Smūgis Macronui. Žlunga „imperija“. „Ką Kinija ir Rusija atima iš silpnos Prancūzijos“

„Focus“ išanalizavo, kodėl „Prancūzijos Afrika“ šiuo metu išgyvena didelę krizę, ir pabrėžė skirtumus tarp perversmų Nigeryje ir Gabone, kurie įvyko šiek tiek daugiau nei vieno mėnesio skirtumu.

Kodėl Afrika „dreba“

Rugpjūčio 30 dieną vienoje Afrikos šalyje įvyko dar vienas valstybės perversmas. Kad ir kaip būtų keista, būtent taip ir yra – „dar vienas“ perversmas, kuris, net ir kitaip nei pučas Nigeryje, niekam ypatingo įspūdžio nepadarė ir tikrai mirgėjo pasaulio antraštėse kaip įprastas dalykas.

Tai jau 9-asis karinis perversmas Afrikoje per pastaruosius trejus metus. Dauguma jų vyko buvusiose Prancūzijos kolonijose.

Pats perversmas Gabone tikrai nedaug kuo skiriasi nuo kitų Afrikos perversmų, nors yra tam tikrų vietinių ypatybių. Šioje situacijoje svarbus kontekstas – ir jis toks, kad Prancūzija praranda „savo Afriką“. Buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas Dominique'as de Villepinas dabartinę krizę net palygino su XX amžiaus vidurio Afrikos valstybių kova už nepriklausomybę.

Kodėl Gabonas ne Nigeris?

Gabonas ir Nigeris yra buvusios Prancūzijos kolonijos, kuriose gausu gamtos išteklių. Gabonas turi nemažus urano, mangano ir naftos telkinius (ji yra OPEC narė). O naudingąsias iškasenas valstybėje daugiausia išgauna Prancūzijos įmonės, visų pirma didžiausias vietinės naftos operatorius yra prancūzų bendrovė „TotalEnergies“.

„Orano“, „JC Decaux“, „Rougier“, RFI, CMA-CGM, „Eramet“, „Air France“, „Air Liquide“ taip pat vykdo veiklą Gabone, iš viso šalyje dirba 81 didelė Prancūzijos įmonė (iš viso, Prancūzijos ambasados ​​duomenimis, šioje šalyje jų yra apie 110). Jos dažnai atsiveža darbuotojus iš Prancūzijos, todėl Gabone yra didelė prancūzų bendruomenė, taip pat 400 žmonių karinis kontingentas.

Apskritai šalis yra gana glaudžiai susijusi su Prancūzija ekonomiškai ir politiškai. Visų pirma, Paryžius du kartus (1964 ir 1990 m.) įvykdė karinę intervenciją šalyje, kurioje nuo 1967 m. viešpatavo Bongo dinastija – Omarą Bongo po jo mirties 2009 m. pakeitė jo sūnus Ali. Šie autoritariniai valdovai palaikė draugiškus santykius su buvusia metropolija tiek politiniu, tiek neviešu lygiu. Šaltojo karo metais sklandė daugybė legendų apie šešėlinius Bongo šeimos santykius su prancūzų politikais, verslininkais ir specialiosiomis tarnybomis.

Skirtingai nei Nigeris, Gabonas yra ne dykumoje, o pusiaujo Afrikoje, todėl didžioji jo teritorijos dalis yra padengta miškais. Tai leidžia Afrikos šalies vyriausybei uždirbti iš „žaliųjų investicijų“. Gabonas puikiai „parduoda“ savo miškus nenukirtęs nė vieno medžio, todėl šalis yra dažna įvairių žaliųjų iniciatyvų, kurių viena įvyko šį pavasarį, dalyvė ir organizatorė. Tada Librevilyje vykusiame susitikime dėl miškų Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskelbė apie Prancūzijos kišimosi į Afrikos reikalus eros pabaigą. Tačiau Gabono opozicija šį vizitą suvokė kaip paramą dabartiniam prezidentui Ali Bongo.

Šalis, vertinant pagal Afrikos standartus, gana turtinga – joje vienas didžiausių BVP vienam gyventojui žemyne. Tačiau trečdalis Gabono gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.

Valdžios nekintamumas, korupcija ir skurdas

Nesunku atspėti, kad per Bongo dinastijos valdymo dešimtmečius užaugo ištisa karta, kuri neįsivaizduoja kito lyderio. Bongo buvo valdžioje beveik 90 % viso šalies nepriklausomybės laiko (Gabonas tapo nepriklausomas 1960 m. kartu su dauguma Afrikos šalių).

Taip pat per šį laiką užaugo karta, kuri gimė formaliai nuo Prancūzijos metropolijos laisvoje, bet kartu ekonomiškai visiškai nuo Paryžiaus priklausomoje valstybėje. Ši nepriklausomo Gabono karta užaugo ir susiformavo korumpuotos autokratijos sąlygomis.

Todėl nenuostabu, kad korupcija, autokratija ir pokolonijinė ekonominė priklausomybė nuo metropolijos daugumos Gabono gyventojų sąmonėje yra neatsiejamai susiję su skurdu, kuriame gyvena didelė dalis gyventojų.

Šioje miškingoje pusiaujo šalyje, priešingai nei daugelyje Sahelio šalių, kalbant apie perversmą, nekyla klausimas apie perėjimą nuo demokratijos prie autokratijos, tačiau ar karinė chunta atneš demokratinių pokyčių šioje šalyje, žinoma, yra retorinis klausimas.

Gabono kariuomenė iš karto pareiškė, kad kalbama ne apie radikalų užsienio politikos peržiūrą ar, juo labiau, bet kokių tarptautinių įsipareigojimų atmetimą, todėl nekalbama apie jokias intervencijas ar reikšmingas sankcijas prieš sukilėlius. Tačiau, kaip minėta aukščiau, kontekstas yra svarbus.

Tęsinys kitame puslapyje: