Andrius Tapinas. Apie 19 minučių kainą, vaikus ir lobius

Dar 16 minučių praleidžiama atliekant kitus darbus – pavyzdžiui, apsipirkinėjant ar tvarkantis namuose. Savaitgaliais po darbų tėvai dažniausiai būna labai pavargę ir ilsisi taip, kaip jiems atrodo geriausiai.

Pagrindinis kaltininkas, kurį nurodo tėvai – pinigai. Arba tiksliau jų stygius. Amžinos pinigų gaudynės persiduoda ir vaikams, daugiau kaip trečdaliui 8-13 metų amžiaus vaikų pinigai yra svarbiausias dalykas gyvenime. Taigi – auga tikroji “pinigų karta”, kurios net nereikėtų dėti į kabutes.

Lietuvoje šis rodiklis turėtų būti dar prastesnis. Kodėl taip sakau? Nepretenduoju į mokslinius tyrimus, tačiau dairantis po visuomeninį gyvenimą dėliojasi mozaikos dalys. Emigracijos mastai padidino tėvų ir vaikų atskirtį ir kai kuriose šeimose bendravimas vyksta tik telefonu ar Skype. Neseniai vykusiame UNICEF vaikų maratone kai kurie tėvai labai džiaugėsi taip netikėtai atradę progą pabūti su vaikais gryname ore. Į svečius atvažiuojantys mano vaikų draugai labai nustemba pamatę, kad šeštadienio vakarą čia niekas nesiruošia žiūrėti televizoriaus. Prieš kelis metus ruoštame “Pinigų kartos” reportaže apie kompiuterinių žaidimų industriją specialistai akcentavo, kad vis mažiau tėvų žino, kokius žaidimus žaidžia ir kuo apskritai internete užsiima jų vaikai.

Pinigai šiame kontekste vaidina nevienareikšmį vaidmenį. Iš vienos pusės – didesnis tėvų dėmesys padeda vaikams tapti socialesniais, labiau vysto emocinį jų intelektą, galų gale tėvų perduodamas žinias vaikai geria kaip kempinę ir tai padeda vystytis jų savimonei, pasitikėjimui savimi ir suteikia užtaisą sėkmingai jų ateities karjerai, kuri – to jau neišvengsi – dažniausiai susijusi ir su materialinėmis gėrybėmis. Iš kitos pusės – stengdamiesi suformuoti šios dienos piniginę atramą, tėvai apleidžia vaikus ir savotiškas paradoksas – tuo juos skurdina. Šiandien duoda žuvį, tačiau išmokyti žvejoti laiko nebelieka.

Ir trečias dalykas, vėlgi glaudžiai susijęs su pinigais. Psichologai akcentuoja ne tik laiko kiekį, bet ir jo kokybę. Vieni pažįstami praleidžia daug laiko visa šeima žaisdami internetinius vaidmenų žaidimus, susikūrę skirtingus herojus, bet ar tai tikrai kokybiškas bendro laiko leidimas – čia dar klausimas. O bendros pramogos, ypač jei šeimoje ne vienas vaikas – kainuoja ir kainuoja tikrai nemažai. Keturi dviračiai darosi prabanga. Dažnesnė iškyla į kiną, teatrą ar koncertą – irgi. Bendros atostogos – dar labiau.

Žinoma, yra idealistų, sakančių, jog patys brangiausi dalykai nieko nekainuoja, bet norėčiau pamatyti juos, bandančius įtikinti savo vaiką, kad šis savo noru ir su džiaugsmu atsiplėštų nuo “World of Warcraft”, kuriame jau tuoj pasieks 23 lygį, ir eitų su tėvais pasivaikščioti po parką.

Taigi – regis, ratas uždaras, spyruoklė išsisuka ir artimoje ateityje vaikų emocinį intelektą ugdys 69 lygio Warlordas Zo’nozas iš Azerotho žemyno.

Tačiau galima sėdėti, žiūrėti į vieną tašką galvojant, kaip viskas blogai. Arba galima kažką daryti. Atrasti veiklą, kurioje būtų suderintas kokybiškas laisvalaikis, nedidelės piniginės išlaidos, vaiko noras ir motyvacija bei dar papildomas kultūrinis užtaisas (keturgubas win-win-win-win) nėra lengva. Bet įmanoma.

Viena tokių veiklų, kurią neseniai pats atradau ir nuoširdžiai rekomenduoju visoms šeimoms – lobių ieškojimas arba angliškai geocachingas. Tai pasaulinis žaidimas, kurio metu aktyvaus laisvalaikio entuziastai visame pasaulyje slepia lobius, o kiti jų ieško, remdamiesi suteiktomis GPS koordinatėmis, įveikdami užduotis, išspręsdami mįsles ir pasinaudodami užuominomis. Lobis, žinoma, nėra piratų skrynia su auksu, o dėžutė su keliais niekučiais ar specialiais žymekliais, keliaujančiais po visą pasaulį. Tačiau lobiai būna paslėpti gražiausiose, netikėčiausiose ar pamirštose vietose, todėl patys žaidimo dalyviai sako, kad didžiausias lobis – tai laikas su šeima, nuotykiai gryname ore ir atrastos naujos vietos arba senos, į kurias galima pažvelgti kitu kampu. Visi pasaulio lobiai sužymėti pagrindiniame žaidimo puslapyje – www.geocaching.com, ir narystė jame nieko nekainuoja, tereikia turėti tik telefoną, turintį GPS navigaciją, nors iš esmės galima apsieiti ir be jo. Lietuvoje galima atrasti daugiau kaip 1300 lobių – jie paslėpti ir Katedros aikštėje, ir ežero dugne, lobių ieškotojų bendruomenėje itin aktyviai dalyvauja šeimos.

Turiu pasakyti, kad tokios “lobių paieškos” daro ir medicininius stebuklus – paprastai išėjus pasivaikščioti į parką ar į senamiestį mano vaikams po 25 minučių pakirsdavo kojas arba imdavo nepakeliamai skaudėti galvą/pilvą/akis/ausis (nereikalingą išbraukti), o štai dabar keturios-penkios valandos gamtoje ir klausiami žvilgsniai – ką jau viskas? Čia atsiranda ir ketvirtasis win – kultūrinis istorinis faktorius. Per šį nepilną mėnesį savo gimtajame mieste ir jo apylinkėse atradome kabantį beždžionių tiltą per Nerį, caro laikų apleistą geležinkelio tunelį, akis gydantį šventąjį šaltinį, aplankėme bažnyčias ir senovines fortifikacijas, pamatėme pamirštas skulptūras ir neatrastus parkus. Ir tai tik pati pradžia.

Tiesa, vidutiniškai 19 minučių tam tikrai neužteks. Bet galbūt tas laikas gali virsti vertinga investicija į ateitį?