Ar genijus slypi kiekviename iš mūsų?

Tačiau nauji mokslininkų atradimai rodo, kad gabumų šaltinis yra daug įdomesnis. Pasirodo, tai, kuo mes tampame, yra raidos procesas, įtraukiantis ir tai, ką mes paveldime genetiškai.

Prieš šimtmetį mokslininkai genus įsivaizdavo kaip automatiškai ir visuomet tuo pačiu principu pasireiškiančius veiksnius. Didžioji dalis žmonių šia idėja tiki iki šiol. Tačiau pastaraisiais metais mokslininkų mąstyme apie paveldimumą įvyko svarbus lūžis. Dabar mokslininkai žino, kad genai sąveikauja su aplinka ir visą laiką yra tai įjungiami, tai išjungiami. To pasekmė – tie patys genai lemia skirtingus rezultatus priklausomai nuo to, su kokia aplinka jie sąveikauja.

Žmonės – tarsi automatiniai patefonai

„Nėra jokių genetinių veiksnių, kurie gali būti analizuojami neatsižvelgiant į aplinką, – teigia kanadietis profesorius Michaelis Meaney. – Ir nėra jokių aplinkos veiksnių, kurie gali funcionuoti nepriklausomai nuo genomo. Bruožas atsiranda tik kaip geno ir aplinkos sąveikos pasekmė“. Tai reiškia, kad viskas, kas yra susiję su mumis – mūsų asmenybė, intelektas ir gabumai – iš tiesų yra nulemti mūsų gyvenimo. Šia prasme sąvoka „įgimtas“ nebetenka prasmės.

„Kiekvienas individas gimsta turėdamas galimybę vystytis visiškai skirtingais keliais. Kaip kad automatinis patefonas, kuris, paspaudus skirtingus mygtukus, gali groti skirtingas melodijas, taip ir individas turi potencialą vystytis skirtingais keliais. Tai, kokią melodiją individas „groja“, pasirenka aplinka, kurioja šis individas auga“, – teigia Kembridžo universiteto biologas Patrickas Batesonas.

Ar tai reiškia, kad genai neturi reikšmės? Žinoma, ne. Mes visi esame skirtingi ir turime skirtingus teorinius potencialus. Niekas kitas neturėjo jokios galimybės tapti Cristiano Ronaldo. Tik kūdikis Cristiano Ronaldo turėjo galimybę tapti tuo Cristiano Ronaldo, kurį žinome šiandien. Tačiau taip pat turime suprasti, kad šis futbolininkas galėjo tapti ir visiškai kitokiu asmeniu, turinčiu kitokius gabumus. Jo nuostabūs gabumai futbole nebuvo paveldėtų genų rezultatas.

Intelektas kinta

Įsivaizdavimas, kad IQ yra nekintantis, žmoniją lydėjo bemaž šimtmetį. Visgi IQ testo išradėjas Alfredas Binetas turėjo priešingą nuomonę. Panašu, kad mokslas pirmenybę teikia A.Binetui.

„Intelektas atspindi besivystančių sugebėjimų rinkinį“, – 2005 metais po daugybės metų tyrimų paskelbė Tuftso universiteto profesorius Robertas Sternbergas. Talento tyrėjai Mihaly Csikszentmihalyi, Kevinas Rathunde ir Samuelis Whalenas jam pritarė. „Akademines aukštumas pasiekę asmenys nebūtinai gimsta „protingesni“ už kitus, – rašo jie savo knygoje „Talentingi paaugliai“. – Tačiau jie dirba daugiau ir išugdo didesnę savidiscipliną“.

Otago universiteto Naujojoje Zelandijoje profesorius Jamesas Flynnas užfiksavo, kaip IQ testo rezultatai per pastarąjį šimtmetį gerėjo. Atlikęs nuodugnią analizę J.Flynnas šį faktą paaiškino kultūriniu išsilavinimu.

Savo ruožtu Stanfordo universiteto Jungtinėse Valstijose profesorius Carolas Dweckas pademonstravo, kad studentai, suvokiantys, kad intelektas veikiau yra kintantis nei pastovus, yra daug ambicingesni ir sėkmingesni. Ta pati dinamika tinka ir talentui. Tai paaiškina, kodėl dabartiniai geriausi bėgikai, plaukikai, dviratininkai, šachmatų žaidėjai, smuikininkai ir t.t. yra daug talentingesni nei ankstesnėse kartose.

Visos šios savybės priklauso nuo lėto, žingsnis po žingsnio vykstančio proceso, kurį skirtingos aplinkos išsiaiškino, kaip patobulinti. Iki šio šio patobulinimo prigimtis buvo tik intuityvi. Mokslininkai įją dar nebuvo atkreipę dėmesio.

Gabumai – minkšti ir lipdomi

Tačiau pastaraisiais metais atsirado visiškai nauja studijų sfera, kurioje proveržį padarė Floridos valstybinio universiteto psichologas Andersas Ericssonas. Šios studijų srities atstovai fiksuoja minėtų mažyčių patobulinimų šaltinius ir metodus. Jie vis geriau suvokia, kaip skirtingi požiūriai, mokymo būdai ir tikslios pratybos bei mankšta nukreipia žmones labai skirtingais keliais.

Ar jūsų vaikas turi potencialą tapti pasaulinio garso atletu, muzikantu-virtuozu ar genialiu, Nobelio premijos laureatu, mokslininku? Būtų kvaila tvirtinti, kad bet kas iš esmės gali daryti bet ką ar tapti bet kuo. Tačiau naujasis mokslas mums teigia, kad tai pat kvaila būtų manyti, jog didžioji dalis mūsų yra vidutinybės. Mūsų gabumai nėra nulemti genetikos. Jie yra minkšti ir lipdomi, ir tai daryti galima asmeniui net ir suaugus. Turint vilties ir ypatingo ryžto genialumas yra tai, ko bet kuris žmogus, bet kokio amžiaus gali siekti.