Socialinio tinklo viduje, arba „Facebook“ darbuotojos Nr. 51 išpažintis

Tačiau vietoje to K. Losse, dar žinoma kaip „Facebook“ darbuotoja Nr. 51, po pusmečio pardavė savo turėtas kompanijos akcijas ir išvyko iš Palo Alto. Aptekusi pinigais ji persikėlė į Teksasą ir pusantrų metų rašė knygą apie laiką, praleistą su M. Zuckerbergu bei „berniukus karalius“ iš Silicio slėnio.

K. Losse pasisiūlė dirbti kompanijoje 2005-aisiais, paspaudusi „Mes ieškome“ nuorodą „Facebook“ tinklalapyje ir atrado save įstrigusią prie nešiojamojo kompiuterio, atstovaujančią socialinį tinklą kaip viena pirmųjų klientų aptarnavimo specialisčių. Jei kažkas patalpindavo netinkamas nuotraukas, K. Losse jas išimdavo. Jei pasiskųsdavo dėl privatumo nustatymų, ji atsiųsdavo laišką su nuraminimu, o tada tyliai peržiūrėdavo jų žinutes.

„Mes netgi turėjome vidinį įrankį, kurį atitinkamai vadindavome – „Facebook persekiotojas“, – pasakoja ji savo naujojoje knygoje „Berniukai karaliai“ (Ang. The Boy Kings).

Tačiau K. Losse stebėjo ne tik augančią vartotojų bazę savo kompiuterio ekrane. Ji taip pat matė savo kolegas ir kintančią korporatyvinę kultūrą, bei visa tai aprašė knygoje, kuri leidžia pažvelgti į „Facebook“ kompanijos vidų, kai ji augo nuo mažytės įmonės, kurios darbuotojai nuomojosi slidinėjimo namelius ir kartu miegojo gultuose, iki bendrovės, kuri užimdavo kelis aukštus penkių žvaigždučių viešbučiuose ir keliaudavo su samdoma apsauga.

„Forbes“ pakalbino K. Losse pirmiausia klausdamas, ar ji gailisi parašiusi knygą be buvusio vadovo palaiminimo? Tačiau ji atsakė M. Zuckerbergo pamėgtais žodžiais: „Neklausk leidimo, bet prašyk atleidimo.“ Pateikiame K. Losse interviu publikuotą minėtame portale.

Knygoje daug rašote apie maisto tiekimą „Facebook“ biure, tačiau koks jūsų nuomone buvo geriausias įmonės, turinčios daug pinigų, darbuotojams suteikiamas dalykas?

Iš tiesų vyravo toks požiūris, kad kol išlaidos sugebėjo mūsų gyvenimus arba darbą padaryti efektyvesnius, jos buvo to vertos. Taigi tokie dalykai kaip skrydžiai verslo klase ar kelionės į Europą daryti vertimų buvo ne prabanga, bet dalykai, kurie turėjo aiškų tikslą ir naudą. Buvo šaunu, nes galėjai patirtį nuotykių ir atlikti kompanijai svarbią užduotį. Manau, tai buvo turbūt šauniausias aspektas dirbant kompanijoje, turinčioje tiek pinigų. Taip pat būdavo visai smagu gauti į biurą prabangaus sūrio.

Kai pradėjote dirbti „Facebook“, didžiausią susirūpinimą turbūt kėlė tai, kad neturėjote jokios patirties, susijusios su kompiuterių technika. Kaip jautėtės?

Tarp vaikinų akivaizdžiai vyravo susižavėjimas bet kuo, kas susiję su technika ir atitinkama apatija tam, kas su ja nesusiję. Taigi, kaip anglų kalbos magistrantė, turėjau nerimauti, kad būsiu visiškai nevertinga šioje darbo vietoje. Todėl aiškiai išsakiau savo poziciją, kad nepaisant to, jog visą dieną neprogramuosiu, vis tiek galiu būti vertinga: aš susitapatinau su produktu ir vartotojais, taip pat tuo, ko mums, kaip kompanijai, buvo svarbu pasiekti.

Papasakokite daugiau apie buvimo viena iš nedaugelio moterimi patirtį kompanijoje, ir galbūt net verslo segmente, kur vyrauja jauni vyrai?

Jaučiausi kaip musė ant sienos, ką turbūt galite pajusti ir skaitydami mano knygą. Technikos pasaulis yra labai koncentruotas, nes jame dirba tam tikro tipo vaikinai, kurių interesai taip pat labai koncentruoti: technologijos, kompiuterinis piratavimas, programavimas, virtuali kultūra. Buvau kaip antropologas viešintis mažoje salelėje. Iš pradžių buvo keista, bet tuomet pradėjau suprasti, į ką tie vaikinai taip įsitraukę ir kokia įtakinga buvo tų techninių produktų plėtra, kuriuos dabar naudoja daugelis žmonių. Taip pat suvokiau, kad suprasdama juos, galiu sužinoti, kodėl „Facebook“ yra toks, koks yra bei koks ir kodėl yra internetas.

Ar M. Zuckerbergas su darbuotojomis moterimis elgėsi išskirtinai?

Jis išskyrė ne darbuotojas moteris, o darbuotojus, kurie dirbo techninį darbą. Ir dauguma jų buvo vyrai, taigi dėl to galėjai pasijusti dvilypėje kompanijoje, kurioje labiausiai buvo vertinami technikai.

