. lapkritį Gambija 57 valstybių Islamo bendradarbiavimo organizacijos vardu Tarptautiniam Teisingumo Teismui pateikė pirmąjį tarptautinį ieškinį prieš Mianmarą, apkaltindama šalį JT genocido konvencijos pažeidimu. Teismas 2020 m. sausį vienbalsiai nusprendė, kad Mianmaras turi imtis skubių priemonių, kad apsaugotų rohinjus nuo smurto ir išsaugotų galimo genocido įrodymus. Galutinis sprendimas byloje gali užtrukti ne vienus metus. Atskirai Tarptautis baudžiamasis teismas leido pradėti tyrimą dėl įtariamų žiaurumų 2019 m. lapkritį.

JT faktų nustatymo misija rekomendavo Saugumo Tarybai Mianmarui ir aukščiausiems kariniams pareigūnams įvesti ginklų embargą ir kitas sankcijas. Tačiau kai kurios Saugumo Tarybos narės, įskaitant Rusiją ir Kiniją, priešinosi didėjančiam spaudimui Mianmaro vyriausybei, nes teigia, kad ji bando atkurti stabilumą. Be to, generalinio sekretoriaus Guterreso užsakytoje ataskaitoje buvo užfiksuota JT agentūrų „sisteminė nesėkmė“ 2010–2018 m. siekiant pažaboti smurtą Mianmare.

2016 m. gruodį JAV prezidentas Barackas Obama panaikino sankcijas Mianmarui, sakydamas, kad jis padarė pažangą gerindamas žmogaus teises. Šis žingsnis buvo priimtas per susidorojimą su rohinjais, o kai kurie jį kritikavo kaip per ankstyvą. Po metų, vadovaujant prezidentui Donaldui Trumpui, buvo įvestos naujos JAV sankcijos Mianmaro generolui už tariamą jo vaidmenį kariuomenės išpuoliuose Rachinų valstijoje.

Trumpo administracija 2018 ir 2019 metais toliau plėtė sankcijų režimą Mianmaro kariuomenės vadams, nes padaugėjo kariuomenės įvykdytų žiaurumų įrodymų. Australija, Kanada ir Europos Sąjunga taip pat įvedė sankcijas kariuomenės lyderiams.

Tuo tarpu daugelis šalių, įskaitant JAV, Kanadą, Norvegiją ir Pietų Korėją, padidino savo humanitarinę pagalbą. Advokatų grupės, įskaitant „Human Rights Watch“, „Amnesty International“, „Arakan Project“ ir „Fortify Rights“, ir toliau prašo tarptautinio spaudimo Mianmaro vyriausybei.

Pasak žurnalisto Francio Wade'o, neperžiūrėjus „vyraujančios išankstinio nusistatymo kultūros“ ir neužtikrinus, kad rohinjai būtų traktuojami kaip žmonės, padėtis Rachinų valstijoje nepagerės.