Daiva Simanavičiūtė. Beviltiškus bedarbius Lietuvoje gimdo beviltiška sistema

Prieš mane klestelėjo į savo krėslus dvi panelės. Viena išsitraukė nešiojamąjį kompiuterį, kita įniko į savo užrašus. „Pažiūrėkite, kokius animacinius filmukus kuriu, – parodė šalia stovinčiam kolegai pirmoji ir paaiškino: – Atsisiuntusi specialią programėlę, sukuriu filmuką, jį įrašau į kompaktinius diskus ir išsiunčiu į Norvegiją. Tikrai neblogas uždarbis. Bet dabar ieškau nuolatinio darbo, o kūryba užsiimsiu naktimis.“

Kita mergina, prisipažinusi jau pusantrų metų dirbanti darbo paieškos agentūroje, patarė: „Tikrai nesunkiai susirasi darbą, aišku, jei tik norėsi. Nieko nelauk ir pati siųsk firmoms savo gyvenimo aprašymą. Vadovai tikrai neturi laiko darbuotojų paieškoms. Turi pati jiems lįsti į akis, – ir labai skeptiškai prabilo apie bedarbius: – Kol nedirbau, apie juos turėjau vienokią nuomonę. Bet dabar esu labai kategoriška – jie nenori dirbti, ir tiek. Pati siūlau – va tau darbas, eik ir dirbk, o man bedarbis atkerta – ką, juokaujat, tik už minimumą?“

Tas netyčia nugirstas dviejų ryžtingų panelių pokalbis visiškai prieštaravo sausio viduryje Prezidentės pareikštai nuomonei, kad šiuo metu jaunimo nedarbas – pati aktualiausia problema ir būtina tuojau pat parengti nacionalinę strategiją, kaip su juo kovoti.

Todėl, pasitelkę į pagalbą specialistus, panagrinėjome – o kaipgi yra iš tikrųjų? Kokie jaunuoliai ir dėl kokių priežasčių yra „beviltiški“ bei kokias švietimo sistemos spragas atveria šis klausimas?

Universiteto reikia ne visiems

Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas, jau beveik 10 metų dėsto universitete ir po kelių paskaitų su naująja grupe gali pasakyti, kurie studentai turės sunkumų ieškodami darbo, o kurie galės patys laisvai rinktis darbdavį, o ne juos rinksis darbdavys: „Nemažai sėkmės darbo rinkoje priklauso nuo požiūrio ir pastangų studijų metu, todėl nereikėtų kurti nuomonės, kad dėl jaunimo nedarbo visada kalta aplinka. Vertėtų ne klaidingai eskaluoti aukštą jaunimo nedarbo lygį, o diskutuoti, kodėl pusė visų Darbo biržoje registruotų jaunų bedarbių neturi jokio profesinio pasirengimo. Man atrodo, reikėtų ieškoti būdų paskatinti jaunuolius nemesti mokslų po devynių klasių, bet siekti įgyti amatą. Tai – daug aktualesnė problema. Dažnai vyrauja klaidinga nuomonė, kad visi jaunuoliai turi baigti vidurinę mokyklą, stoti į kolegijas ir universitetus. Pagal studentų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų, Lietuva yra pirmoje vietoje ES. Taip yra todėl, kad dažnai daroma klaidinga prielaida, kad visi yra sutverti ilgametėms studijoms universitete, o šaltkalvio, virėjo ar mechaniko amatas, kurio jaunuolis gali siekti jau po devynių klasių, yra nieko vertas. Verždamiesi į universitetus, bet neturėdami gebėjimų ar pašaukimo, jaunuoliai neretai gauna diplomą, bet ne kompetencijų, kurių reikia darbo rinkoje.“

N.Mačiulio žodžiais, būtent tokie yra antra pusė darbo biržoje registruotų bedarbių – niekam nereikalingi diplomuoti specialistai: „Trumpuoju laikotarpiu jų problemą spręsti padeda mokestinės lengvatos niekur nedirbusiems asmenims – taip jaunuoliai gali įgyti patirties. Tačiau manau, kad, kalbant apie jaunimo nedarbą, reikia žiūrėti į visos švietimo sistemos – nuo pradinio lavinimo iki universitetų – spragas ir jas pradėti taisyti.“

