2 litrai vandens per dieną arba kodėl sovietmečiu gerdavome mažiau?

Sovietmečiu gėrėme mažiau?

Tačiau, pažvelgus į senesnes tarkim iki vėlių aštuoniasdešimtųjų darytas nuotraukas, vandens butelių ten nematyti. Anuomet mažiau gėrėme ar mažiau prakaitavome, ar tiesiog nebuvome girdėję apie privalomą dviejų litrų skysčių dozę?

Anksčiau retai kam kildavo klausimas ar cepelinus valgyti sveika. Klausimas buvo: ar skanu? Rodosi tada žmonės dar ir nesvarstė, kiek vandens išgerti reikia, o tiesiog gerdavo kada ištroškę. Nors tuomet turbūt stigo sveikatingo sąmoningumo, tačiau nebuvo ir kito dalyko - „greitai“ kultūros. Visur skubėti, visur suspėti, greitai pavalgyti, gerti nuolat, nelaukiant kol ištrokši, nes gal nebus laiko sustoti ir atsigaivinti. Galiu tik spėlioti, bet įsivaizduoju, jog vandens žmonės pasiimdavo nebent vykdami iškylauti. O šiaip kur ištroškę sustodavo, atsisėsdavo ir ramiai atsigerdavo. Dargi daug kas turbūt prisimena legendines sovietmečio stiklines gazuotam vandeniui, kurias panaudoję visi padėdavo atgal.

Supermodelių superdietos ir vanduo

Devyniasdešimtaisiais vakaruose atsirado terminas „supermodelis“, su kuriuo gimė ir aistra atrodyti kaip supermodelis, arba šalia savęs tokią turėti. Kaip ir kiekvienas mados objektas, kuris prasideda nuo elito grietinėlės ir netrukus ima masiškai plisti viduriniosios klasės sluoksniuose, drauge su supermodelių nuotraukomis sklido ir įvairūs gandai bei grožio patarimai. Pasaulis norėjo žinoti: kodėl jos tokios gražios?

Dėl manekenių lieknumo ir peršamų kūno grožio etalonų radosi vis daugiau įvairių dietų ir svorio metimo būdų. Tad, viena vertus, manekenių mada kalta dėl anoreksijos plitimo, kita vertus, tai greičiausiai paskatino ir aukso vidurio paieškas – sveikos mitybos sąmoningumą, domėjimąsi maisto produktų maistingumu.

Pirmoji su vandens buteliuku rankose gatvėmis ėmė vaikščioti garsioji Klaudija Šifer. Paparacių nuotraukos plito po pasaulį rodydamos ne tik dievaitės apdarus bet ir kasdienius įpročius: ką ji valgo? Et, ji nevalgo Ji geria vandenį! Netrukus jau visi žinojo, jog vanduo gražina odą, valo organizmą nuo toksinų ir padeda mesti svorį. Drauge su garsiomis dietomis radosi ir kita mada – gerti vandenį.

Gerti ar negerti?

Gerti. Neverta gražuolės kaltinti dėl plastiko taršos, tačiau žinant istoriją žymiai lengviau suprasti šio įpročio prigimtį. Daug mūsų kasdienybės dalykų yra ne būtinybė, o seniai nusistovėjusi ir įpročiu tapusi mada. Gerti vandenį, ypač karštu oru, tiesiog būtina. Ir pats įprotis su savimi nešiotis geriamojo vandens yra sveikas ir pagirtinas. Tačiau vos išgėrę vieną vandens butelį, jau dairomės kur nusipirkti kitą. Kur keliauja tuščias vandens butelis? Visai nesvarbu, ar šis atsidurs šiukšlių dėžėje ar pakelėje, - jis niekur neišnyks. Plastiko irimo laikas apytiksliai yra maždaug 200 metų.

Dabar mums labai reikia bulvarinių nuotraukų su žvaigždėmis, rankose besinešiojančiomis ilgaamžes gertuves. Liūdna ar juokinga, tačiau pop kultūra yra vis dar labai stiprus visuomenės elgesį formuojantis veiksnys.

Iš ko gerdavo senovėje?

Nors dabar gertuvė gali pasirodyti kaip šiek tiek neįprasta naujovė, tačiau iš tiesų tai žymiai senesnis daiktas už aplinkai žalingus plastikinius butelius. Senovėje gertuvės buvo gaminamos iš odos ar molio ir nešiojamos prisegtos prie diržo arba specialioje įmautėje su kilpa. Vėliau atsirado stiklinės (nepraktiškos, nes dūžta), o antrojo pasaulinio karo metais išpopuliarėjo aliuminio (dabar jau renkamos kolekcionierių) gertuvės.

Ir dabar gertuvių yra įvairių rūšių, dydžių ir formų. Vienos, pagamintos iš plieno, kitos – plastikinės, išmargintos animacinių filmų herojų atvaizdais, gėlių ornamentais ar olimpiniais šūkiais. Šiuo atveju nereikia vengti plastikinių gertuvių, jos paprastai pigesnės, lengvesnės ir žinant, kad priešingai nei vandens butelio, neišmesime į šiukšlyną, plastikinė gertuvė gali tarnauti ilgai.

Vidutinė gertuvės kaina - apie trisdešimt litų. Kartą sumokėję daugiau, sutaupome pinigus, kuriuos išleistume nuolat pirkdami vandenį plastiko buteliuose. Gertuvė neužima daug vietos, o ją ištuštinus tereikia viešbutyje ar pakelės restorane paprašyti filtruoto arba virinto vandens.

Superžaliems – nuosavas vandens filtras ir kitos eko-mados

Pažengę aplinkosaugininkai su savimi gali nešiotis ne tik gertuvę, bet ir nuosavą vandens filtrą. Toks filtras atitinka maždaug 300 butelių arba 150 litrų vandens. Naudojant kasdien filtro pakanka maždaug dviems mėnesiams.

Nešiojami vandens filtrai (įmontuoti į specialų butelį) naudoja aktyviąją anglį, kuri yra stiprus absorbentas. Vandeniui tekant per teigiamo krūvio anglies paviršių, neigiami priemaišų jonai yra pritraukiami prie anglies granulių šitokiu būdu filtruodami vandenį.

Nenorintiems ar negalintiems išleisti daugiau pinigų, tačiau trokštantiems neatsilikti nuo aplinkosaugos madų yra ir kitas paprastas sprendimas – nusipirkti plastikinį vandens butelį ir... šį naudoti kad ir visą vasarą.

Taigi tikras grynas žalias sąmoningas aplinkosaugininkas šią vasarą su savimi į atostogų lagaminą įsimeta nešiojamą gertuvę, nuosavą vandens filtrą arba originalią medžiaginę, odinę ar megztą rankinę, skirtą specialiai vandens buteliui nešiotis. Juk šitaip linksmiau ir įdomiau!