Azijos galiūnė tarp Kinijos ir Pakistano. Kaip Indija kovoja su šalį draskančiu separatizmu

Naciai iš Nagalando

Naga žmonės paskelbė savo valstybingumą diena anksčiau nei Indijos nacionalinis kongresas, 1947 m. rugpjūčio 14 d. Tačiau dėl geografinių, ekonominių ir politinių aplinkybių Nagalandas vis tiek buvo priverstas prisijungti prie Indijos kaip atskira valstija. Įdomu tai, kad nagų tautos tapatybės pagrindas – amerikietiško stiliaus krikštas, kurį tarp vietinių genčių išplatino amerikiečių misionieriai XIX amžiuje. O naga tautinės vienybės suvokimą lėmė dalyvavimas Pirmajame pasauliniame kare, kurio frontuose kaip britų armijos dalis kovojo apie 2 000 šios tautos atstovų.

Nuo 1955 m. naga žmonės propaguoja plačios autonomijos Indijoje idėją ir visų istoriškai naga žmonių apgyvendintų žemių sujungimą į vieną valstybę. Ir čia nagai pradeda ginčytis ne tiek su federaline vyriausybe, kiek su kitomis Indijos valstijomis – Manipuru, Arunačal Pradešu ir Asamu. Įdomu tai, kad nagų liaudies kovos lyderė yra Nacionalsocialistų partija, tai yra naciai.

Tai yra Indijos separatizmas. Šiuo metu visa kova vyksta deklaracijų lygmeniu, tačiau neatmetama galimybė, kad šalyje paaštrėjus socialiniams ekonominiams prieštaravimams situacija gali radikalėti.

Rožinė svajojė apie Manipuro valstybingumą

Manipuro valstija tapo Indijos dalimi 1949 m., tai yra, dvejus metus buvo nepriklausoma valstybe, kurios istorija siekia XII a.

2019 metais Londone buvo paskelbta „nepriklausomo Manipuro“ diasporos vyriausybė. Teigiama, kad ji ketina kovoti dėl pripažinimo ir narystės JT. Žinoma, visa tai – rožinės jo emigrantų svajonės. Daug svarbiau yra tai, kas vyksta pačioje valstijoje.

O joje, be jau minėtų nagų, už savo nacionalines ir kultūrines teises kovoja pangalų, kukių ir meitei gentys. Manipure, kaip ir kitose regiono valstijose, pastaraisiais metais išsivystė neigiama socialinė ir ekonominė dinamika. Taigi tie, kurie nori destabilizuoti padėtį Indijoje, turi kur klajoti.

Mizoramas: Indijos krikščionių kovos sėkmės istorija

Šiuolaikinio Mizoramo teritorija prie Britų Indijos buvo prijungta tik XIX amžiaus pabaigoje. Britų galia rėmėsi vietinių lyderių lojalumu, kurie savo ruožtu įteisino savo valdžią gaudami galingo sąjungininko paramą imperijos administracijos forma.

Įdomu tai, kad šią „idiliją“ sulaužė krikščionių misionieriai, kurie savo edukacinėmis programomis suformavo naują socialinį išsilavinusiųjų sluoksnį – mizus. Būtent šios grupuotės veikla lėmė tai, kad po 1959 m. bado kitais metais Asamo valstijoje kilo maištas, kurį numalšino vyriausybės kariai, tačiau separatistinės idėjos ir toliau gyvavo.

1966 m. kovo 1 d. buvo paskelbta Mizoramo nepriklausomybė, o federalinė vyriausybė atsakė jėga. Tačiau jau aštuntajame dešimtmetyje buvo atlikta nemažai socialinių ir kultūrinių reformų. Regionas gavo plačią autonomiją, ir tai paralyžiavo sukilėlių judėjimą. Separatizmas pagaliau buvo nutrauktas 1986 m. tarp vyriausybės ir sukilėlių grupuočių likučių pasirašius memorandumą. Lygiai po metų mizo sritis buvo atskirta į atskirą Mizoramo valstiją.

Asamo valstijos migracijos svyravimai

Asamo valstijoje, kurioje daugumą sudaro musulmonai, separatizmą sukėlė 1971 m. Bangladešo nacionalinis išsivadavimo karas, kuris buvo pakankamai kruvinas, kad paskatintų masinę bangladešiečių imigraciją į valstiją.

Taigi joje išaugo savitasis musulmonų, neigiamai nusiteikusių induistų federalinės valdžios atžvilgiu, svoris, pablogėjo ekonominės sąlygos. 1979 m. buvo įkurtas Jungtinis Asamo išlaisvinimo frontas, kuris paskelbė idėją sukurti nepriklausomą Asamo valstybę per ginkluotą kovą. 1990 m. federalinė vyriausybė ją įvardino teroristine organizacija. Po šešerių metų susikūrė organizacija Musulmon United Liberation Tigers of Assam (MULTA), pasisakiusi už atskiros valstijos, o galiausiai ir nepriklausomos valstybės sukūrimą regiono musulmonams.

2012 m. dėl įtemptos federalinės vyriausybės veiklos tūkstančiai musulmonų emigravo iš Asamo priešinga kryptimi – į Pakistaną. Tai vėl pakeitė regiono etnokultūrinę struktūrą ir susilpnino separatistų pozicijas.

