Kur nėra medžiotojų, nėra ir žvėrių

Populiariausi – Jurbarko medžiotojai

Nemuno pakrantėje įspūdingas stovyklavietes įsikūrę rajono medžiotojų klubai ir būreliai traukė kur kas daugiau jurbarkiečių dėmesio nei greta vykę koncertai, mugė ir žirgų konkūras. Stebėtis tuo neverta, nes Jurbarko medžiotojai moka bendrauti su visuomene – į šventę atsigabena įspūdingiausių trofėjų, pasakoja gražiausias medžioklės istorijas, vaišina laužo dūmais kvepiančia žuviene, košėmis, žvėrienos sriubomis, troškiniais ir kepsniais. Jokiame restorane tokių patiekalų negausi, todėl medžiotojai neatsigina smalsuolių.

Tačiau bene labiausiai akį traukė Nemuno pakrantėje išmoningai įrengtos klubų ir būrelių stovyklavietės – Medžiotojų ir žvejų draugijos Jurbarko skyriaus pirmininkas Faustas Bakys su komisija ilgai jas apžiūrinėjo ir dar ilgiau ginčijosi, kuris būrelis įsikūrė originaliausiai.

Daugiausiai pliusų pelnė Balandinės būrelio medžiotojai, įkūrę stovyklavietę arčiausiai Jurbarko tilto ir kvietę į savo valdas nepakartojamomis trimitų melodijomis. Ne ką prasčiau buvo įsikūrę ir Pašvenčio bei Skirsnemunės medžiotojų būreliai, o trečioji vieta atiteko eržvilkiškiams, parengusiems šventės dalyviams intriguojantį miško vaizdelį – vienoje stovyklavietės pusėje sukabinę pernai nušautų vilkų kailius, kitoje „įkurdino“ lapės, siekiančios vištos, iškamšą.

„Tai nuo kada, vyrai, vištas medžiojate?“ – bandė Eržvilko miškų medžiotojus išprovokuoti draugijos pirmininkas F. Bakys ir tuoj sulaukė atsako: kuo daugiau miške vilkų, tuo mažiau medžiotojams lieka žvėrių.

Žvėrių netrūksta

Nors pernai Jurbarko urėdijos miškuose buvo suskaičiuota daugiausia vilkų, žvėrių Jurbarko medžiotojams kol kas tikrai netrūksta. Tai akivaizdžiai patvirtino ir medžiotojų į šventę atvežti trofėjai. Vienas iš aktyviausių Balandinės medžiotojų būrelio narių Ramūnas Kvietkauskas į šventę atsivežė parodose prizinėmis vietomis įvertintus elnio ragus ir šerno iltis, o jo medžioklės draugas Vytautas Lebeckas džiaugėsi net tarptautiniais įvertinimais. Baltijos šalių medžioklės parodoje Rygoje jo nušauto šerno iltys pelnė trečiąją vietą, o lapės kaukolė buvo apdovanota sidabro medaliu.

Šventės renginiai

Kol jurbarkiečiai apžiūrinėjo medžiotojų trofėjus ir klausėsi jų pasakojimų apie staiga iš krūmų iššokusius vilkus ir lapes, stipriausi ir ištvermingiausi būrelių atstovai išbandė jėgas tradicinėse medžiotojų varžybose. Daugiausiai aistrų sukėlė batų mėtymo rungtis. Kadangi vyrams batus mėtyti sekėsi ne taip gerai kaip norėjo, šventės rengėjai pažadėjo ateinančiais metais šią rungtį perleisti moterims – juk būtent jos geriausiai yra išsitreniravusios mėtyti iš medžioklės grįžusių savo brangiausiųjų aulinius.

Užtat kilnoti 3 kg sveriantį alaus bokalą vyrams pasirodė visai nesunku, o rąsto stūmimo rungtis sukėlė smagaus juoko bangą. Suskaičiavus visus taškus paaiškėjo, kad stipriausiu ir sumaniausiu šiemet tapo Mituvos medžiotojų būrelis. Medžiotojų ir žvejų draugijos padėkos raštais per šventę buvo apdovanoti geriausi žvejai, o kolegos nuoširdžiai pasveikino medžiotojus Juozą Platūkį ir Albertą Mikštą, tądien apdovanotus Medžiotojų ir žvejų draugijos medaliu „Už nuopelnus puoselėjant medžioklės tradicijas“.

Čia pat, visai greta tilto per Nemuną, vyko ir dar vienas renginys – medžioklinių šunų ringas. Jame dalyvavo 17 medžioklinių šunų. Ne pirmą kartą į Jurbarką atvykstantis Lietuvos medžioklinių šunų centro vadovas Albertas Dziadas geriausiai įvertino skalikų veislės šunis Mūrą ir Maksę, kuriuos į šventę atsivedė Andrius Ganusauskas ir Juozas Gabraitis.

Jurbarko medžiotojai kultūrėja

Žiūrėdamas, kaip smagiai šventėje laiką su šeimomis leidžia Jurbarko medžiotojai, draugijos vadovas F. Bakys prasitarė, jog nėra geresnio būdo atsipalaiduoti, pamiršti visus rūpesčius ir darbus, kaip leidžiant laiką gamtoje su gera kompanija.

„Medžioklė – brangus pomėgis, tačiau tai, ką duoda miškas žmogui, nei pinigais, nei kokiomis kitokiomis materialinėmis vertybėmis neįvertinsi“, – tikino nuo vaikystės į medžioklę einantis F. Bakys.

Jurbarko medžiotojų organizacijos vadovas pastebėjo, kad medžiotojai kasmet tampa vis kultūringesni – jie domisi tradicijomis, laikosi ritualų, į mišką važiuoja ne žvėrių šaudyti, o pirmiausiai smagiai praleisti laiką gamtoje. Tokios tradicijos, kaip medžioklės rago pūtimas ir žvėrių pagerbimas, jau seniai tapo įprastu ritualu, medžioklei suteikiančiu iškilmingumo, mišką apgaubiančiu paslapties aureole.

F. Bakys tikina, kad tapę medžiotojais dauguma vyrų susidomi gamtoje vykstančiais procesais, ima domėtis žvėrių gyvenimo būdu, jų fiziologija, mąstymu, o perpratę žvėrių elgseną, išmoksta juos apgauti ir prisivilioti. Tam reikia daug laiko, o laikas, praleistas medžioklėje, žmogui duoda patirtį, išmoko pažinti ir suprasti tikrąsias gamtos vertybes.

Medžioklė, pasak F. Bakio, – tai spektaklis, kuriame medžiotojas tampa režisieriumi, turinčiu galių nulemti žvėries likimą. Kadangi šūvis tą spektaklį užbaigia negrįžtamai, vis dažniau medžiotojai, sulaukę žvėries, jo nenušauna.