Šnobelio premijos - už paaiškinimą, kaip nesusprogdinti pacientų kolonoskopijos metu ir kitus keistus pasiekimus

Šiemetiniai apdovanojimai, kaip visuomet surengti elitinio Harvardo universiteto (JAV) Sanders teatro salėje prasidėjo nuo labai jau alternatyvios muzikos koncerto – grupės „Keromin“ atlikėjai kaip instrumentus naudojo žaislines varles, kurios maigomos skleidė įvairaus dažnio garsus, bet garsai nebūtinai derėjo tarpusavy ar sudarė melodiją.

Ceremoniją, kaip įprasta, vedė Markas Abrahamsas, leidžiantis žurnalą "Annals of Improbable Research", kuriame publikuojami visi straipsniai, iš pradžių skatinantys nusijuokti, o vėliau - gerokai pagalvoti.

Šiemetinės ceremonijos siurprizas - pasisakymų laiką ribojanti aštuonmetė panelė, vardu Miss Sweetie Poo tapo duetu ir dabar užsitęsusių kalbų autorius nuo scenos veja choru.

Laureatai

Anitai Eerland, Rolfui Zwaanui ir Tulio Guadalupe skirtas psichologijos apdovanojimas už tyrimą, išaiškinusį, kad pasilenkus į kairę Eifelio bokštas atrodo mažesnis.

Taikos apdovanojimas - Rusijos bendrovei SKN už senos amunicijos pavertimą naujais deimantais.

Akustikos prizas skirtas Kazutakai Kurharai ir Koji Tsukadai už sukurtą kalbos trikdytuvą, kuris kalbančiajam transliuoja jo paties kalbą su nedideliu pavėlavimu.

Apdovanojimas už neurologija - Craigui Bennetui, Abigail Baird, Micaelui Milleriui ir George'ui Wolfordui už tyrimą, parodžiusį, kad su paprastais įrankiais ir sudėtinga statistika galima stebėti bet kokio gyvūno - net negyvos lašišos - smegenų funkciją.
Chemijos apdovanojimas - Johanui Pettersenui už tai, kad išaiškino dėl ko kai kurių žmonių plaukai kartais pažaliuoja.

Literatūros prizas skirtas JAV generaliniam apskaitos biurui už ataskaitą apie ataskaitą apie ataskaitą, kuri rekomenduoja sudaryti ataskaitą apie ataskaitą.

Fizikos prizas - Josephui Kelleriui, Patrickui Warrenui, Robinui Ballui ir Raymondui Goldsteinui už į arklio uodegą surištų plaukų judėjimo fizikos aprašymą.

Skysčių dinamikos prizas - Ruslanui Krečetnikovui Hansui Mayeriui už ištyrimą, kaip laistosi kava žmogaus nešamame puodelyje.

Šnobelis už anatomija - Fransui de Waalui ir Jennifer Pokorny už išaiškinimą, kad vienos šimpanzės gali atpažinti kitas žimpanzes vien pažiūrėjusios į jų pasturgalių nuotraukas.

Medicinos prizas - Emanueliui Ben-Soussanui ir Micheliui Antonietti už paaiškinimą kolonoskopiją atliekantiems medikams kaip minimizuoti pacientų sprogimo tikimybę.

Įdomu tai, kad Lietuvos atstovai Nobelio premijos negavo nė karto per daugiau nei 110 metų, tuo tarpu Šnobeliais apdovanoti net du lietuviai – 2001 metais už Grūto parko įkūrimą pagerbtas Viliumas Malinauskas, o 2011 metais garsiai nuskambėjo Vilniaus mero Artūro Zuoko rinkodaros kampanija – šarvuočiu traiškyti ne vietoje pastatytus automobilius (tiesa, po ketinimų demonstravimo realių veiksmų imtasi nebuvo). Tačiau alternatyviųjų Nobelio premijų komitetui skiriant apdovanojimą pakako ir ketinimų.

Humoristinių premijų laureatus apdovanoja tikrųjų Nobelio premijų nusipelnę mokslininkai. Tik štai Šnobelių gavėjai vietoje milijono dolerių, auksinio medalio ir diplomo gauna greitai suyrantį arba mažavertį prizą, diplomą (vertinant pagal rašto kokybę - tiesiog popiergalį su tikrų Nobelio premijos laureatų parašais) ir žinomumą visame pasaulyje.

Pati ceremonija yra unikali, kaip ir tyrimai, dėl kurių ji organizuojama: kur kitur žiūrovai ant scenos mėto popierinius lėktuvėlius ir už tai nėra baudžiami, o ilgiau nei minutę kalbančius laureatus nuo pakylos nuveja šaižiabalsė aštuonmetė mergaitė, kartojanti „Prašau liautis, man nuobodu!“ tol, kol laureatas susipranta ir pasitraukia į šoną?

Ankstesniais metais Šnobelių premijas gavo mokslininkai, tyrę magnetinę varlių levitaciją, ančių homoseksualius nekrofilinius polinkius, krentančių kokoso riešutų įtaką pasaulio populiacijai, Londono taksistų ir eilinių Londono piliečių smegenų struktūrinius skirtumus bei kitus panašaus aktualumo mokslinius uždavinius.