Į Kauną trumpam sugrįžusios emigrantės: Lietuva - rojus

Viliojo laisvė Vakaruose

„Išvažiavau ieškoti laisvės. Ir tik išvažiavusi supratau, kiek daug laisvės aš turėjau Lietuvoje“, – liūdnai šypsojosi kaunietė Jolanta Kristina Kondrotienė, trečius metus gyvenanti ir dirbanti Vokietijoje, Reino žemėje. „Lietuviai per daug gerai gyvena ir nesupranta, kad Lietuvoje – rojus, palyginti su kitomis šalimis“, – Kristinai pritarė jos mama Gabija Vilėniškienė, šešioliktus metus matanti emigrantų kasdienybę Italijoje.

„Smirdėjo man ta Lietuva. Visada svajojau gyventi šiltai – Ispanijoje, kur nors prie jūros, pajusti laisvę“, – apie savo viltis, kurias dabar jau vadina iliuzijomis, prasitarė Kristina Kondrotienė.

Neskurdusi, turėjusi mėgstamą darbą viename geriausių Kauno viešbučių, namus, artimuosius, prieš trejus metus ji nusprendė emigruoti. Gal pasidavusi madai, gal tiesiog panorusi įkvėpti taip viliojusio laisvės oro Vakaruose.

Rojaus miražas išsisklaidė

Jau pirmosios dienos saulėtoje Ispanijoje moterį nusodino ant žemės. „Išėjusi iš prekybos centro pamačiau du jaunus vyrus, šiukšlių konteineryje ieškančius maisto. Jie tarpusavyje kalbėjo lietuviškai“, – niūrų vaizdą prisiminė K. Kondrotienė. Moteris puolė į paniką, pradėjusi svarstyti, kiek ilgai užteks iš Lietuvos atsivežtų santaupų maistui ir pragyvenimui, mat iš Lietuvos išvažiavo nežinodama, kur ir ką dirbs.

Netrukus likimas ją nubloškė į Vokietiją – draugė vokietė pasiūlė slaugyti seną tėvą. „Prisirišau prie tų žmonių. Atidaviau jiems visą save. Dirbau, turėjau šiek tiek laisvo laiko, viskas atrodė gražu, nes gyvenau tarsi šiltnamyje“, – apie šviesias akimirkas pasakojo emigrantė.

Mirus jos slaugytam senukui, gyvenimas Vokietijoje moteriai parodė dantis.

Darbdavys – be ceremonijų

Devynis mėnesius išdirbusi picerijoje dėl neišmokamo atlyginimo K. Kondrotienė turėjo minti teismų slenksčius, pakloti nemenką sumą už neva nemokamos advokatės konsultacijas, patirti, kaip veikia sveikatos priežiūros sistema, mat dėl rūpesčių ir sunkaus darbo pašlijo sveikata.

„Dirbau nematydama dienos šviesos. Savininkas neduodavo laisvos dienos net drabužiams išsiskalbti. Turėjau įrodinėti, kad negaliu dirbti murzina“, – su tokia kasdienybe susidūrė K. Kondrotienė.

Nuėjusi pas šeimos gydytoją ji iš karto sulaukė pasiūlymo vartoti hormoninių preparatų. „Vokiečiai rytą pradeda nuo saujos tablečių: kad skrandis gerai virškintų, kad būtų gera nuotaika, kad lengviau išsituštintų, o vakare – kad išsimiegotų. 30–40 metų žmonės jau yra visiški ligoniai, prifarširuoti medikamentų, hormonų“, – įspūdžiais dalijosi kaunietė.

„Picerijos savininkas žemindavo mane, aprėkdavo netgi klientų akivaizdoje. Regis, toks elgesys su emigrante ten visiškai normalus“, – iki šiol negali atsitokėti kaunietė.

Atlyginimas tolimas svajonei

Dabar K. Kondrotienė dirba viešbutyje, tvarko kambarius. „Ten nėra kompiuterio – visi darbuotojai viską rašo ranka. Svečiai negali išsiskalbti drabužių, nes nėra skalbyklos. Neseniai viešbučiui suteiktas keturių žvaigždučių įvertinimas“, – ironiškai šyptelėjo Kristina.

180 vietų restorano taurės ir stiklinės plaunamos rankomis, į kriauklę prileidus vandens, kuris išleidžiamas tik vakare – taip siekiama taupyti. Kristina Lietuvoje tokio keturių žvaigždučių viešbučio sako nemačiusi. Guodžia tik tai, kad savininkė su ja elgiasi normaliai ir už gerą darbą gerbia, o akys ir siela pailsi besižvalgant į pasakiškai gražią vietovės gamtą.

O atlygis? Tikrai ne toks, apie kokį galbūt svajoja daugelis lietuvių, emigruojančių užsienin.

Gelbsti seniausia profesija

„Jeigu pačiai reikėtų nuomotis būstą, neišgyvenčiau“, – atvirai prisipažino K. Kondrotienė. Ji džiaugiasi galėdama gyventi pas draugę, kuriai sumoka tik komunalinius mokesčius. Per mėnesį viešbutyje dirbanti kaunietė gauna šiek tiek daugiau nei 1000 eurų. Ketvirtadalį sumos nukanda mokesčiai.