Jaunimo nedarbas – ne verslo kaltė

Paklaustas, ar jis pats pradėjo dirbti gaudamas tik minimalų uždarbį, N.Mačiulis teigė: „Mano patirtis gal nėra labai aktuali, bet minimalus mėnesinis atlyginimas man niekada nebuvo įdomus matas. Baigdami bakalauro studijas su keliais draugais įsteigėme įmonę, kuriai vadovavau kelerius metus – iki tol, kol doktorantūros studijų metu gavęs stipendiją išvažiavau į stažuotę Šveicarijoje. Grįžęs į Lietuvą, pasukau akademiniu keliu – pradėjau dėstyti universitete, o po kelerių metų – dirbti studijų dekanu. Todėl aš labai skeptiškai vertinčiau teiginius, kad jaunimo nedarbas yra valdžios arba verslo kaltė – toks stereotipinis mąstymas gali tik pakurstyti jaunuolių nuomonę, kad kažkas kitas, o ne jie patys, turi rūpintis savo gebėjimais ir pasiruošimu darbo rinkai.“

Pašnekovo manymu, problema – ne aukštas jaunimo nedarbo lygis, o žemas aktyvumo lygis: „Jaunuolių aktyvumas darbo rinkoje yra toks žemas, nes studijos Lietuvoje trunka per ilgai. Dauguma ES valstybių jaunuoliai mokyklą baigia anksčiau, o bakalauro studijos trunka tik trejus, o ne ketverius metus. Be to, Lietuvoje labai populiaru tik baigus bakalauro studijas iš karto stoti į magistratūros studijas, o tai nebūtinai yra geras sprendimas – kartais verta padirbėti, įgyti patirties ir tik tada nuspręsti, kurioje srityje norima tobulinti žinias ir įgūdžius.“

Klaidinanti statistika

Daug nesusipratimo kyla ir skaičiuojant nedarbo lygį. N.Mačiulio teigimu, „Darbo biržos duomenys rodo, kad jaunimo (15–24 metų) nedarbas siekia tik 6,7 proc. ir yra beveik dvigubai mažesnis negu kitų amžiaus grupių. Šis rodiklis yra skaičiuojamas kaip užsiregistravusių bedarbių ir visų to amžiaus grupės gyventojų skaičiaus santykis. Statistikos departamento duomenys, į kuriuos daugiausia kreipiama dėmesio, rodo, kad trečiąjį praėjusių metų ketvirtį jaunimo nedarbas siekė net 27,5 procento. Tačiau šis rodiklis skaičiuojamas darbo norinčių, bet negalinčių susirasti skaičių dalijant iš aktyvių darbo rinkoje skaičiaus, ignoruojant neaktyvius jaunuolius. Todėl gimsta labai klaidingas posakis, kad Lietuvoje kas trečias jaunuolis neranda darbo, nors septyni iš dešimties jaunuolių net neieško darbo, nes tuo metu vis dar mokosi mokykloje, kolegijoje ar universitete. Ar mes norime, kad tie jaunuoliai mestų mokslus ir įsilietų į darbo rinką? Turbūt ne.“

Svarbiausia – poreikis dirbti

Aras Mileška, darbo paieškos ir karjeros portalo „Manager.LT“ vadovas, irgi domėjosi, iš kur atsiranda tie nedarbą atskleidžiantys skaičiai. Jis pabrėžė, kad yra skirtingos nedarbo skaičiavimo metodikos: „Vienaip skaičiuoja Lietuvos statistika, kitaip – Darbo birža ir dar kitaip – „Eurostat“. Jei norime palyginti nedarbą su ES valstybėmis, geriausiai remtis „Eurostat“ duomenimis, nes jie naudoja vienodą skaičiavimo ir apklausų metodiką visoje ES.

„Eurostat“ apklausia 15–74 metų gyventojus visose ES valstybėse. Jiems pateikiamas klausimas – „Ar šiuo metu aktyviai ieškote darbo?“ – ir nesvarbu, ar jūs mokotės, ar esate pensininkas, ar esate užsiregistravęs Darbo biržoje, ar ne. Tai vienoda apklausa visoje Europoje, dėl to esu linkęs ja pasitikėti. Esu įsitikinęs, kad svarbiausia yra poreikis dirbti ir jį svarbu patenkinti. Visas valstybės dėmesys ir priemonės turi būti nukreiptos būtent šio poreikio tenkinimui. O kai Lietuvoje kartais bandoma gyventojus suskirstyti grupėmis – moksleiviai, studentai, pensininkai, tai tada ir nedarbo problemų tarsi nereikia spręsti.“

