Neišsipildę USB-C pažadai

Mano 2020 metų iPhone įkraunamas per Lightning portą. Mano monitorius, nešiojamasis kompiuteris elektroninė knyga — per USB-C, o mašinoje lig šiol yra senas geras USB-A, kurį visuomet reikia apversti tris kartus, kol pavyks įkišti teisingai. Mano kamera palaiko mikro-HDMI, nepanašų nei į mini-, nei standartinį HDMI, todėl norint ją prisijungti pre kompiuterio, tenka naudoti ištisą grandinę adapterių. Turiu dvi poras belaidžių ausinių, ir, savaime suprantama, jos įkraunamos skirtingais kabeliais. Gal naujų iPhone perėjimas prie USB-C gyvenimą palengvino, bet ką daryti su likusiais prietaisais, kurių portai visai kitokie? Telieka, veikiausiai, visiems tiems kabeliams palinkėti „gero apetito“.

Manyta, kad USB-C „įves tvarką“. ES priėmė įstatymą, įpareigojantį iki šių metų galo portus standartizuoti. Šis reikalavimas pastūmėjo netgi nuosavybinių jungčių ilgai tebesilaikiusią Apple kompaniją pereiti prie naujo standarto. Dabar Apple diegia USB-C ir savo belaidėse pelėse bei klaviatūrose, anksčiau krautose per Lightning.

Žmonės mano, kad kabelyje svarbi tik kištuko forma.

Ir tai iš tiesų taip: jeigu kabelis netinka jungčiai, jis bevertis. Tačiau paprastas formos atitikimas — tik pirmas išbandymas, po kurio prasideda naujos bėdos. Netgi vienodų jungčių ir kištukų kabeliai gali atlikti visiškai skirtingas funkcijas. Štai jis — antrasis „kabelių pragaro“ ratas: mano USB-C gali nesutapti su jūsiškiu, o USB-C, kurį nusipirkome prieš porą metų, gali skirtis nuo parduodamo dabar. Tai reiškia, kad jis gali tiesiog nesusidoroti su užduotimi, kurią norite juo atlikti.

Prisimenu, kaip pasirodė pirmasis USB.

Tada jis irgi turėjo išspręsti „laidų, kabelių ir gijų gniutulo“ problemą, kaip 1998 metais rašė laikraštis The New York Times. Anksčiau kiekvienas prietaisas buvo su savo jungtimi: nuosekliąja, lygiagrečiąja, PS/2, SCSI, ADB ir taip toliau. USB žadėjo standartizaciją ir supaprastinimą, ir kažkiek laiko tai iš tiesų veikė.

Tačiau paskui prasidėjo evoliucija: USB 1.1, USB 2.0, USB 3.0, USB4, o paskui, kaip bebūtų keista, USB4 2.0. Kai kurie iš šių kabelių ir atitinkamų portų atrodė vienodai, tačiau jų duomenų pralaidumas ir galia skyrėsi. Netgi negaliu perduoti, situacijos absurdiškumo, nepanardindamas jūsų į begalinius nusivylimo vingiu. Pavyzdžiui, Thunderbolt standartas, aktyviai naudojamas Apple ir pasiekęs jau penktą versiją, atrodo taip pat, kaip USB-C. Tačiau norint atskleisti visą jo potencialą, reikia prijungti prie suderinamo Thunderbolt porto, kurio išvaizda niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito USB-C. Tuo tarpu šiuolaikinis Thunderbolt kabelis, veikiausiai pajėgtų įkrauti jūsų Android, o senasis variantas gali nesusitvarkyti su kompiuterio įkrovimu.

Įkrovimo sunkumai aktualūs ne tik Thunderbolt.

 

 

Tikriausiai yra nutikę, kai prietaisas iš pirmo žvilgsnio tinkamu laidu prisijungtas prie įkroviklio, o įsikrauna labai lėtai ar ir visai neįsikrauna. Taip vyksta dėl to, kad maitinimo bloko galingumas gali netikti jūsų kabeliui arba neatitikti prietaiso reikalavimų. Ant maitinimo bloko tokie duomenys nurodomi mažutėmis raidėmis, bet net jei pavyks jas perskaityti, teks aiškintis techninėse detalėse, kaip tikram USB žinovui.

 

 

Situacijos nesupaprastina ir tai, kad dabar daugelis gamintojų dabar parduoda prietaisus be įkrovimo blokelių. Kaik kurios kompanijos, tokios, kaip Apple, tvirtina taip darančios dėl ekologijos. Tačiau yra ir tiesiog taupančių, juk be maitinimo blokelio nereikia sertifikuoti ir skirtingų kištukų skirtingoms šalims.

Problema nėra standartų nebuvimas — jų kaip tik daugiau nei gana.

Pramonė sukūrė daugybę USB standartų ir jo variacijų. Pavyzdžiui, USB 3.2 Gen 1 taip pat vadina ir USB 3.0, nepaisydami kitokios reikšmės. (Taip, iš tiesų.) Ir abu šie standartai gali būti naudojami kabeliams su USB-A, USB-B, USB-Micro B ir, žinoma, USB-C. Šių variacijų įvairovė tik auga, supainiodama net patyrusius naudotojus.

Viltis kada nors iš šio kabelių chaoso išsikapstyti yra.

Gali būti, standartizacija, reguliuojančių organų įsikišimas ir vartotojų paklausa galų gale lems universalaus standarto sprendimą. Tačiau vieningo „kabelio viskam“ svajonė visada susiduria su rūsčia realybe: kabeliai, kaip ir žmonės, pavaldūs laikui — negailestingiausiam standartui. Juk tuo pačiu metu naudojami ir nauji prietaisai, ir nupirkti prieš keletą metų, senos jungtys pasitaiko nuomojamuose automobiliuose ar orouostų laukimo salėse, o naujausi prietaisai reikalauja savo unikalių kabelių. Net jeigu visi gamintojai, įskaitant Apple, leis prietaisus tik su USB-C, tai negarantuoja, kad jie veiks būtent taip, kaip norėtųsi mums. Anksčiau ar vėliau reikės naujų kabelių.

 

 

The New York Times dar 1998 metais rašė: „Jeigu dabar pereisite prie USB, galitе neabejoti, jūsų prietaisas turės portą prisijungti“. Aš buvau pasirengęs! Pasirengęs ir dabar. Bet, deja, vieno laido niekada nebūna gana.

republic.ru