Žaliavalgystė: mada ar revoliucija?

Kas tai yra?

Žaliavalgystė (angl. Raw Food) – mitybos būdas, kai žalias, termiškai neapdorotas ir dažniausiai organiškas maistas sudaro didžiąją raciono dalį. Pradedantieji žaliavalgiai savo žaliavalgystės lygį mėgsta nusakyti procentais, mat tokių, kurie vartoja išimtinai (100 %) tik žalią, gyvą maistą, kol kas yra nedaug. Dažniausiai žaliavalgiai nevartoja nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų ir kiaušinių. Jie renkasi vaisius, daržoves, sėklas, grūdus ir žalumynus, kuriuos džiovindami, daigindami, spausdami, raugindami, mirkydami ir maldami sugalvoja neįtikėtinų patiekalų. Žaliavalgystės griebiamasi ligoms prispaudus, kiti ją išbando smalsumo vedini ar įkvėpti kitų pavyzdžio.

Gyvybės eliksyras

Bernardo LaPallo rugpjūčio mėnesį sukako 109 m., tačiau jam amžius – tik skaičiukas. Vyras rašo knygas, dalija interviu, dalyvauja seminaruose, daug juda ir ... svajoja atidaryti savo restoraną. Bernardo oda spindinti ir lygi, akys dega gyvybe, o protas šviesus ir aiškus. Didžiąją jo raciono dalį sudaro gyvas, žalias maistas, o žaliavalgiauti pradėjo jaunystėje, kai dar niekas plačiai apie tai nekalbėjo. O štai keturių vaikų mama ir septynių anūkų močiutė Mimi Kirk kiekvieną dieną pradeda žaliuoju kokteiliu, kurį ruošia iš įvairių lapinių daržovių ir vaisių. Nuo 30-ies ji nebevartoja gyvūninės kilmės maisto, o išbandžiusi žaliąją dietą netruko ja užkrėsti ir visą šeimą. Būdama 70 m. amžiaus Mimi laimėjo PETA (didžiausia pasaulyje už gyvūnų teises kovojanti organizacija) rengiamą grožio konkursą, o šiemet gegužę ji pristatys savo naująją knygą. Mimi sako, jog ji jaučiasi tokia sveika ir energinga lyg būtų dvidešimtmetė. Daugybė žmonių kasdien jai rašo laiškus, norėdami suprasti tokios geros savijautos priežastis ir galbūt šį bei tą prisitaikyti ir sau.

Plinta ir į lietuvių namus

Šiandien vakarų kultūros šalyse žaliavalgystė sparčiai įgauna pagreitį. Rodos, pasaulyje vis daugiau žmonių įsitraukia į šį įdomų eksperimentą su mityba. Eksperimentas čia itin tinkamas žodis, nes beveik visi žaliavalgiai tokiais tapo nusprendę tik pabandyti, paeksperimentuoti ir savo kailiu patirti, o kas gi nutiks pradėjus taip maitintis. Jie juokauja, jog tas, kas bent kartą ryšis tokiai nors vieno mėnesio avantiūrai, amžiams pakeis savo supratimą ne tik apie mitybą, bet ir gyvenimo būdą.

Žaliavalgystė lėtai atkeliauja ir į lietuvių namus. Apie šį mitybos būdą jau užsimenama interneto portaluose, diskutuojama forumuose, patyrimais dalijamasi dienoraščiuose. Žmonės buriasi į grupes, nes einant nauju keliu smagu sutikti bendraminčių, drąsiau keliauti. Net restoranėlis Vilniuje atidarytas! Sakote: „Ai, tai tik dar viena mada. Pažais ir praeis!“ Išties, rodos, jog tai tik dar viena neaiški naujovė, neaišku kieno ir kada sugalvota ir paleista į pasaulį daugintis. Tačiau geriau pagalvoję atrandame, jog tai ne naujas, o itin senas mitybos būdas, nes žmonės savo maistą ėmė gaminti tik susidraugavę su ugnimi. O iki tol? Sakysite: „Tai negi vėl turime grįžti į beždžionių laikus?!“ Bet palaukite, juk beždžionės, užkūrusios ugnį, staiga žmonėmis nevirto. Galima tik spėlioti, kodėl žmonės ėmė kepti savo maistą. Ar gyvenimo sąlygoms tapus atšiauresnėms, o gal dėl atsitiktinumo?

