„Sankcijos primena katės ir pelės žaidimą“. Ar veiks Europos Sąjungos draudimas tiekti rusiškas suskystintas dujas?

Kaip tvirtina 𝐹𝑖𝑛𝑎𝑛𝑐𝑖𝑎𝑙 𝑇𝑖𝑚𝑒𝑠, nepaisant visų europiečių pastangų atsikratyti priklausomybės nuo rusiškų dujų, šių metų gegužę Rusija vėl tapo pagrindiniu dujų tiekėju Europai. Dujotiekio ir suskystintų dujų iš Rusijos tiekimas ES, DB, Šveicarijai, Serbijai, Bosnijai ir Hercegovinai, o taip pat Šiaurės Makedonijai paskutinį pavasario mėnesį siekė 15 ％ bendro žemyno dujų importo. Gi JAV SGD tiekimas, ICIS duomenimis, sumažėjo iki 14 ％, žemiausio lygio nuo 2022 metų rugpjūčio.

„Nuostabu regėti, kaip auga rusiškų dujotiekio ir suskystintų dujų rinkos dalis po to, ką patyrė Europa, po visų pastangų jų atsisakyti ir rizikų, kurias vardan to prisiėmėme“, skundžiasi pagrindinis ICIS analitikas Tomas Marzecas-Manseris.

Priminsime, JAV aplenkė Rusiją dujų tiekimo Europai srityje 2022 metų rugsėjį ir neužleido lyderystės ilgiau, nei pusantrų metų. Pernai amerikietiškos SGD sudarė beveik 20 ％ bendro Senojo Pasaulio „žydrojo kuro“ importo.

Dauguma ekspertų sutaria, kad JAV dujų tiekimo į Europą lyderystę prarado laikinai. Jie staigų amerikietiškų SGD dalies sumažėjimą aiškina force majeure aplinkybėmis, tarp kurių ir stambaus terminalo avarija JAV, iš kur dujos per Atlanto vandenyną buvo plukdomos Europon. Savo ruožtu Rusija padidino dujų tiekimą dujotiekiu per Turkiją prieš planinį dujotiekio remontą birželį. Be to, vasarą Rusija gali tiekti SGD į Aziją Šiauriniu jūrų keliu. Dujų paklausa Senajame Pasaulyje dabar santykinai nedidelė (20 ％ žemesnė, nei 2021 metais), o jų atsargos saugyklose artimos šio metų laiko rekordui.

2025 metų sausio 1 dieną baigia galioti eilinis penkių metų rusiškų dujų tranzito į Europą per Ukrainą susitarimas. Kyivui iki metų galų teks pasirinkti: toliau būti koridoriumi, kuriuo į Europą iš rytų tekėjo iš pradžių sovietiniai, o paskui rusiški energijos ištekliai, ar šio vaidmens atsisakyti. Rusiškų dujų tranzito pratęsimas paveiks ne tik ilgalaikį Ukrainos saugumą, bet ir visą Europos energijos politiką, ir, galiausiai, Rusijos dujų sektoriaus likimą. T．y. ant kortos daug stato ne tik Kyivas, bet ir Maskva.

Štai tokiomis aplinkybėmis Rusija, panašu, vėl stengiasi pasinaudoti kelis dešimtmečius ant rusiškų dujų adatos sėdėjusių ir komfortiškai gyvenusių, akis į politinius nesutarimus iš pradžių su SSRS, o šiai sugriuvus — su Rusija, akis užmerkusių europiečių pragmatiškumu. Kaip rodo Europos politikos analizės centro (CEPA) tyrimas, „Gazprom“ pirkėjams iš Rytų ir Centrinės Europos siūlo iki 10 ％ nuolaidas. Maskvai palanku ir tai, kad neįmanoma tiksliai nustatyti dujų išgavimo vietos. Taip europiečiai pirkėjai gali tvirtinti rusiškų dujų neperką ir savo sankcijų nepažeidžią.

Žinoma, po 2022 metų vasario 24-osios didelius nuostolius patyrė ne tik europiečiai, bet ir „Gazprom“, kuris buvo priverstas pripažinti target="_blank">didžiausius finansinius praradimus per ketvirtį amžiaus. Rusiškų dujų adatos Europai abu galai pasirodė esantys vienodai aštrūs: antrasis, rusiškas, irgi sukėlė priklausomybę, tik jau dabar Rusijos nuo Europos. Rytuose rasti visiškai Europą pakeisti galinčios alternatyvios rinkis Maskvai vis gi nepavyko.