Neseniai iš Rygos į Vokietiją atsikrausčiusi Kristinos bendradarbė pradėjo dairytis darbo viešnamyje. „Aš viena, o jai dar reikia vaikus išlaikyti. Iš tokio uždarbio tai neįmanoma, todėl moteris nemato kitos išeities, kaip tik pardavinėti savo kūną“, – pasakojo emigrantė iš Lietuvos.

Staiga kurso nekeis

„Noriu perspėti žmonės, kad negyventų iliuzijomis. Ten asilas tikrai nekakoja auksu“, – tiesmukai palygina K. Kondrotienė. Trumpam į tėvų namus pasisvečiuoti grįžusią moterį emigrantės kasdienybė užgrūdino – kol kas ji nesiruošia Vokietijoje viską mesti ir visam laikui sugrįžti į Lietuvą. Nors puikiai supranta, kad ten visada ir liks tik emigrantė.

„Įdėjau per daug pastangų ir sveikatos, kad lengva ranka į viską numočiau. Dabar turiu leidimą dirbti bet kurioje Vokietijos vietoje, o čia manęs niekas nelaukia“, – atvirai prisipažino K. Kondrotienė.

Vis dėlto save ji laiko tikra lietuve ir ateitį mato tik tėvynėje, kur, Kristinos manymu, gyvenimas tikrai nepanašus į pragarą, kaip neretai daugelis lietuvių jį piešia.

Išalkusi kultūros

Sovietmečiu dirbusi garsiame Kauno restorane padavėja, kur laiką leisdavo elitas, šokio meno mokiusis pas Kirą Kateriną Daujotaitę, apvaikščiodavusi visus teatrus mieste, Vokietijoje K. Kondrotienė jaučiasi lyg paukštis narve. Kurortiniame miestelyje, kur ji dirba ir gyvena, nėra jokio kultūrinio gyvenimo.

„Gal moterims, kurios atvažiavo iš kaimų, ir nieko nematė, neturėjo, viskas atrodo kitaip. Aš laikiau save kilusia iš inteligentų šeimos, o patekau į tokią mužikų terpę. Jokia vakarietiška laisve ten nekvepia“, – neslepia nusivylimo kaunietė.

Viešėdama gimtajame mieste ji skuba įkvėpti laisvės oro ir kultūrinio gyvenimo.

„Dešimtis kartų mačiau „Silvą“, bet vis tiek ją dievinu“, – nušvinta K. Kondrotienės veidas. Moteris užtraukia gerai žinomos operetės ariją. Vakare ji su mama išsipuoš ir eis į Muzikinį teatrą.

Atvykėlių niekas nelaukia

Kristinos mamą G. Vilėniškienę taip pat galima vadinti emigrante, mat didžiąją laiko dalį ji praleidžia Italijoje – kaip socialinė darbuotoja savanorė padeda moterims, patekusioms į prostitucijos pinkles. Dažniausiai tai moterys iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, kitų buvusios Sovietų Sąjungos šalių.

„Minimalią algą gaunantys atvykėliai labai dažnai gyvena gatvėje arba geriausiu atveju nuomoja lovą. Normalesniam būstui pinigų neužtenka“, – pasakojo G. Vilėniškienė. Iš patirties ji pastebėjo, kad savo kūnu duoną uždirbančios moterys itin greitai pajunta didelių pinigų skonį ir nebenori keisti gyvenimo būdo.

Dvi tokias emigrantes G. Vilėniškienė buvo įkurdinusi vienuolyne, tačiau jos iš tokio prieglobsčio pabėgo – gali būti, kad toliau uždarbiauja teikdamos intymias paslaugas.

Lietuviai neįvertina to, ką turi

„Italai – svetingi žmonės. Bet tik iki to momento, kol tu neužimi jų darbo vietos. Emigrantas niekada nebus lygiavertis tos šalies gyventojas“, – įsitikinusi inteligentiška kaunietė ir pastebi – žmonės Lietuvoje tikrai gyvena ne prasčiau už italus.

„Ten kiekvienas žmogus neturi namuose kompiuterio ir interneto – jiems per brangu. Tiek prabangių automobilių, kaip Lietuvoje, ten aš nemačiau. Kavą jie geria namuose, o į restoraną leidžia sau nueiti gal sykį per mėnesį“, – lygino G. Vilėniškienė.

Net ir matydama dukros Kristinos patirtas nuoskaudas, 60 metų perkopusi moteris nesmerkia emigracijos. „Tegul važiuoja. Ir Kristinos aš nelaikiau – sakiau, važiuok. Tik sunkią emigranto dalią pajutę suprantame, koks rojus yra Lietuva“, – įsitikinusi kaunietė.

Emigracijos skaičiai nemąžta

Mastas

Duomenys

Palyginimas

Dešimtmetis