Užuominos raštuose

Jeigu klausimas, kaip maitinosi žmonės civilizacijos priešaušriu, yra pernelyg miglotas, tai Kristaus laikus siekiantys dokumentai atrodo bent jau šiek tiek aiškesni. 1923 m. vengrų lingvistas, psichologas ir filosofas Edmond Bordeaux-Szekely Vatikano archyvuose rado ir išvertė „Esėjų Taikos Evangeliją“. Jos eilutės žmones štai ko moko: „Nežudykite nei žmonių, nei gyvūnų, nei maisto, kurį dedate į savo burną... Jei sotinsitės gyvuoju maistu, šis jus gaivins, jei žudysite savo maistą, negyvas maistas žudys jus... Gyvenimas kyla iš gyvenimo, o iš mirties visada ateina tik mirtis... Tai, kas žudo jūsų maistą, taip pat žudo ir jūsų sielas... Jūsų kūnai tampa tuo, ką valgote, taip, kaip jūsų sielos tampa tuo, ką galvojate... Todėl nevalgykite to, ką šaltis ir ugnis suniokojo, nes degintas, šaldytas ir suardytas maistas sudegins, sušaldys ir suardys jūsų kūną... Valgykite vaisius ir žoles, kuriuos užaugino ir subrandino gyvybės ugnis...“ Tiesa, E. B. Szekely darbus gaubia mįslės ir skandalai. Pats Vatikanas teigė, kad „Esėjų Taikos Evangelijos“ rankraščiai apskritai neegzistuoja, o mokslininkas tais metais net nebuvo įleistas į archyvus. Rinkimės patys, kuo tikėti, o kuo ne.

Ieško atsakymų

Tikėjimo ir istorijos temos visada painios, bet to negalėtume pasakyti apie mokslinių tyrimų duomenis ir paprasčiausią logiką. Italų natūropatas gyd. Giuseppe Cocca, norėjęs būti matematiku arba inžinieriumi, tačiau paklusęs tėvų valiai tapo diplomuotu medicinos ir chirurgijos specialistu. Greitai nusivylęs oficialiosios medicinos gydymo metodais ir požiūriu į ligas, savo profesinę karjerą pasuko kiek kitokiu keliu. Šiandien jis ne tik sėkmingai gydo ligonius, bet ir nuolat bendrauja su sveikaisiais jiems aiškindamas, kaip reikia gyventi norint nesirgti. Gydytojas kelia klausimą, kokia mityba žmogui turėtų būti normali? Kokia yra žmonijos mitybos istorija? Juk dažniausiai galvojama apie tai, ką valgė mūsų seneliai, proseneliai ir proproseneliai, ir apie tai, kaip maitinomės prieš 200 ar 300 metų. O kas buvo prieš tūkstančius ir milijonus metų? Ar vėliau keičiantis valgymo įpročiams keitėsi ir virškinimo aparatas? Ar mūsų organizmas pritaikytas pasisavinti tokį maistą, kokį vartojame šiandien? Pažvelkime trumpai į tai, ką sako mūsų kūnas.

Ar galime valgyti viską?