Rusiškos dujos kaip turkiškos

Uždarius „Severnyj potok“, Rusija jau du metus į Rytų ir Centrinę Europą tiekiavidutiniškai po 40 milijonų kubinių metrų dujų per Kursko srityje esančią dujų matavimo stotį „Sudža“. Pernai, pavyzdžiui, per „Sudža“ Europa gavo ~15 mlrd. m³ dujų, kas yra mažiau, nei dešimtadalis tiektų 2021 metais.

Beveik trys ketvirtadaliai rusiškų suskystintų dujų (70 ％) teko Ispanijai ir Belgijai — 5,24 mlrd. m³ ir 3,82 mlrd. m³ atitinkamai.

Rusiškų SGD dalis Madrido, kuris pirmauja Europoje pagal suskystintų dujų tiekimą iš Rusijos, dujų importe 2024 metų kovą išaugo iki 26 ％ nuo metais anksčiau buvusių 14,4 ％. Pagal šį rodiklį Rusija nusileidžia tik Alžyrui, kurio dalis Ispanijos dujų importe sudaro beveik ⅔ (65,5 ％). Tuo keisčiau šį pavasarį nuskambėjo energetikos ministrės Teresos Riber raginimas uždrausti vieningoje Europoje visas dujas iš Rusijos, įskaitant ir jūra tiekiamas SGD, kurioms ilgai nebuvo taikomos jokios Europos sankcijos.

Rusijos valdžios ir „Gazpromo“ viltys, kad ES, nepaisant deklaruojamų planų, rusiškų dujų iki 2027 metų visiškai neatsisakys, yra gan pagrįstos.

Tai rodo Budapešto ir Bratislavos reakcija į naujausias nuolaidas. Vengrai ir slovakai mano, kad būtina toliau naudoti Ukrainos dujų infrastruktūrą, kuria jiems tiekiamos rusiškos dujos. Tam tikrą susidomėjimą „Gazpromo“ pasiūlymais išreiškė ir Viena, kuri taip pat lig šiol perka dujas iš Rusijos.

Dar vienas rusiškų dujų tiekimo į Europą maršrutas lieka pietuose. Pastaraisiais metais Ankara tapo stambiu rusiškų dujų pirkėju ir tranzito tašku ir taip pat parduoda jas europiečiams su nemenka nauda sau. Savaime suprantama, Turkijoje niekas „Tureckij potok“ uždaryti neplanuoja.

Ankaros ir Pietų Europos nauda iš prekybos Rusijos dujomis akivaizdi. Pavyzdžiui, Bulgarija, dabar gauna dujas per Turkiją tokia žema kaina, kad uždirba perparduodamos jas kitoms Europos šalims po maždaug €6 už MWh (€63 už 1000 m³). Turint omenyje, kad kainų skirtumas žemyno rinkose retai viršija €3 už MWh, Sofija turbūt ir toliau užmerks akis į tai, kad spekuliuoja ne turkiškomis, o Rusijos dujomis.

Turkijos rusiškų dujų importas pastaraisiais mėnesiais išaugo daugiau nei dvigubai (beje, Turkijos energetikos kompanija Botas įsiskolino „Gazpromui“ $27,5 mlrd., ką turkai neigia). Šias neva turkiškas, o paskui bulgariškas dujas daugiausiai perka Slovakija ir Lenkija. Tuo pat metu Varšuva nuduoda nežinanti, iš kur iš tiesų tos dujos teka.

Beje, Varšuva gali smūgiuoti „Gazpromą“, nors tai tikriausiai sukeltų rimtą ginčą su Austrija, Vengrija ir Slovakija. Lenkijos energetikos kompanija Orlen birželio pabaigoje įspėjo kolegas iš šių šalių apie galimybę jų mokėjimus „Gazpromui“ konfiskuoti, kaip kompensaciją už 2022 metais nutrauktą dujų tiekimą į Lenkiją, šiai atsisakius atsiskaityti už jas rubliais. Pernai pavasarį Orlen priklausant kompanija Europol Gaz, kuri yra dujotiekio „Jamal-Europa“ atkarpos Lenkijoje savininkė, kreipėsi į teismą ir pareikalavo iš „Gazpromo“ $1,45 mlrd. už dujų tranzito apmokėjimo vėlavimą.

Be Turkijos, rusiškų dujų tiekime Europai nemenkas Azerbaidžano vaidmuo.

Iš vienos pusės, Baku išgauna mažiau, nei 1 ％ pasaulio dujų, bet iš kitos, jo ryšiai tamprūs tiek su Maskva, tiek ir su Ankara; svarbi strateginė padėtis ir per jo teritoriją einantys dujotiekiai. Savo vaidmenį suvaidino ir Ursula von der Leyen, energijos krizės įkarštyje paraginusi Azerbaidžaną padidinti dujų eksportą į Europą, po ko į šią užkaukazio šalį metėsi Centrinės ir Rytų Europos šalių kompanijos. Baku kasmet Pietų Europai jau tiekia po 10 mlrd. m³ dujų, tačiau augančios europiečių paklausos dėl energingai didėjančios vidinės paklausos jis irgi negali.

