Kodėl naudinga kalbėtis pačiam su savimi balsu (Video)

Eidama pasivaikščioti, Ellie Shoja užsideda ausines ir pradeda kalbėti. Tačiau, kitaip nei įprastame dialoge, ausinėse neskamba svetimi balsai. Tai tiesiog patogus būdas užmaskuoti jos pokalbius su pačia savimi.

„Kiek save prisimena, kalbėdavausi su savimi, — pasakoja 43 metų Los Andželo gyventoja Ellie. — Ką nors svarstydama, visada aptariu tai su savimi. Kai įsistatau ausines, galiu gestikuliuoti ir kalbėti truputį garsiau, ne pašnibždomis“.

Ellie tokie pokalbiai — ne šiaip įprotis, o būdas nusiraminti ir atgauti pasitikėjimą. Jos rytiniai dialogai motyvuoja: „Tau pavyks. Tu gali tai atlikti“. Dieną ji balsu vysto idėjas savo rašytojų grupei, o vakare, ruošdama vakarienę, kalbasi, net jei virtuvėje nieko nėra.

Ji mano, kad šis procesas padeda struktūrizuoti mintis. „Tai sulėtina mintis, nes privalote jas išreikšti žodžiais, daro labiau susikaupusiais, o nerimo ir streso lygis sumažėja.

Tokių pokalbių su pačiu savimi praktika gan plačiai paplitusi, visgi kitiems žmonėms tai dažnai atrodo kaip keistenybė. Time kreipėsi į ekspertus, siekdamas sužinoti, kokie tokio „bendravimo“ pliusai.

Kodėl žmonės kalbasi patys su savimi?

Prieš 30 metų Thomasas Brinthauptas, tada jaunas tėvas, susidūrė su sekinančiomis, bemiegėmis dienomis ir naktimis. Jis pradėjo su tuo tvarkytis, balsu kalbėdamasis su pačiu savimi. Tai įkvėpė jį tyrinėti priežastis, skatinančias žmones imtis tokios praktikos.

Viena iš paplitusių priežasčių yra socialinė izoliacija. Žmonės, daug laiko praleidžiantys vieni, dažniau tylą užpildo pokalbiais su savimi. Pavyzdžiui, Thomaso motina, kuri gyveno viena, pasakodavo, kad pokalbiai su pačia savimi padėdavo jai „pragyventi dieną“.

Kai šeimoje vienas vaikas, jis irgi labiau linkęs imtis tokios praktikos lyginant su vaikais, turinčiais brolių ir seserų. Panašus reiškinys būdingas ir suaugusiems, vaikystėje turėjusiems įsivaizduojamų draugų.

Kita priežastis — stresinės ar naujos situacijos, kai žmonės nėra tikri tuo, ką „galvoti ar jausti“. Tyrimai parodė, kad kuomet žmogus nerimauja ar patiria obsesinio kompulsinio sutrikimo (OCD) simptomus, jis linkęs kalbėtis su pačiu savimi, nes tokie momentai verčia žmones ieškoti sprendimo ir suprasti problemą.

Svarbus ir amžius. Maži vaikai dažnai kalba balsu, įsisavindami socialinius vaidmenis, tačiau ilgainiui šis įprotis transformuojasi į vidinį dialogą. Gi pagyvenusiems žmonėms jis dažnai vėl pasireiškia. „Tai gali būti susiję su bandymu ką nors įsiminti ar drovumo sumažėjimu“. Thomasas Brinthauptas prisimena savo motinos žodžius: „Man vienodai, ką mano kiti. Aš kalbuosi su savimi“.

Vidutinio amžiaus žmonės, priešingai, labiau susivaržę. Jiems svarbu nepasirodyti kitiems keistais, juk įprotis kalbėtis su savimi jiems gali sukelti klausimus apie proto sveikatą.

Ar šis įprotis gali būti aukšto intelekto požymiu? Ar atvirkščiai? Nedaug atliktų tyrimų rodo, kad yra kažkoks ryšys tarp polinkių vidiniam pokalbiui balsu ir vidutinio koledžo studentų balų. Tačiau intelekto faktorius visgi nereikšmingas.

Ar tai gerai?

Pokalbiai balsu su pačiu savimi — ne tik normali, bet ir naudinga praktika. Tyrimai rodo, kad tokie pašnekesiai gali gerinti užduočių atlikimo gebėjimą ir didinti efektyvumą.