Nėra bendros valstybės strategijos

A.Mileška mano, kad šiandien jauni žmonės, ieškodami darbo, susiduria su didelėmis problemomis, ir ypač tada, jei neturi darbo patirties: „Darbdaviai linkę rinktis labiau patyrusius darbuotojus, kurie žino, ko nori iš būsimo darbo. Tai labiau užtikrina, kad siūlomoje darbo vietoje darbuotojas pradirbs ne vienerius metus, jį reikės mažiau mokyti. O jaunimo nedarbo problemos yra visuomenės, t. y. ir jaunimo, ir valdžios, ir darbdavių. Šiuo klausimu nėra bendros valstybės strategijos ir trūksta gyventojų bendruomenės, švietimo, valdžios ir verslo dialogo.“

Darbo paieškos portalo vadovas pabrėžė, kad Lietuvoje vengiama planuoti ir stengiamasi perleisti vadžias rinkai, manant, kad tai sureguliuos pati rinka. Bet, jo žodžiais, Skandinavijos šalys parodė, kad, norint subalansuoti darbo rinką ir turėti žemą nedarbo lygį, reikia ruoštis darbo rinkai nuo pradinių klasių, o mokytis visą gyvenimą: „Valstybė turi apsibrėžti, kur norima patekti po 10 metų ir kokiu keliu eiti. Šiuo metu Lietuvoje daugiausia rengiama vadybininkų ir teisininkų, o norime būti į inovacines technologijas orientuota valstybė. Toks valdžios elgesys sunkiai suvokiamas.“

Greitų permainų nebus

A.Mileška darbinę karjerą taip pat pradėjo ne nuo minimalaus atlyginimo ir tikrai negalėjo skųstis savo pirmuoju uždarbiu. Tačiau, keisdamas gyvenamąją vietą, iš naujo turėjo ieškotis darbo ir, nors surastas darbas atrodė labai perspektyvus, beveik pusę metų gavo algą, artimą minimumui. Pašnekovo manymu, visi kartu turime spręsti jaunimo nedarbo problemą ir ieškoti savo geriausio kelio:

„Mes – ne japonai. Pagal tyrimus lietuviams darbas nėra pirmoje vietoje. Ir į vokiečius mes nesame labai panašūs, todėl ir priemonės, sėkmingai veikiančios kitose šalyse, mums kartais nesuteikia tokio rezultato, kurio tikimasi. O tarpusavio susikalbėjimui ir supratimui kartais reikia nemažai laiko, tam tikros brandos, kitokio mąstymo. Nors nelaikau savęs pesimistu, greitai permainų šiuo klausimu nesitikėčiau.“

Jaunimo nedarbo problema – kompleksinė

Loreta Senkutė, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentė, mano, kad jaunimo nedarbas nėra stichinė, per dieną atsiradusi problema. Pašnekovė iš dalies pritartų N.Mačiuliui, kad daug jaunų bedarbių neturi išsilavinimo arba jų išsilavinimas neatitinka rinkos poreikių: „Bet statistiniai duomenys yra viena, o nedirbantys jauni žmonės – visai kas kita. Net jeigu jauni bedarbiai iš tiesų sudaro ir nelabai didelę dalį visų jaunuolių, tai nereiškia, kad galima užsimerkti ir sakyti, kad problemos nėra.“

L.Senkutė taip pat mano, kad jaunimo nedarbo problema yra kompleksinė ir tai ne kartą pabrėžė Lietuvos jaunimo organizacijų taryba: „Atsakomybę už šią padėtį turėtų dalytis visi – ir jauni žmonės, kurie galbūt kartais nepasveria savo galimybių, ir valdžia, kurios galioje yra koreguoti su darbo santykiais susijusią teisinę ir ekonominę bazę, ir verslo sektorius, kuriame kartais taip pat pritrūksta atsakingo požiūrio.“

L.Senkutės pirmasis darbas buvo dar mokyklos laikais, kai Lietuvoje buvo įvedinėjama elektroninė bankininkystė. Tuo metu pagal galiojančius įstatymus ji galėjo dirbti nepilnu etatu, keturias valandas per dieną: „Atlyginimo tiksliai nepamenu, bet už gautą atlyginimą iš dalies pasidengiau savo kitų metų skautų stovyklos išlaidas. Teko dirbti banke ir žmones supažindinti su naudojimosi elektronine sistema galimybėmis. Nors darbas truko neilgai, tačiau jau tada buvo aišku, kad jei nori rezultatų, reikia netingėti. Vėliau teko daug metų užsiimti savanoriška veikla Lietuvos skautijoje. Čia, galiu drąsiai teigti, išmokau kone visų socialinių ir darbinių įgūdžių, kuriuos sėkmingai pritaikau ir šiandien.“