Atsižvelgiant į ribotą „Tureckij potok“ pralaidą ir labai neapkrautą tranzito maršrutą per Ukrainą (DMS „Sudža“ dirba, išnaudodama 13 ％ savo pralaidos, kuri viršija 100 mlrd. m³ per metus), Baku pasiūlė tiekti azerbaidžanietiškas dujas per DMS „Sudža“, tačiau tai vargu ar patiks Maskvai. Be to, net jeigu Alijevui pavyks įkalbėti Kremlių, jokių garantijų, kad Ukraina ir Europa vietoje Azerbaidžano dujų gaus azerbaidžanietiškų ir rusiškų dujų kokteilį, žinoma, nėra.

Eurokomisija palaiko Azerbaidžano prašymą praplėsti ES su Azerbaidžanu jungiančio Pietinio dujų koridoriaus dujotiekių pralaidą. Tiesa, vienas iš aukštų ES valdininkų įspėja, kad, jo nuomone, dujų tiekimo augimas negalės pakeisti daugiau nei 14 milijardų kubinių metrų rusiškų dujų, kurios dabar kasmet tiekiamos į Europą per Ukrainą.

O kas su dujų tranzitu per Ukrainą?

Atrodytų, Briuselyje ir Europos šalių sostinėse turėtų būti priimamos ryžtingos priemonės užkirsti kelią eiliniam pigių rusiškų dujų antplūdžiui. Ypač po to, kai rusiškoms suskystintoms dujoms (SGD) pirmą kartą po dviejų metų pritaikytos sankcijos, tegul ir dalinės, iš 14-ojo ES sankcijų paketo prieš Rusiją. Vis gi, iš tiesų viską toli gražu ne taip paprasta padaryti. Ir netgi, beje, pasakyti.

Pavyzdžiui, Vokietijos ekonomikos ir klimato kaitos problemų ministras Robertas Habeckas, kurį simpatijomis Rusijai įtarti sunku, pasisako už rusiškų dujų tranzito per Ukrainą pratęsimą. Savo pasiūlymą jis aiškina tuo, kad, girdi, Kremlius už į Europą tiekiamas dujas gaunamais pinigais karo Ukrainoje nefinansuoja.

Žinoma, daug kas priklausys ir nuo paties Kyivo. Sprendžiant iš pranešimų Ukrainos žiniasklaidoje, dauguma politikų ten, nepaisant nemenkų pinigų ir pačių dujų, kurių santykinai nebrangiai galima įsigyti vidinėms Ukrainos reikmėms, pasisako prieš tranzito susitarimo pratęsimą. Antrosios aplinkybės svarba šiemet smarkiai išaugo po smūgių Ukrainos energetikai raketomis ir dronais. Rusiškos dujas galėtų labai praversti Kyivui ateinančią žiemą. Šio samprotavimo naudai liudija ir pasiūlymas greitai ir nebrangiai šalyje sukurti 3GW dujinę elektros generaciją, kuriai reikėtų kiek daugiau, nei 2 mlrd. m³ dujų per metus. Bendradarbiavimo su „Gazpromu“ priešininkai Ukrainoje visai teisingai mano, kad tai visiškai nereikšmingas kiekis, kurį galima tiek išgauti patiems, tiek ir perkant jas iš kaimyninių šalių, pavyzdžiui, Lenkijos.

Perkant dujas Lenkijoje, didelė tikimybė tiesiog daug brangiau nusipirkti rusiškas dujas, patekusias ten aplinkiniais keliais Pietiniu maršrutu.

Beje, net jei Kyivas naujo susitarimo su „Gazpromu“ atsisakys, galimybė europiečių partnerių dujų poreikį patenkinti išlieka. Kaip nurodo konsultavimo kompanija 𝐸𝑛𝑒𝑟𝑔𝑦 𝐴𝑠𝑝𝑒𝑐𝑡𝑠 𝐿𝑡𝑑., tai gan nesunkiai galima atlikti, trumpam užsakant pralaidos galingumus aukcionuose. „Gazprom“ tokia galimybės jau buvo ėmęsis anksčiau, dar iki 2022 metų vasario 24 d., tiekti dujas į Vokietiją per Baltarusią ir Lenkiją dujotiekiu „Jamal-Europa“.

Auksinius kiaušinius nešusi dedeklė