Tarptautinių olimpiadų prizininkas po studijų Kembridžo universitete ateitį sieja tik su Lietuva

Kai Vlado artimieji ir pažįstami, sužinoję, kad jis rudenį pradės studijuoti Kembridžo universitete inžinerijos mokslus, klausdavo, kiek laiko praleido prie vadovėlių, iš pradžių vaikinas sakydavo tiesą – kad visai nesimokė. Tačiau supratęs, jog juo niekas netiki, dabar išsisuka, atsakydamas, kad šiek tiek teko pasėdėti prie knygų. Nors iš tiesų buvęs Vilniaus licėjaus mokinys ruošdavo tik fizikos ir anglų kalbos namų darbus, o tam skirdavo vos 15 minučių. Valstybiniams brandos egzaminams gabus jaunuolis taip pat visai nesiruošė, išskyrus anglų kalbos. Jausdamas, kad šis dalykas jam silpniau sekasi, prieš egzaminą mėnesį kasdien po valandą gilino anglų kalbos žinias. Palyginti su tuo, kad nemažai mokinių prieš egzaminus mokosi kiauromis paromis, tai neatrodo didelės pastangos, tačiau Vladui to visiškai užteko, kad gautų šimtuką. Kitus egzaminus jis taip pat išlaikė puikiai – matematikos žinios buvo įvertintos 96, fizikos 99, o lietuvių kalbos – 80 balų.

Tad ką vaikinas veikdavo tuo metu, kai jo bendramoksliai kalė formules ar bandydavo suprasti įvairias teoremas?

Vietoj mokslų – lėktuvų modelių konstravimas

Visą laisvą laiką Vladas nuo penktos klasės skiria lėktuvų ir sklandytuvų modeliams konstruoti. Svečiuodamasis pas mamos draugės sūnų ir pamatęs jo kambaryje daug paties sukonstruotų lėktuvų modeliukų, Vladas ir pats užsimanė tuo užsiimti. Tad paprašė, kad mama jį nuvestų į Lietuvos mokinių informavimo ir techninės kūrybos centre veikiantį modeliavimo būrelį ir aštuonerius metus be pertraukų ji lankė. Lėktuvų modelius Vladas konstruodavo ne tik būrelyje tris kartus per savaitę, bet dažnai ir namie iki išnaktų. „Tėvai užeina į mano kambarį apie antrą valandą nakties, o mane randa vis dar klijuojantį“, – pasakoja Vladas. Jo mama prisimena, kad sūnaus kambarys dažniausiai primindavo dirbtuves arba net sąvartyną, nes visas būdavo užverstas įvairiausio dydžio detalėmis, kartonu, plastiku.

Nors konstruoti modelius – didelio kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis darbas, tačiau Vladas nė karto nepasakė, kad atsibodo ir norėtų mesti šį užsiėmimą. „Tiesa, neseniai jau maniau, kad atsisakys savo pomėgio, nes nuvykęs į varžybas išbandyti beveik dvejus metus konstruoto sklandytuvo jį paleido ir šis nuskrido, nes nesuveikė sustojimo mygtukas. Vladas grįžo labai nusiminęs, tačiau iškart pradėjo konstruoti kitą modelį“, – pasakoja Jolita Jurkevičienė.

Moteris sako, kad sūnus dažnai būna išsiblaškęs, tačiau konstruojant jam niekada nepritrūksta užsispyrimo baigti darbą arba nepavykus vėl pradėti iš naujo. „Būna, kad kelias savaites krapštausi prie kurios nors vienos modelio detalės, bet paaiškėja, kad ne taip dariau ir vėl pradedu nuo nulio. Tuo metu, kai mano draugai žaisdavo kompiuterinius žaidimus, aš konstruodavau“, – sako Vladas.

Šis pomėgis atvedė vaikiną ir į inžinerijos mokslus. Jis planavo iš karto studijuoti aviacinę inžineriją, tačiau Kembridžo universitete pirmus dvejus metus dėstomi bendrieji dalykai, o tik paskui galima rinktis siauresnę sritį. Šiandien Vladas dėl to visai nesigaili. „Po studijų planuoju grįžti į Lietuvą, o pas mus labai mažos perspektyvos aviacijoje, todėl prasmingiau būtų pasirikti kitą inžinerijos šaką“, – svarsto būsimasis pirmakursis.

Nors vaikinas supranta, kad baigus Kembridžo universitetą bet kurioje pasaulio šalyje jo pomėgis galėtų tapti gerai mokamu darbu, tačiau nenorėtų gyventi svetimame krašte. „Neįsivaizduoju savęs mąstančio angliškai, gimtinėje man mieliau. Be to, čia tėvai, artimieji, draugai“, – teigia Vladas, ateitį siejantis tik su Lietuva.

Apie studijas Lietuvoje net nesvarstė

Beje, kad stos į vieną geriausių pasaulio universitetų, jaunasis fizikas nusprendė dar devintoje klasėje. Pradėjęs mokytis Vilniaus licėjuje jis daug bendravo su vyresniais mokiniais, – šie jam padėdavo ruoštis olimpiadoms, iš jų sužinojo, kad Kembridžo universitete idealios sąlygos tiems, kurie nori mokytis. Be to, ten kur kas artimesni dėstytojų ir studentų santykiai nei Lietuvos aukštosiose mokyklose. Vladui taip pat labai svarbu, kad Kembridžo universitete galima naudotis visa naujausia įranga, reikalinga inžinieriams. „Nebūčiau labai liūdėjęs, jeigu būtų nepriėmę. Buvau išsiuntęs prašymus ir į kitus Didžiosios Britanijos universitetus. Tik apie studijas Lietuvoje niekada net nesvarsčiau“, – dėsto Vladas.