Gyd. G. Cocca pateikia amerikiečių dietologo Sylverster Graham mintį, jog kiekvieno gyvūno fizinės išorinės savybės lemia prisitaikymą valgyti tik tam tikros rūšies maistą. Tuoj pat jis kelia klausimą, ar karvė gali būti pelių valgytoja, o liūtas ėsti savanos žolę? Ne, negali, nes dėl savo dantų struktūros paprasčiausiai nesugeba tokio maisto pasiimti. O kokį maistą galėtų pasiekti žmogus, jei staiga netektų visų savo sukurtų įrankių? Gyd. G. Cocca teigia, jog jei išorinės savybės neleidžia pasiekti tam tikros rūšies maisto, vadinasi, ir vidinis virškinimo aparatas turi sunkumų sudoroti tokį maistą. Visiems gerai žinomas gyvūnų skirstymas į žolėdžius, mėsėdžius ir visaėdžius, taip pat ir teiginys, kad jų virškinamieji aparatai skirtingi, jam atrodo kiek klaidingas.

Išties, sako gyd. G. Cocca, visų jų virškinimo sistemos yra labai panašios: „Visi turi burną, stemplę, skrandį (vieną arba du), ilgesnį ar trumpesnį žarnyną, kepenis, kasą, t. y. iš esmės virškinamojo aparato struktūra yra ta pati. O kas tada keičiasi? Proporcijos, pvz., mėsėdžių skrandžio rūgštingumas aukštesnis, o žolėdžių žarnynas ilgesnis ir t. t. Kokia gi išvada? Ogi ta, kad visi gyvūnai gali virškinti viską, tačiau kuo labiau nutolstama nuo to, kokį maistą virškinimo sistema yra prisitaikiusi apdoroti, tuo labiau organizmas „streikuoja“. Taigi mūsų maistas pagal tai, ką iš tiesų kaip rūšis gebame pasiimti ir tinkamai perdirbti, yra vienoks, tačiau galime susidoroti ir su mums nepriklausančiu maistu, tik sumokėti už tai turime sveikata.

Gamta pasirūpina viskuo

Kitas dalykas, dėl kurio kyla daugybė ginčų ir painiavos, yra mūsų įprotis maisto produktus klasifikuoti pagal turimas maistines medžiagas, t. y. baltymus, riebalus, angliavandenius, mineralines druskas, vitaminus. „Juk toks skirstymas gamtoje neegzistuoja“, – šypsosi gyd. G. Cocca. Žmonės, valgantys gyvūninės kilmės produktus ir jų nevartojantys, dažnai ginčijasi dėl pastariesiems gresiančio baltymų trūkumo.

Gyd. G. Cocca savo aiškinimą pradeda klausimu: „Ar mėsoje yra baltymų? Taip, yra. Kaip manote, kiek jų yra 100 g mėsos? Daugelis nežino, bet pabandykite įsivaizduoti. Ogi apie 20 g. Ar yra baltymų duonoje? Taip pat yra, 10 g / 100 g. Tai reiškia, jog 200 g duonos yra tiek pat baltymų, kaip ir 100 g mėsos. O daržovėse? Pavyzdžiui, bulvėse yra 2 g baltymų. Vaisiuose – šiek tiek mažiau nei gramas. Kiek baltymų motinos piene? Pirmasis visų mūsų maistas, kuris per kelis mėnesius padvigubina kūdikio svorį, iš pradžių turi 2,5–2 g baltymų, o kiek vėliau, kai šis tampa jau trigubai didesnis, baltymų sumažėja iki 1,5–1,2 g, t. y. šiek tiek daugiau nei jų yra vaisiuose.“

Rodos, pati gamta padeda pereiti prie mums, kaip rūšiai, tinkamo maisto. Tik kad mes jos tiesiog nepaisome. Gyd. G. Cocca tęsia: „Su kuo lyginame teigdami, jog veganiškoje dietoje (nevartojama nei mėsos, nei žuvies, nei pieno produktų ir kiaušinių) mažai baltymų? Visos oficialiosios studijos apie tai, kiek žmogui reikia baltymų, remiasi su žiurkėmis atliktais eksperimentais. Bet ar ne keista lyginti, kai žiurkės piene baltymų yra apie 8–10 g, o žmogaus piene jų skaičius svyruoja nuo 2,5 iki 1,2 g?“