Kaip manote, kas dirbant Silicio slėnyje buvo didesnis iššūkis: jūsų lytis ar patirtis laisvuosiuose menuose?

Pirmosiomis „Facebook“ dienomis, manau abu iššūkiai buvo vienodai dideli: buvo tiek mažai moterų, dirbančių šiame slėnyje, kad kartais galėdavai pagalvoti, jog moterys negali dirbti su technika, o čia tai buvo svarbiausia. Daug naudos atnešė įvairios diskusijos, kilusios vėliau apie moteris Silicio slėnyje, tad žmonės daugiau nebegalvoja, jog jos negali būti inžinierės arba, kad inžinerija yra vienintelis svarbiausias dalykas interneto produktuose. Šiandien, kai technologija yra tokia integruota ir laikoma beveik tokia pat socialia kaip programinė įranga, tampa vis įprasčiau samdyti moteris įvairiems darbams – tiek techniniams, tiek kitokiems.

Dirbote startuolių pasaulyje, tad koks būtų jūsų vertingiausias patarimas, kaip pakeisti savo gyvenimą?

Sutinku su nuomone, kad gyvenime svarbiausia savimi tikėti. Tai nepadės susidoroti su kiekvienu iššūkiu, tačiau, kai tiki savimi, žmonės, ypač vyrai valdžioje, kurie gali nepastebėti žemesnes pareigas einančių darbuotojų, pastebi tave. Tai nereiškia, kad turi būti pasipūtęs ar nemalonus, tačiau būtina parodyti, kad esi vertas ir vertingas.

Neleiskite niekam elgtis su jumis taip, lyg jūs nebūtumėte svarbūs, nesvarbu, kad ir kokias žemas pareigas užimtumėte. Žmonės, kurie nuvertins jus iš pradžių, vėliau gali į jus atkreipti daugiau dėmesio, kai pamatys jūsų pasitikėjimą savo verte, nešama kompanijai. Jie pagalvos: „Kodėl ji tokia pasitikinti savimi? Turbūt ji žino kažką, ko nežinau aš“. Ir greičiausiai jie bus teisūs. Štai kaip jūs galite būti paaukštintas pareigose.

Kai pradėjote dirbti „Facebook“ kompanija vadovavosi misija „visi už vieną“. Ar bėgant laikui tai pasikeitė?

Pradžioje tikrąja to žodžio prasme turėjome viską paaukoti ir būti tiesiog apsėsti, nes darbas tiek daug iš mūsų reikalavo, o kelias buvo labai ilgas. Laikui bėgant, kompanija išaugo ir nebeliko tiek baimės, žmonės nebebuvo tokie artimi. Tai natūralus augimo rezultatas, kai žmonės ir aplinka pasikeičia, o tai galima pamatyti ne tik „Facebook“ atveju. Tačiau tas ankstyvas intensyvumo jausmas buvo gana jaudinantis, turbūt dėl to žmonės šiomis dienomis yra taip susižavėję startuoliais – juose yra kažkas skanaus ir net hipnotizuojančio, kai visi pradeda verslą kartu ir pasitiki vieni kitais. Tačiau taip pat smagu augti ir judėti prie kitų dalykų.

Sheryl Sandberg užsitarnavo reputaciją kaip atviriausia daug technologijų ir verslo pasaulyje pasiekusi moteris. Kaip jos atėjimas į „Facebook“ 2008 metais paveikė korporatyvinę kultūrą, ypač moterų atžvilgiu?

Jos priėmimas tarsi signalizavo, kad mes augame kaip kompanija, ką manau daugelis žmonių labai vertino. Tačiau buvo ir tokių, kurie jautėsi šiek tiek nusivylę. Kompanijoje nuolat tvyrojo įtampa tarp nedidelio klubo, kuriam buvo leidžiama viskas ir pagrindinės kompanijos su dideliu poveikiu bei pasiekiamumu. Vis dėlto aš džiaugiausi S. Sandberg atėjimu ir manau jos poveikis buvo pozityvus nuo pat pradžių.

Nusprendėte parduoti turėtas „Facebook“ akcijas prieš IPO, kai palikote kompaniją 2010-aisiais. Dabar „Facebook“ planuoja paskelbti savo pirmąjį viešą uždarbį, kaip jaučiatės dėl savo sprendimo?

Jaučiuosi gerai. Vienas iš dalykų, kurių išmoksti, išgyvenęs tiek daug pasikeitimų, kaip aš per savo karjerą „Facebook“, yra tas, kad turi pasitikėti savo sprendimas, nes jie tam tikru metu yra teisingi. Kad ir ką nuspręstum daryti, darai tai todėl, jog nusprendei, kad tai šiuo metu yra geriausia. Aš vis dar turiu šiek tiek „Facebook“ akcijų, taigi bus įdomu pamatyti kaip viskas vyks.

Knygos pabaigoje rašote, kad Markas teigė norįs, jog parašytumėte knygą apie „Facebook“, tačiau nežinojo, ar gali jumis pasitikėti. Kaip jis reagavo į jūsų knygą?

Tiesiogiai iš jo negirdėjau nieko. Nujaučiu, kad kai kas knygoje jam patiks, kai kas ne, tačiau jis man to niekuomet nepasakys, nes aš neprašiau jo leidimo. Prisimenate, kaip jo mėgstamame posakyje „Neklausk leidimo, bet prašyk atleidimo“. Tačiau man nereikia ir jo atleidimo. Manau jis tą žino.