Psichologijos profesorius Gary Lupyan, tyrė šių „pokalbių“ įtaką kognityviniams procesams. Viename iš jo eksperimentų dalyviai buvo paprašyti rasti tam tikrą daiktą tarp daugybės fotografijų. Tie, kurie daikto pavadinimą įvardino balsu, rasdavo jį greičiau, nei užduotį atlikę tylomis. „Ištarimas balsu padeda išlaikyti sąmonėje vizualinį daikto atvaizdą“. Tad, jei pametėte raktus, ieškant jų namuose gali būti naudinga kartoti: „raktai, raktai, raktai“.

Pokalbiai su savimi taip pat gali motyvuoti. Pavyzdžiui, viename tyrime krepšininkai gerino savo techniką ir greičiau susidorodavo su pratimais, jeigu jie savo judesius įvardindavo balsu. „Kalba padeda rikiuoti veiksmus“. Tai padeda neprarasti dėmesio ir atsiminti, kada reikia persijungti kitam etapui.

Pokalbiai su pačiu savimi — savotiškas emocijų reguliavimo termostatas. Šis įprotis gali padėti pasiekti tikslus, pateikdamas vertingą atgalinį ryšį. Jis suteikia galimybę save kritikuoti ar girti,analizuoti sudėtingas užduotis ar rengtis svarbiems įvykiams. Pavyzdžiui, galite prieš susitikimą surepetuoti, ką sakysite, arba, atvirkščiai, nuraminti save po nejaukių situacijų: „Dar bus galimybių“.

Kartais pokalbis balsu padeda nuimti įtampą. Klasikinis pavyzdys — streso metu garsiai nusikeikti.

O būna, kad žmonės taria žodžius balsu tam, kad jų mintis ir emocijas galėtų išgirsti kiti. „Pavyzdžiui, galiu garsiai skųstis, kad mano žmona suprastų, jog esu nepatenkintas, suirzęs. Nors kalbuosi su savimi, tai suteikia pretekstą pradėti kalbėtis tarpusavyje.

Naudojimas psichoterapijoje

Pokalbiai su pačiu savimi pritaikomi ir psichoterapijoje. Gabrielle Morse, psichoterapeutė iš Niujorko, aktyviai rekomenduoja savo klientams naudoti šią techniką reguliuoti emocijas ir didesnei savivokai.

Ji pažymi, kas pokalbiai balsu sulėtina minčių tėkmę analogiškai, kaip dienoraščio rašymas. Tai padeda surikiuoti chaotiškas mintis, jas labiau įsisąmoninti ir struktūrizuoti. „Mums per dieną kyla tūkstančiai minčių, ir jos atsiranda spontaniškai. Verbalizacija padeda jas reguliuoti ir kontroliuoti“.

Gabrielle Morse naudoja dialektinės elgesio terapijos būdus ir pataria klientams kalbėtis su savimi taip, it su jais kalbėtųsi išmintingas patarėjas. Pavyzdžiui: „Turiu viską, ko reikia, kad su tuo susidoročiau“ ar „Tai laikina, ir aš galiu tuo pat metu justi diskomfortą ir būti saugus“.

Pasak jos, nerimastingos mintys dažnai nugali logiką, ir raminamų teiginių ištarimas padeda atsitraukti nuo neigiamos tėkmės.

Kai kuriems žmonėms pokalbiai su savimi tampa svarbia jų „išgyvenimo mechanizmo“ dalimi. Tarkime, potrauminio streso sutrikimą (PTSD) kenčianti Stephanie Crain mano, kad tokie pokalbiai padeda jai dorotis su nerimu ir jausti ryšį su aplinkiniu pasauliu. Ji savo pokalbius paverčia kūrybine veikla, dažnai kalbėdama rimuotai ar prodainiu, taip leisdama sau būti žaisminga ir laisva, kai niekas nežiūri.

„Tai stimuliuoja mano smegenis ir padeda patikrinti, kaip realybėje skamba tai, kas yra mano galvoje“. Įprotis kalbėti balsu — bet kada prieinamas vertingas instrumentas.

„Mes kažkodėl nusprendėme, kad kalbėtis su savimi — keistenybė“. Visgi tai turi didžiulę jėgą. Kai žmogus paverčia savo mintis ir idėjas į žodžius, jis lyg pats save girdi ir supranta. „Tai leidžia pamatyti save iš šalies“.

republic.ru