J. Jurkevičienė prisimena, kad bandė sūnų atkalbėti nuo studijų užsienyje, patarė pirma baigti kurią nors Lietuvos aukštąją mokyklą ir tik vėliau važiuoti tobulintis svetur. Tačiau Vladas per beveik ketverius metus pripratino tėvus prie minties, kad išvyks į Didžiąją Britaniją. Kad patektų į aukščiausias vietas pasaulio universitetų reitinguose užimančią aukštąją mokyklą, vaikinas stengėsi kuo geriau pasirodyti tarptautinėse olimpiadose, nes laimėjimai jose atveria kelią į Kembridžą.

Jis žinias gilino papildomo ugdymo mokykloje „Fizikos olimpas“, o namie ilgai prie uždavinių neužsisėdėdavo. „Teorinę dalį mums išaiškindavo per paskaitas „Fizikos olimpe“, todėl papildomos literatūros skaityti nereikėjo, tekdavo tik paspręsti uždavinius, bet juos gana greitai įveikdavau“, – pasakoja Vladas.

Ilgiau jis mąstydavo apie galimus sprendimų variantus tų uždavinių, kuriuos norintiems papildomai paspręsti atrinkdavo Vilniaus licėjaus matematikos mokytojas Benas Budvytis. Vaikinas sako, kad kaip juos įveikti dažnai galvodavo net valgydamas ar vedžiodamas šunį. Itin sunkius matematikos uždavinius jam patiko spręsti, visuomet pats sukdavo galvą, kol sugalvodavo sprendimą. Jau nuo penktos klasės dalyvaudavo Vladas ir matematikos olimpiadose, jose puikiai sekėsi, vis dėlto labiau jį traukė fizika. „Nuo vaikystės mane domino viskas, kas vyksta gamtoje, pavyzdžiui, iš kur atsiranda vaivorykštė arba kodėl trenkus žaibui, garsas atsilieka. Mano tėtis fizikas, todėl paaiškindavo fizikinius procesus. Galbūt todėl ir atsirado potraukis fizikai. Nors neblogai sekėsi ir chemija, tačiau nepatiko, kad daugelį dalykų reikia išmokti mintinai. O matematikai ir fizikai pakanka loginio mąstymo“, – mano Vladas.

Tiesa, dešimtoje klasėje jis dar buvo paniręs į informatiką, spręsdavo uždavinius, per naktis programuodavo, dalyvavo Baltijos šalių informatikos olimpiadoje, tačiau šis mokslas jam greitai atsibodo.

Svarbiausia – įgimtas loginis mąstymas

Būsimojo Kembridžo universiteto pirmakursio mama mano, kad turėdamas tokią galvą Vladas galėjo dar geriau mokytis ir daugiau pasiekti, tačiau jis sakydavo, kad jau žino, kiek jam reikia. „Dėl to namie nuolat kildavo konfliktų. Tėvai priekaištaudavo, kad mokslo sąskaita konstruoju lėktuvų modelius. Galėjau iš visų egzaminų gauti šimtukus, bet nuo to tik tėvai būtų laimingesni. Aš ir dabar neliūdžiu. Ir laimėjimais olimpiadose daugiau džiaugdavosi tėvai nei aš pats“, – atskleidžia gabus jaunuolis.

„Vladas labai savimi pasitiki. Kartais gal net per daug. Grįžęs žiemą iš pokalbio Kembridžo universitete pareiškė, kad jis tikrai įstos, nors kad priimtų turėjo iš valstybinių egzaminų gauti ne mažiau kaip 95 balus“, – pasakoja J. Jurkevičienė.

Vlado fizikos mokytoja Danutė Aleksienė sako, kad pradėjęs dalyvauti tarptautinėse olimpiadose vaikinas tapo kur kas pranašesnis už ją, tačiau tuo nė kiek nesipuikavo. „Pamatęs, kad sekasi ir gali laimėti, jis siekdavo aukščiausių įvertinimų, tačiau netapo garbėtroška. Jau nuo devintos klasės, kai pradėjau Vladą mokyti, jaučiau jo didelį susidomėjimą fizika. Jam neužtekdavo to, ką išgirsdavo per pamokas. Norėdavo papildomai spręsti, nuolat užduodavo išsamių, įdomių klausimų. Interesas ir kryptingas darbas padėjo jam tiek daug pasiekti“, – mano D. Aleksienė.

Pats Vladas įsitikinęs, kad svarbiausia ne gera atmintis ar užsispyrimas, o įgimtas loginis mąstymas. Tai, jo nuomone, ir padėjo be didesnių pastangų laimėti pirmąsias vietas Lietuvos matematikos ir fizikos olimpiadose, parsivežti ne vieną medalį iš tarptautinių olimpiadų, kartu ir mokykloje gauti aukščiausius įvertinimus iš visų dalykų.