Išsklaidytos separatizmo sėklos Tripuroje

22 metus (1989–2011) Tripuros valstijos sukilėliai kovojo už nepriklausomybę, tačiau pralaimėjo kovą federalinei vyriausybei, taip ir nesulaukę vietos gyventojų paramos.

Esmė ta, kad kovą šioje valstijoje vedė ne viena galinga jėga, net jei ji buvo organizuota ir sudaryta iš skirtingų grupių, o dešimtys mažų grupelių, kurios kartais kelia radikaliai vienas kitam prieštaraujančius tikslus.

Nors sukilimą, panašų į vykusį Mizorame, išprovokavo karas Bangladeše ir imigracija iš ten, dalis sukilėlių buvo prieš migrantus, o dalis buvo patys bangladešiečiai. Šiuo metu separatistinis judėjimas yra teroristinė mažų grupuočių veikla, vykdanti išpuolius prieš induistų valstybės tarnautojus ir saugumo agentūrų narius.

Naksalitų judėjimas – ar kastų visuomenėje įmanoma bendra lygybė?

Vakarų Bengalijoje, veikiant kultūrinei revoliucijai Kinijos Liaudies Respublikoje, naksalitų-maositų judėjimas – indiškas maoizmo variantas – įgavo stiprybės ir populiarumo. 1967 m., vietiniam žemės savininkui nužudžius maoistų aktyvistus (tai atsitiko Naksalbario vietovėje, iš kur kilęs judėjimo pavadinimas), Vakarų Bengalijoje kilo sukilimas. Po jo smurtinio nuslopinimo naskalistų idėjos pasklido ir kitose šiaurės vakarų Indijos valstijose. Federalinė vyriausybė sukūrė visą naskalistų judėjimo prievartos slopinimo strategiją.

Dabar naksalitų judėjimas daugiausia sutelktas kalnuotuose Dandakaranijos regionuose ir gretimose Madhja Pradešo, Džarkhando, Čhatisgarho, Odišos (anksčiau Orisa) ir Maharaštros valstijų teritorijose. Jį sudaro apie šeši tūkstančiai kovotojų, kurie skelbia kovą už socialinį teisingumą ir prieš kastų sistemos sukeltą nelygybę.

Įdomu tai, kad pačioje Bengalijoje, kur gimė naksalitų judėjimas, smurtiniai veiksmai buvo sumažinti iki minimumo ir viskas dėl to, kad ši valstija įvykdė socialines ir ekonomines reformas, ypač žemės reformas, kurios išmušė pamatą iš po naksalitų kojų. Iš esmės problemos, kurioms priešinosi jų šalininkai, buvo išspręstos.

Ieškant senovės protėvių tėvynės – dravidų (tamilų) separatizmas

Indijos pietuose taip pat yra separatizmo centras. Dravidų etninė bendruomenė gyvena Tamil Nadu valstijoje. Islamabade įsikūrusios ekspertų grupės „Project for Pakistan in 21st Century“ vyresnysis tyrėjas Ahmedas Quraishi juos vadina „tikraisiais indais“. Dravidai tiki mintimi, kad jie yra vietinių indų palikuonys, kurie kildinami iš arijų genčių, atvykusių į subkontinentą prieš kelis tūkstančius metų iš Vidurinės Azijos.

Dravidai nuo pat Indijos nepriklausomybės pradžios reiškė savo nepasitenkinimą Indijos nacionaliniu kongresu dėl perdėtos pagarbos brahmanizmo institucijai. Juk, pasak dravidų, brahmanai (aukščiausia socialinės sistemos varna (luomas), kurią į subkontinentą atnešė arijai daugiau nei prieš tris tūkstančius metų) yra čiabuvių pavergimo simbolis.

Dravidų intelektualai pasiūlė sukurti Dravidian Nadu valstybę ir įtraukti į ją Andhra Pradešo, Keralos ir Karnatakos valstijas ir net kaimyninę Šri Lanką.

1968 m. Dravidų pažangioji federacija bandė atskirti valstiją nuo Indijos. 1987 metais Indijos ministras pirmininkas Rajiv Gandhi (Indira Gandhi sūnus) nusprendė įsikišti į pilietinį karą Šri Lankoje, kuriame dalyvavo dravidų judėjimo šalininkai. Planas buvo aiškus – sunaikinti separatistus jų guolyje, veikiant principu „mano priešo priešas yra mano draugas“.

Tačiau paaiškėjo, kad šis principas veikia abiem kryptimis. Patyrę didelių nuostolių, indai įgijo ir naują priešą – Tamil Elamo išlaisvinimo tigrus, kurie 1991 m. galiausiai nužudė Rajivą Gandhi. Indijos dravidų tamilai tęsia kovą pogrindyje.

Belieka konstatuoti, kad Indija, jei ne pasmerkta, tikrai nėra be debesų. Šalis, nepaisant spartaus ekonomikos augimo, turi ko saugotis. Juk toks platus separatistinių judėjimų rinkinys lydi šalį gana ramioje tarptautinėje aplinkoje, bet kas bus, jei situacija paaštrės ir bus kovojama nebe už ambicijų tenkinimą, o už egzistencinį tautų išlikimą? Kiek tada Indijos nacionaliniai judėjimai gali pasiekti galingos išorės stimuliacijos sąlygomis?